Pirmasis kartais nuo karto pasako: „Na, ir ką?“ arba „Jo, tikrai?“ Kitas nuolat kalba, papildydamas savo istoriją pikantiškomis, aiškiai pagražintomis smulkmenomis... Jums atrodo, kad tai visai natūralu ir kad mes visi taip kalbamės?
Įdėmiau pastebėkime šiuos žmonos. Atkreipkime dėmesį, kaip jie bendrauja kitose situacijose. Jūs atrasite įdomų dalyką: šis bendravimo stilius - klausiamasis ar pasakojamasis - išlieka su jais daugelyje situacijų. Pirmąjį stilių psichologai vadina „kvestiminiu“ (nuo anglų „question“- „klausimas“) , o antrąjį - deklatiminiu (nuo anglų „declare“- „teigti“).
Daug dėmesio šiems tipams skyrė rusų psichologė V.Stratijevskaja. Kuo ypatingi šie stiliai ir su kuo jie siejasi?
Tipiškas „kvestimas“ – tai žmogus, kuris informaciją apie pasaulį renka rimtai, gerbdamas faktus. Jo psichika iš esmės skirta kuo tikslesniam pasaulio atspindėjimui. Todėl bet kurioje situacijoje jis siekia sužinoti iš esmės, apie ką eina kalba.
Neretai klausimas nuolat „parašytas“ jo akyse. Paskaitoje jis dažniausiai užduoda klausimus, o bendraudamas perklausia. Jei jam reikia perskaityti pranešimą ar jo prašo ką nors papasakoti, jis įsigudrina paversti teiginius klausimais: „O kodėl gi ne?“ arba „Jūs norite, kad aš jums ką nors papasakočiau? O ko būtent jūs norite?“
Ir jei jūs laukiate, kad toliau seks pasakojimas - nesulauksite. Žmogus ir toliau klausinės: „O ko būtent tu nori?“ Ir staiga netikėtai baigia: „Tai gal geriau tu ką nors papasakotumei?“.
Tipiškas „deklatimas“ – žmogus, kuris pirmiausiai siekia pasidalinti savo nuomone, ir pasidalinti ne šiaip sau, bet kad jo kalba turėtų tam tikrą poveikį aplinkiniams. Todėl savo pasakojimą jis dažniausiai papuošia pagražinimais, kitaip sakant, visuomet kažkiek primeluoja. Jo žvilgsnis - užtikrintas, net jei jis išpučia faktus ar cituoja tuos, kurie niekad nieko panašaus nesakė.
Tačiau pats to nesigėdija, pasiteisindamas tuo, kad kalba turi būti graži. Svarbiausia - ne surinkti informaciją apie pasaulį, bet paveikti, pakeisti šį pasaulį. Bet kokį pokalbį jis paverčia paskaita ir labiau už dialogus mėgsta monologus. Jei užsakymo papasakoti jis negauna, tuomet įsigudrina padaryti tai pats!
Pavyzdžiui, jis pasako: „Tai ką mes čia turime? Mes čia turime sugedusį karbiuratorių... taip, o kas čia po juo? Žiūrėkite - matote - šarnyras kliba? O žinote, kodėl? Taigi va...“. Ir jums pasakojama ilga istorija apie mašinos gedimą, net jei jūs tiesiog norėjote sutaisyto automobilio ir dagiau nieko.
Kaip paaiškinami šie du bendravimo stiliai? Dažniausiai juos sieja su tam tikru požiūriu į laiko tėkmę. Kalba eina apie vidinį, subjektyvų laiko pajautimą. Ir nustatyti savo požiūrį jums padėtų paprastas bandymas. Paimkite pieštuką, popieriaus lapą ir užmerktomis akimis nupieškite ant popieriaus spiralę. Tik ne spyruoklę, o būtent spiralę, tokią, kaip, tarkime, atrodo spiralinės galaktikos. Dabar pažiūrėkite, kokia spiralė gavosi.
Jei spiralė išsiplečianti iš vidaus į išorę - tai „kvestiminis“ laiko suvokimas. Jei spiralė susitraukia į vidų - „deklatiminis“.
Išsiplečianti spiralė dažniausiai atspindi „išsiplečiantį laiką“. Tai reiškia, kad „kvestimas“ į laiką žiūri kaip į begalinį vidinį resursą, kurio gali pasigaminti tiek, kiek reikia. Todėl „kvestimo“ pokalbiai liejasi be galo ir be krašto. Juk jam svarbu surinkti kuo daugiau informacijos apie žmogų ar situaciją. Kodėl gi jis turėtų save riboti?
Ribodamas pokalbio laiką, jis jaučia šiokį tokį nepasitenkinimą ir stengiasi pokalbio pabaigą atidėti kuo toliau: „Na, tai ką... tai gal jau... klausyk, o kaip tu ten pasakojai? Man tai patiko!... tai susiskambiname? Aha….”
Jums atrodo, kad pokalbis baigtas? Ne, jei pašnekovas dar ką nors atsako, pabaigos nebus. Į kiekvieną atsakymą „kvestimas“ džiaugsmingai reaguoja naujais klausimais. Laiko spiralė vis plečiasi, ir galo tam nėra, jei tik pašnekovas nėra deklatimiškas.
„Deklatimai“ neatsitiktinai piešia susitraukiančia spiralę. Laiką jie supranta kaip išorinį ribotą resursą, į kurį jie turi „tilpti“. Todėl dalykiniuose klausimuose jie skuba pasakyti kuo daugiau per trumpą laiką. Klausimams laiko jie neturi, nes jų pozicija - daryti įtaką, paveikti aplinką. Todėl jie ne tyrinėja faktus, o juos teigia ir sukuria.
Jų kalba - pragmatiška, nes kalbėdami jie siekia visai ne pažintinių tikslų, o kitko: įsitikinti, kad jų klausosi, prajuokinti, sugraudinti, šokiruoti. Vargu ar galima iš jų reikalauti tikslumo.
Tikslumas gali būti neįdomus. Todėl jei „kvestimas“ žvejys pagavo žuvį ir jūs klausiate: „Kiek svėrė?“- jis nutils ir bandys sąžiningai prisiminti svorį. O „deklatimas“ nesumirksėdamas pasakys: „Na, maždaug dešimt kilogramų... bet žinai ką? Aš tau dar nepasakojau, kokią aš pernai buvau sugavęs...“
Kai kurie įdomūs faktai apie „kvestimus“ ir „deklatimus“:
„kvestimai“ dar kūdikystėje pasižymi ypatingu verkimu: jie pradeda verkti tyliai, o po to verkia vis graudžiau ir graudžiau;
„deklatimai“ iš karto verkia daug ir staiga verksmą nutraukia.
„kvestimai“ kaimo vakaronėse mėgsta liūdnas lyrines dainas: „Per naktį šią naktį gaideliai giedojo“; o „deklatimai“ užtraukia linksmas šokių melodijas: „O drylia – odrylia! Dainuok linksmai!“
Jei kino režisierius „kvestimas“ kuria istorinį filmą, tai jis kruopščiai surenka ir atvaizduoja istorinius faktus (Tarkovskio „Andrejus Rubliovas“); režisierius „deklatimas“ dažniausiai perkelia praeities siužetą į dabartį, padarydamas iš istorijos farsą (C. Zidi „Asteriksas ir Obeliksas“).
Matyt, toks žmonių pasiskirstymas atsirado ne veltui. Mūsų visuomenei reikia visko - ir tikrovės atspindėjimo, ir požiūrio, kuris ne tik atspindi, bet ir keičia pasaulį. Ir kai tokie skirtingi žmonės sueina kartu - prasideda harmonija.
