Mūsų šalį visai neseniai pasiekė V. Levi knyga „Menas būti kitu“, kurią skaitytojams pristato leidykla „Alma littera“. Pirmasis šios knygos variantas pasirodė dar prieš kelis dešimtmečius, tačiau kūrinys nepraranda populiarumo visame pasaulyje ir dabar, yra nuolat papildomas ir perleidžiamas.
„Menas būti kitu“ pasakoja, kaip priimti kitą žmogų, suprasti jo vidinį pasaulį, įgyti pasitikėjimo, išsivaduoti nuo baimių, kompleksų, drovumo. Tačiau knyga nustebins tuos, kurie tikisi joje rasti tik „sausai“ išdėstytus žingsnius, kaip pagerinti savo gyvenimą. Ji, kaip ir kiti šio autoriaus kūriniai, pasižymi išskirtiniu stiliumi. Joje netrūksta sąmojo, žargono ir „stipresnių“ posakių, į pasakojimus įsilieja eilės, linksmi paveikslėliai. Todėl šią knygą galima skaityti ir kaip profesionalių praktinių patarimų rinkinį, ir kaip literatūros kūrinį.
Ar šiuolaikinės pažangios technologijos pakeitė žmones? Dėl kokių problemų jie dažniausiai kreipiasi į psichoterapeutą? Kaip suderinti psichoterapeuto ir penkių vaikų tėvo „profesijas“? Apie visa tai plačiau – specialiame V. Levi interviu Lietuvos skaitytojams.
Jūs – psichologas, psichoterapeutas, medicinos mokslų daktaras, rašytojas, poetas, dailininkas bei muzikantas. Ar nepasimetate tarp tiek veiklos? Ką tokiu atveju galėtumėte patarti žmonėms, nuolat kartojantiems: „Man visiškai nelieka laiko poilsiui, laisvalaikiui ir mėgstamiems užsiėmimams“?
Iš tiesų aš užsiimu viena veikla. Tai – Žmogumi. Bendravimas, tiriamasis ir kūrybinis bendravimas su Žmogumi kituose asmenyse bei manyje. Su įvairių formų Žmogumi, skirtingomis ir ne tokiomis skirtingomis kalbomis. Visa yra viena, iš pat pradžių viena, taigi nieko nereikia stengtis derinti. Jeigu prisimintumėme Čiurlionį (aišku, nesilyginu su juo), tai bus dar suprantamiau.
Todėl viena, ko palinkėčiau žmonėms (ne patarčiau, nes patarimų aš neteikiu), apie kuriuos jūs kalbate – sujungti savo veiklas ir užsiėmimus į vieną srautą, darbą su poilsiu, poilsį su darbu. Jeigu šių veiklų sujungti neišeina, jeigu jos trukdo viena kitai – apgalvokite ir imkitės sunkios pasirinkimo rizikos, atsisakykite mažiau vertingo vertingesnio dalyko naudai. Galbūt reikia kardinaliai pakeisti savo gyvenimo koncepciją ir vertybinius prioritetus? Juk gyvenimas – vienintelis, jis, kaip ir kūnas bei siela, turi būti vientisas.
Kaip jums pavyksta (jeigu pavyksta) po darbo su pacientais atsiriboti nuo jų problemų?
Net nebandau to daryti. Pacientai – mano gyvenimas, neatsiejama gyvenimo dalis ir gyvas jo srautas, tai kam nuo to atsiriboti? Jie gyvena manyje dieną naktį. Gaila, kad tiesiog fiziškai nepakanka laiko padėti visiems, kam norisi padėti.
Pirmasis jūsų knygos „Menas būti kitu“ leidimas, tiesa, cenzūruotas, buvo išleistas dar tarybiniais metais. Ar per tą laikotarpį pasikeitė problemos, dėl kurių į jus, kaip specialistą, kreipiasi žmonės?
Pagrindinės temos, dėl kurių kreipiamasi į mane, yra bendražmogiškos ir būdingos visiems laikams. Ligos, konfliktai, bendravimas, nesugebėjimas suvaldyti situacijos, įvairių žmogiškosios prigimties ir psichikos lygmenų nesuderinamumas, meilė ir jos sukeltos traumos, mirtis, sielvartas, praradimai, likimo vingiai, gyvenimo prasmė... Žinoma, kiekvienas laikotarpis, kiekviena konkreti vieta suteikia savą specifiką ir savaip formuoja amžinus klausimus ir sunkumus.
Kiekvienu laikotarpiu gyvena daugybė labai skirtingų žmonių, kurių vidiniai pasauliai, net jeigu jie ir gyvena vienoje šeimoje, būna labai skirtingi. Būtent tai galima įvardinti santykinai specifine problema, paradoksu, ypač būdingu mūsų laikotarpiui: tai žmogiškųjų pasaulių susiskaldymas, dvasinis išsiskaidymas, dvasinių vienišių vandenynas, nors dabar kaip niekad anksčiau gyvuoja daugybė įvairių bendravimo formų ir funkcionalių, tačiau paviršutiniškų komunikacijų. Šiuo metu visuotinė dvasinė šizofrenija yra pačiame įkarštyje. Tačiau aš tikiu, kad nors ir ne greitai, tačiau vis tiek nugalės dvasinės vienybės ir santarvės jėgos.
Ką atsakytumėte skeptikams, teigiantiems, kad net ir žinomo specialisto parašyta knyga neišspręs žmogaus problemų, neišmokys bendrauti, neišvaduos iš kompleksų ar nepadės atsikratyti drovumo? Juk pasakyti daug lengviau, nei padaryti...
Visiškai sutinku su šiais skeptikais, nes jie teisūs. Išties pasakyti lengviau, nei padaryti, nors pasakyti ką nors gerai, taikliai ir įžvalgiai taip pat nėra paprasta, ir surasti tinkamą žodį – taip pat menas. Aišku, net pati puikiausia, išmintingiausia ir populiariausia knyga neišspręs jokių konkretaus žmogaus problemų, neišmokys jo bendrauti ir nuo nieko neišvaduos. Tai padaryti gali tik pats žmogus – pasinaudodamas ir ta pačia knyga, jeigu ši jam asmeniškai ir konkrečiu atveju tinka, ir jeigu, laimei, žmogus ras „bendrą kalbą“ su knyga. O pagrindinis pagalbininkas, kuris visada su mumis, yra tas pats – tai mūsų smegenys.
Jūs – penkių vaikų tėvas. Kokiu požiūriu vadovaujatės auklėdami juos? Kaip tėvams rasti bendrą kalbą su dabartiniais vaikais?
Į tokį platų klausimą galima atsakyti tik didele knyga ar daugybe įprastinės apimties knygų. Vieną knygą šia tema jau esu parašęs – „Nestandartinis vaikas“ (planuojama išleisti ir lietuvių kalba – aut. past.). Tikiuosi, jų bus ir daugiau.
Knygoje naudojate terminą „fizionomika“. Ar galėtumėte jį paaiškinti?
Jeigu trumpai ir vaizdžiai, fizionomika yra menas „nurengti“ žmogų, pamatyti tai, kas slypi po išore. To prireikia gyvenime, bendraujant ir dirbant su žmonėmis, norint tinkamai užjausti juos.
Knygą „Menas būti kitu“ galima skaityti ir kaip praktiškų patarimų rinkinį, ir kaip originalų literatūros kūrinį. Kodėl pasirinkote būtent tokią pasakojimo formą?
Todėl, kad taip man pačiam linksmiau rašyti. Man patinka taip rašyti, o skaitytojams, kaip pastebėjau, skaityti. Tai ir maloniau, ir suprantamiau.
Ar nuo tarybinių laikų pasikeitė gydymo ir terapijos metodai? Jeigu pasikeitė, tai kaip?
Labai platus klausimas. O atsakymas liūdnas: deja, terapijos metodai nepasikeitė, o jeigu ir pasikeitė, tai į blogąją pusę. Ir esmė glūdi ne metoduose, technologijose, o principiniame požiūryje ir gydytojo bei paciento santykio pobūdyje. Ir tarybiniais laikais, ir dar seniau terapija dažniausiai buvo atsieta nuo žmogaus, jo nepakartojamos individualybės ir sielos. Tačiau religinė etika su savo esminiu paliepimu „Mylėk savo artimą, kaip patį save“, kol dar buvo pakankamai veiksminga, kiekvienoje gydytojų kartoje pagimdydavo nedaug tikrų Gydytojų – sąžiningų, atsidavusių, skiriančių žmogui reikiamą dėmesį.
Dabar atsirado daug naujų terapinių technikų, tyrimo metodų, preparatų ir pan. Tačiau visa tai, užuot suartinę žmogų-gydytoją su žmogumi-pacientu, dar labiau atskyrė ir atribojo juos. Tikrų Gydytojų dabar vis mažiau ir mažiau. Vartotojiškoje visuomenėje neišvengiama medicinos komercializacija neturi atsvaro – humanistinės gydytojų kultūros, psichologizmo, dvasingumo. Šie pagrindiniai sveikatos eliksyrai, tarsi besiplečiančios dykumos augmenija, vis labiau skursta.
Ką gi daryti, jeigu ne vadovautis principu „Vienas lauke ne karys“? Reikia burtis gydytojams-humanistams ir tiems, kuriems žmogaus sveikata ir siela yra svarbesnė už nuosavą piniginę. Būtina greičiau atpažinti vienas kitą, susiimti už rankų ir ryžtingai susivienyti. Sveikos šios sergančios visuomenės jėgos turi tam pagelbėti – tam, kad pati išgyventų. Viso pasaulio dvasiškai sveikos jėgos turi skubiai susivienyti ir imti ryžtingai veikti.
Kaip šiuolaikinės technologijos veikia žmogaus mąstymą, bendravimą ir vidinį pasaulį?
Tegu mano atsakymas nepasirodo jums keistas, tačiau iš esmės žmogaus tai niekaip neveikia. Naujovės kunkuliuoja tik paviršiuje, gelmės tai neliečia. Žiūrėkite, kas pasakyta aukščiau. Panaršykite, kol nesupykins, įvairiuose interneto forumuose ir paskaitykite komentarus. Rasite visa tai, ką anksčiau protingose knygose rašė apie poveikį masėms: protingi tapo protingesni, kvaili – kvailesni, o tūkstančiai likusių nepasikeitė.
Apie šiuolaikinių technologijų poveikį galima pasakyti ir taip: piktieji savo pyktį išreiškia atviriau ir rafinuočiau, gerieji, lydimi permainingos sėkmės, stengiasi tapti tai geresni, tai piktesni, o likusioms masėms kaip ir anksčiau į viską, išskyrus savo smulkius dabartinius poreikius, nusispjauti.
Kas jus gyvenime įkvepia?
Meilė. Menas. Nuostabūs, dvasingi, protingi ir talentingi žmonės, kurių visada buvo, yra ir bus mažiausiai tiek, kiek būtina šiame toli gražu ne geriausiame iš pasaulių.
Ko palinkėtumėte Lietuvos skaitytojams?
Palinkėčiau, kad kiekviena diena pagal galimybes būtų kuo geresnė ir įvairiapusiškai ideali pagal jūsų pačių standartus. Galimybė praleisti idealią dieną daug labiau, nei mes įsivaizduojame, priklauso nuo mūsų pačių.
