Tarkime, mažas vaikas verkdamas paveikia mamą ir ji ateina. Vaikas vadovauja mamai. Mama nesiruošiančiam rengtis vaikui sako „tuomet išeinu be tavęs“. Vaikas paskuba. Dabar mama vadovauja vaikui.
„Tėti, nupirk man tą lėlytę,“ - sako dukra. „Tau jos nereikia,“- atsako tėtis. „Na tėėėti!“- ima verkšlenti dukra. Ji siekia paveikti tėvą. Ir jeigu tas iškart pasiduoda, ji išmoksta, kad gali jam vadovauti.
Tėtis gali pabandyti apeliuoti į dukros savimeilę: „Kaip tau ne gėda verkšlenti - žiūrėk: kiti vaikai į tave žiūri“. Tačiau tėtis gali suvilioti dukrą, sakydamas: „Geriau eime valgyti ledų - matai, kokie jie skanūs?“ Dukra pamiršta lėlę ir paklusniai eina valgyti ledų.
Tėtis perėmė vadovavimą. Iš esmės abu manipuliuoja, nes kiekvieno tikslas yra sukelti kito asmens pageidaujamą elgesį. Neatsižvelgiant į tai, kokia kaina jis sukeliamas. Dažniausiai jis sukeliamas apeliuojant į baimę (bizūno principas), į godumą (meduolio principas) ar į savimeilę (papirkimo principas).
Tačiau visais šiais atvejais sakydami, kad vaikas vadovauja tėvams ar tėvai vaikui, mes įdedame į šį žodį tam tikrą neigiamą prasmę. Juk už tokio „vadovavimo“ neseka atsakomybė. Pasiekus norimo rezultato - mama atėjo, vaikas pakluso – mes nesirūpiname pasekmėmis. Nerūpi mums ir žmogaus motyvai (mes juos nuspėjame: „nori dėmesio“, „yra godus“, „rodo ožiukus“).
Pagal nerašytus šių dienų papročius tarpasmeniniuose santykiuose manipuliatyvų vadovavimą turi pakeisti derybos, tarimasis ir dialogas. Tam, kad atsirastų atsakomybė už savo žodžius ir veiksmus, reikalinga, kad žmonės taptų atviri dėl savo ketinimų ar netgi baimių.
Ta prasme, vaikas turėtų pasakyti: „Mama, bijau, kad jei nerėksiu tu neateisi“. Arba tėvas turėtų pasakyti: „Kai tu prašai lėlytės, bijau, kad mama mane apkaltins, jog aš tave lepinu, o jos – ne“.
Atvirumas - priešnuodis nuo manipuliacijų. O kaip yra ne tarpasmeniniame, o dalykiniame bendravime, t.y. kai organizacijos ar projekto vadovas turi vadovauti grupei žmonių?
Ilgą laiką buvo manoma, kad organizacijos vadovas turi manipuliuoti pavaldiniais. Tai reiškia, kad jis turi tikslą, kuriam turi pajungti kitus žmones. Kaip - jo reikalas. Sovietiniais laikais tikslas buvo plano vykdymas. Rinkos visuomenėje - pelnas.
Iš esmės vadovas gali nesirūpinti priemonėmis. Jis turi tuos pačius svertus, kuriais manipuliuodamas gali:
- motyvuoti darbuotojus norime linkme;
- gąsdinti juos esant netinkamam elgesiui;
- skatinti dirbti tuos, kuriuos reikia skatinti;
- bausti darbuotojus už netinkamą elgesį;
- modifikuoti darbuotojų veiklą – pvz., keisti darbo profilį, spartinti juos ar lėtinti;
- organizuoti organizacijos veiklą sutinkamai su savo ideologija.
Kadangi kalba eina apie pavaldinių elgesį, tai jį keisdamas vadovas iš esmės manipuliuoja. Jis pateisina tai tuo, kad yra atsakingas už organizacijos veiklą: „Aš jus skriaudžiu, bet ir man nesaldu“. Arba „Ką aš pasakysiu akcininkams?“
Tikslas pateisina priemones. Jis naudojasi tais pačiais svertais, kaip ir tėvai su vaikais ir vaikai su tėvais. Jis gali suvilioti pavaldinius žadama premija, gali pagąsdinti juos bedarbyste, gali sugalvoti „pirmūnų lentą“ ar viešus aptarimus per susirinkimus. Jam rūpi tik rezultatas, o ne pavaldinių savijauta, nuomonė ar ideologija. Jei jam imtų rūpėti jų savijauta, jį apkaltintų „minkštumu“ ir pasakytų, kad „kolektyvas ant jo joja“.
Ta prasme nesvarbu, ar vadovas yra blogas (jis dažnai naudoja bizūną) ar geras (jis naudoja meduolį). Manipuliacijos yra manipuliacijos. Jų esminis elementas - nesakyti visos informacijos, iš dalies nuslėpti tai, ką manai ir jauti: „Aš pakviečiau tave ne tam, kad tu galvotumei, o kad vykdytumei“.
Taigi manipuliatyvus vadovavimas pagrįstas vienašališka kontrole, ir vadovas siekia, kad pavaldiniai nenaudotų manipuliacijų prieš jį patį. O jos įmanomos ir iš pavaldinių pusės: „Mano vaikas susirgo“, „Aš nekaltas, o kaltas kitas darbuotojas, kuris jūsų visai neklauso“, „Žinokite, vadove, nenorėjau jums to sakyti, bet mūsų kolega apie jus pasakojo tokį šlykštų dalyką...“
Dabar pavaldiniai daugiau ar mažiau meluoja, kad paveiktų vadovą norima linkme: gauti leidimą nedirbti; tapti numylėtiniu; išvengti atsakomybės; išstumti kitą darbuotoją ir užimti jo vietą. Iš esmės vadovas jaučia grėsmę tapti „minkštu“, prarasti vienašališką kontrolę ir pats tapti kontroliuojamu.
Tačiau paskutiniais dešimtmečiais atsirado naujų vadovų - kurie savo santykiuose su pavaldiniais nenaudoja vienašališkos kontrolės ir nebijo tapti „minkštais“. Jie padaro tai tokiu būdu.
Susidūrę su tuo, kad pavaldinys neklauso, nesupranta ar blogai dirba, jie nesiekia sukontroliuoti jo elgesio. Vietoj to jie aiškinasi tokio elgesio prielaidas, t.y., kuo pavaldinys tiki, kaip jis mato situaciją. Tam vadovas sukuria atviro bendravimo atmosferą, t.y. pats atsiveria ir skatina atsiverti pavaldinius.
Jis atjaučia pavaldinį, kuriam susirgo vaikas, bet tik tuo atveju, jei mato, kad pavaldinys sako tiesą. Jis nepriima apkalbų už kito kolegos nugaros, o sušaukia susirinkimą ir siūlo išsisakyti abi puses. Kodėl jis nepratrūksta pykčiu, juk tuomet gali paaiškėti, jog visi turi skirtingus požiūrius ir nuomones?
Todėl, kad išeina iš prielaidos apie „dramblį tamsoje“. Dramblys buvo atvežtas į miestą, kur jo niekas nematė. Naktį smalsuoliai įlindo į palapinę ir ėmė apgraibomis ieškoti dramblio. Po to jie susirinko. Vienas pasakė, kad dramblys - apvalus ir status, kaip kolona. Kitas - kas dramblys kietas, aštrus ir riestas. Trečias tvirtino, jog jis lenktas ir minkštas, kaip vamzdis. O ketvirtas nesutiko su jais: dramblys - riestas ir vingiuotas. Juk nei vienas negalėjo ištyrinėti viso dramblio.
Taigi, šiuolaikinis vadovas tiki, kad kiekvienas žmogus mato, girdi ir suvokia tik dalį dramblio. Todėl jis gerbia nuomonių skirtumą. Ir jis nelaiko savo nuomonės vienintele teisinga. Iš esmės jis pasiruošęs abipusiam mokymuisi su savo pavaldiniais. Nes šiuolaikiniame versle drambliai tampa tik didesni.
