Kreipiausi pas pažįstamą psichiatrę, nes nenorėjau, kad duomenys išliktų mano kortelėje. Ji stengėsi pagelbėti, beveik metus gėriau Seroksatą, bet pati prisidarydavau sau papildomų problemų, mėgindavau nutraukinėti, be daktarės leidimo, būdavo, kad ištikus krizei maišydavau vaistus su alkoholiu. Esmė tame, kad mano psichiatrė buvo labai užsiėmusi ir tos 100% priežiūros nebuvo.
Dabar, praėjus pusmečiui, vėl viskas kartojasi, darbe esu nervinga, verkiu, veido tikai sustiprėjo iki nežmoniško blogumo, savaitgaliais susisukusi guliu lovoje, maistas prarado skonį, drebina šaltis, nuolatinė įtampa pečių juostoje. Aš nebežinau ką daryti, turiu gana gerą darbą, žinau, kad tokios ligos kaip depresija ir nerimas yra laikomi blogais dalykais, o tokie žmonės, bent jau mano darbe, nesulauks palaikymo, greičiau pasmerkimo.
Į valstybinę įstaigą kreiptis bijau, nes ten nėra jokio anonimiškumo, mano pažįstama psichiatrė išvykusi iš Lietuvos, o privačios konsultacijos kainuoja nežmoniškus pinigus… Negaliu to sau leisti, nes smaugia paskolos. Pradėjau vartoti Seroksatą, bet tik vieną pakelį beturiu… O kas toliau? Neberandu jokios gyvenimo prasmės, tampo visą kūną ir bijau, kad ilgai tokiame burbule neiškentėsiu… Gal galite kažką patarti?
Indrė (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė Eglė Malokviejūtė
Laba diena,
dėkoju Jums, kad kreipėtės ir bandote spręsti kilusias problemas. Deja, kaip pati matote, tik vaistais nerimo ir depresijos dažnai išgydyti nepavyksta. Vaistai yra kompleksinio gydymo dalis ir juo labiau – gydymas tai nėra tik vaistų išrašymas! Gydymas yra ir ligos eigos stebėjimas, kitų galimų gydymo variantų aptarimas ir t. t. Jūsų atveju galima metaforiškai sakyti, kad gėrėte vaistus nuo skausmo.
Kartais skausmas pats pranyksta, o kartais skausmo židinys išlieka ir slopinti simptomus yra tik trumpalaikė pagalbos priemonė. Ir visgi, Jūsų naudojami vaistai nėra skausmą malšinantys, jie – žymiai sudėtingesnio veikimo vaistai, todėl vartoti juos reikia dar atsakingiau.
Suprantama, kad mūsų visuomenėje dar nauja yra kalbėti apie tokias ligas, kaip depresija, nerimo sutrikimai ir t.t. Todėl žmonės nežiūri į šias ligas rimtai, atrodo, kad visi depresija sergantieji yra tinginiai, gali patys pasveikti. Deja, nors užsimerksime ir užsikišime ausis, ši liga iš tikrųjų egzistuoja ir yra tiek pat pavojinga, kaip kitos ligos, kai ji negydoma.
Kai skauda dantį, einame pas stomatologą, kai atsiranda spuogai – pas dermatologą ar kosmetologą, kai sugenda automobilis – į automobilių servisą, kai suplyšta batai – į batų parduotuvę ar pas batsiuvį. Kai kankina sunkios emocijos, jausmai, kai įtampą jaučiame kūne, o gyvenimas tampa labai sunkus, turėtume eiti pas psichikos sveikatos specialistus. Protingas žmogus eina pas kitų sričių specialistus ir gauna iš jų naudą. Galbūt sugedus automobiliui galime važinėti viešuoju transportu, bet, kai skauda dantį, kai skauda širdį, kai skauda visą vidų – yra būtina kreiptis pas specialistus. Tokioje situacijoje yra du pasirinkimai: arba gydytis, arba kentėti.
Suprantu, kad nesinori, kad kas nors Jūsų darbe sužinotų apie Jūsų sunkumus, ligas, tačiau net ir nediagnozuota liga vis tiek gali matytis iš žmogaus bendravimo, darbo stiliaus, kūno kalbos. Gali būti, kad nors aplinkiniai žmonės ir pastebi Jūsų sunkumus, tačiau vis tiek Jus laiko gera kolege, su Jumis bendrauja, elgiasi mandagiai, draugiškai. O tarp neišsilavinusių ir kategoriškų žmonių vis dar gyvuoja stigmos apie psichikos ligas, kitas tautas, kitokią žmogaus išvaizdą, profesijas ir t. t. Tačiau klausimas yra labai nelygiavertis: ar pataikauti šiems kategoriškiems žmonėms apsimetant, būnant patogia kolege, ar padėti sau – gauti specialisto pagalbą ir išgydyti šias kančias?
Jeigu Jūs dirbate darbe, kur gavus kokios nors ligos diagnozę Jūs būsite nušalinta nuo pareigų, atleista, tai netgi tuomet ant Jūsų pasirinkimo svarstyklių yra nelygiaverčiai objektai: darbas ir Jūsų sveikata, gyvybė. Net jeigu Jums darbas yra svarbesnis, nei Jūsų pačios sveikata ir gyvybė, tai tuomet pagalvokite, kad sirgdamas žmogus negali gerai dirbti ir galiausiai darbdavys tai pastebės.
Taigi vienintelė išeitis – gydytis, ieškoti specialistų pagalbos. Šis Jūsų laiškas yra žingsnis. Ženkite toliau. Jūs galite: poliklinikoje nueiti į konsultaciją pas psichologą; psichologo paprašyti informacijos apie anonimines ir neanonimines pagalbos priemones; psichologo paprašyti informacijos apie nemokamas ar pigesnes psichoterapeutų, psichiatrų paslaugas Jūsų mieste; gauti informaciją, ar Jūsų mieste veikia nemokamas krizių įveikimo centras; pasikonsultuoti su poliklinikos psichiatru dėl vaistų ir kokiu atveju jis Jums parašytų nenorimą diagnozę; paskambinti į psichologinę pagalbą suteikiančias nemokamas linijas ir išsikalbėti, su konsultantais rasti įvairių išeičių variantų; iš bibliotekos pasiimti knygų apie depresiją, nerimą; apie sunkumus pasikalbėti su artimu žmogumi.
Kaip pati rašėte, Jūs esate 29 metų dirbanti moteris. Pasirūpinkite savo sveikata, net jei liga ir nėra visuomenei patraukli. Jūs esate svarbesnė.