Turiu keistą bendravimo bėdą. Su tam tikrais žmonėmis, kurie neišsiskiria iš kitų, aš galiu bendrauti laisvai, nevaržomai, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, pareigų ir kitų dalykų. Bet su tam tikrais žmonėmis, be jokio normalaus paaiškinimo, jaučiu susikaustymą, net nenorą bendrauti nors jie su manimi elgiasi draugiškai, rodo norą bendrauti. Arba atrodo, noriu bendrauti, bet tiesiog nesugalvoju, ką atsakyti, o tą nejaukią pauzę užpildau kokiu nevykusiu pokštu, dėl kurio vėliau dar labiau gėda būna. Bendraudama jaučiu susikaustymą.
Ir viena, ir kita grupė viena nuo kitos nesiskiria, visi draugiški, malonūs, nepasikėlę, atrodo, turim bendrų temų, apie kurias galiu padiskutuoti, bet tiesiog nesigauna, ir nežinau, kur bėda ir kaip ją spręsti. Dar nebent paminėčiau, jog susikaustymą dažniausiai jaučiu tarp kolegų ir buvusių bendramokslių, o su žmonėmis, su kuriais susipažįstu per jau esamus draugus, to bendravimo barjero nelieka.
Kodėl taip yra? Ir kaip nugalėti šį barjerą, nes jis mane lydi jau ne pirmame darbe, jaučiuosi kaip atsiskyrėlė, nors draugų ne darbe turiu pakankamai.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:
Jūsų bendravimo problema man yra labai gerai žinoma ir iš savo paties, ir iš savo klientų gyvenimo. Pabandykime ją susieti ne su Jūsų pašnekovais, o su Jūsų pačios savybe. Vadinasi ji „drovumas“, tik Jūsų atveju drovumas atsiranda tik su tam tikrais žmonėmis: kolegomis ir buvusiais bendramoksliais. Kodėl būtent su jais? Matyt, todėl, kad kolegos ir buvę bendramoksliai pažįsta jus ne iš draugiškos pusės, o iš jūsų kaukės, t. y. fasadinės pusės. Paaiškinsiu.
Kai Jūs bendraujate su draugais ir jų draugais, Jūs rodote save ne tokią, kokia norite atrodyti, o tokią, kokia esate iš tikrųjų. Taip darote, nes draugai daro tą patį. Buvimas savimi ir yra laisvė bendraujant. O štai su kolegomis ir bendramoksliais Jūs matyt, iki galo neatsiverdavote, o atlikdavote tam tikrą vaidmenį.
Buvote nelaisva. T.y. elgdavotės pagal tam tikrą scenarijų, kurio pavadinimas „štai kokia aš jiems patikčiau“. Su draugais mums nereikia tuo rūpintis, nes draugystė pati savaime atleidžia nuo būtinumo patikti. Mes patinkame su visais savo trūkumais. Draugystė – tai jausmas, leidžiantis mums būti visokiais: neišsimiegojusiais, tingiais, valiūkiškais, kvailais. O štai buvimas su bendramoksliais ar kolegomis mus įpareigoja. Mes užsidedame tam tikrą kaukę: „protingas“, „gražus“, „šmaikštus“, „linksmuolis“ ir t.t. Nes mums atrodo, kad būtent tokiu mane nori matyti, ir būtent toks aš jiems patikčiau. Todėl bendravimas virsta pasirodymu, jis pasidaro perdėtai sureikšmintas. Taip, tarsi mes ne šiaip kalbėtumėm sakydami, kas šauna į galvą, o skaitytumėme eilėraštį iš scenos skaitovų konkurse!
Atsiranda įtampa, juo didesnė, juo svarbiau mums darosi „atrodyti“ ir mažiau svarbu gerai jaustis.
Kraštutinis atvejis, kai mums pasidaro taip svarbu atrodyti, kad savo gerą savijautą mes paminame – socialinė fobija. Jos metu darosi neapsakomai baisu atsidurti dėmesio centre: kaista skruostai, šąla pilvas, pila prakaitas, tirpsta kojos ir rankos. Panika, apimanti nuo minties „dabar mane visi mato“ būna tokia didelė, kad norisi tik vieno – prasmegti į žemę. Todėl natūrali reakcija yra nuo viso to pabėgti, o ateityje vengti dėmesio, nebendrauti, laikytis šešėlyje, būti šalia durų viešose vietose, ir pagaliau – niekur neiti iš namų. Ir ši problema tokia paplitusi, ypač tarp paauglių, kad dauguma jų tiesiog vaikšto pasislėpę. Ar atkreipėte dėmesį, kad vieniši paaugliai vaikšto su kapišonais net šiltu oru? Jie taip slepiasi. Nuo ko? Nuo visų.
Jūsų atveju socialinės fobijos dar nėra, tačiau yra tik stipri drovumo reakcija: įtampa, diskomfortas, pasireiškiantys pauzėmis, nejaukumu, nežinojimu, ką sakyti ir kur dėtis pokalbių metu. Kaip iš to išeiti?
Dauguma žmonių, atsiduriančių panašioje situacijoje, tiesiog „atkenčia“. Ateina metas, kai tie „nepatogūs“ mums pašnekovai (o iš tiesų tie, su kuriais mes bandome kažką suvaidinti), tiesiog pasišalina. Na, o jei pasišalinti nėra kur? Tuomet tenka imtis psichologinių triukų. Jų esmė trejopa: sumažinti svarbą to, kaip mes atrodome; susidomėti kitu – iš stebimojo virsti stebėtoju; leisti pauzei vykti tiek , kiek reikia. Šie trys dalykais seka vienas iš kito.
Jei mums nebesvarbu, kaip atrodome, mes laimime prieš bet kokią socialinę baimę: įsijauskite į kailį žmogaus, kuriam tai „dzin“: įsivaizduokite, kad Jums dešimt kartų svarbiau, kas esate iš tiesų, o ne kaip atrodo Jūsų veidas, nosis, figūra ir iškalba. Įsivaizduokite ir pabūkite tokiu žmogumi bendraujant.
Koks tas žmogus? Jis žino savo vertę ir nesistengia patikti, juokaudamas: aš ne doleris, kad visiems patikčiau. Jis žino, kad kitų žmonių akyse jis užsilaiko daugiausiai kelioms sekundėms, o po to jų mintis užima visai kiti įvykiai. Juk nemąsto jis pats nuolat apie kitus, taigi, ir kiti nemąsto apie jį. Bet toks jutimasis dėmesio centru – egocentrizmas kartais būna įkyrus ir nevaldomas. Tuomet toks žmogus su humoru sustiprina tokią egocentrišką savo savijautą ir sako sau paradoksiškai: aišku, jie tik ir daro, kad dabar galvoja apie mane! Siaubas, aš neturiu ką kalbėti, tai tiesiog pasaulio pabaiga! Aišku, jiems nepaprastai svarbu, ką aš dabar kalbu! Kurgi ne, aš esu jų dėmesio centras, tik aš! Mes visi žūsime, jei aš tuoj pat neužpildysiu pauzės!“. Kyla juokas? Gerai.
Iš čia išplaukia kitas žingsnis. Pasidaro lengva nustoti ieškoti tinkamo žodžio, o norisi smalsiai laukti, ką gi pasakys tas mano pašnekovas. Apie ką jis galvoja, kas jam rūpi? Gal per pauzę užuot ieškojus tinkamo žodžio, paklausti jo, kur jis eina, kas jam patinka, o kas – ne? Žmogui smagu, kai juo domisi, ir jis noriai pasidalintų tuo. O jei ne, pasidalintų paklausus apie jo pomėgį. Juk visi turi kažkokius pomėgius, net labai uždari ir keisti žmonės. Jei jums tai atrodo netaktiška („nenoriu lįsti į sielą“), galima mandagiai pasiklausti, kur žmogus pirko tokį ar kitokį rūbą, ką jis mano apie daiktą ar įvykį, kuris jums tuo metu yra prieš akis. Bet kuriuo atveju Jūs pereinate iš stebimojo į stebėtojo rolę. Nes kažkas Jums pasidaro svarbesnis už Jus pačią – tai patikimas egocentrizmo ir drovumo priešnuodis.
Iš čia natūraliai kyla trečias žingsnis – mokėjimas laikyti pauzes. Tyla nustoja būti nejauki – Jūs užpildote ją laukimu, klausymu, stebėjimu. Pašnekovas tai pajus. Nebūtina tylėti sustingusiu veidu, galima žiūrėti į žmogų, linktelėti galvą, pritarti. Tačiau svarbiausia – ramiai ir kantriai tikėti, kad viskas juda, viskas keičiasi ir galų gale viskas praeina. Tikėti, kad visos pauzės praeina apsimoka. O štai gąsdinti save, kad „ką mes taip ir tylėsime visą laiką? Ką ji pagalvos, kad aš kvaila?“ tikrai neverta. Tai vėl būtų rūpinimasis „fasadu“. Niekas nebūna visą laiką ir niekas apie kitą negalvoja. Dauguma žmonių galvoja ne apie tai, kaip atrodo kiti. Keliskart daugiau jie galvoja, kaip atrodo patys kitiems. Labai naudinga šį faktą prisiminti.
Laisvo bendravimo paslaptis – tikėjimas, kad viskas, kas reikalinga, atsitinka natūralia eiga. Taigi, jokios paslapties čia ir nėra. Sėkmės jums tuo įsitikinant.
