Galbūt. Tačiau veikiausiai tiesiog nenorite eiti į tą darbą arba matyti konkretaus veido. Pasąmonė sabotuoja procesą, ir mes imame viską daryti du kartus lėčiau, iš anksto neteisingai planuojame laiką, imamės nereikalingų dalykų, važiuojame ne tuo keliu ir panašiai.
Apie ką galvojau?
Daugelis skuba, kad negalvotų apie tai, jog jiems nepavyksta kontroliuoti. Asmeninis gyvenimas, artimųjų poelgiai – tai labai svarbu ir absoliučiai neprognozuojama. Todėl imamasi galybės paprastų reikalų, kuriuos galima padaryti savarankiškai. Kas, kad pusės jų visai nereikėjo daryti? Užtat jie duoda rezultatų, kurie leidžia manyti, kad tu valdai gyvenimą, o ne jis tave. Tačiau visuomet galima patikrinti uždavus klausimą: „Jei negalvotum apie darbą ir tai, kaip iki dienos galo dar spėti į tris susitikimus, kuo būtų užimtos tavo mintys?“
Kaip teisinsimės?
Esti žmonių, kurie vėluoja, nes nori atsidurti dėmesio centre. Nesąmoningas jų veiksmų tikslas – ne tik atkreipti į save dėmesį, bet ir gauti psichologinį „paglostymą“ atleidimo pavidalu. Šio vaikiško manipuliavimo priežastis – širdies skausmas, kuris glūdi kažkur giliai. Nelinksma istorija, tačiau tai nereiškia, kad ant tokių žmonių negalima pykti. Nesijaudinkite, juos galima perauklėti – nustokite būti jiems mama su tėčiu, tegu elgiasi kaip suaugę. Jie prašosi atleidimo ir stebuklingojo „nieko tokio“? Neatleiskite – piktai paaiškinkite, kaip sunku jums buvo laukti ir kaip dėl jų visur pavėlavote. Pasikeiskite su manipuliatoriumi vaidmenimis – tegu jis kartą gyvenime pajunta, kad kitam žmogui taip pat gali būti nemalonu.
Kiek valandų?
Anksti ryte daugiabučių rajonuose neretai galima pamatyti tokią sceną. Mama tempia mažylį į darželį ir burba: „Nagi greičiau, ko tu velkiesi kaip vėžlys?“ Ji nežino, kad auklėja žmogų, kuris vėluos visą gyvenimą.
Maži vaikai neretai turi gan miglotą suvokimą apie tai, kas yra laikas. Jie taip pat nelabai supranta, kaip sutvarkytas suaugusiųjų gyvenimas, kodėl mamai dabar reikia skubėti į darbą. Ir pats „darbas“ jiems yra gan abstrakti sąvoka. Mama aiškina, kad darbe degantys reikalai ir žmonės laukia, todėl reikia skubėti. Jis nesupranta kodėl, tačiau įsimena: „Skubėti – teisinga. Taip ir reikia gyventi.“
Suaugęs jis tvarkys gyvenimą taip, kad visada būtų galima ir reikėtų kur nors skubėti. Skirtinguose miesto galuose paskiria tris susitikimus per artimiausias porą valandų, o sudėtingą dieną planuoja vizitą pas stomatologą ir dar susitikimą su klasės draugais. Jis skuba iš visų jėgų. Bet niekur nenuskuba.
Kiek balų pagal Richterio skalę?
Vėluoti galima skirtingai. Viena – ateiti į svečius penkiolika minučių vėliau, kita – pavėluoti į lėktuvą. Jūs veikiausiai pažįstate tokius, kurie mėgsta vėluoti „stambiu mastu“. Laikas jiems – dar viena dingstis išbandyti likimą (o taip pat savo draugų ir kolegų nervus). Tokius žmones perauklėti – beviltiškas reikalas, kadangi jie neigia, jog problema egzistuoja. Jų nuomone, su jais viskas tvarkoje, o pavėlavimas, dėl kurio galėjo sužlugti sandėris – menkniekis, visko pasitaiko.
Pasąmoningai tokie žmonės stengiasi patekti į sudėtingą situaciją, kadangi tik joje jiems patogu. Ekstremalioje situacijoje jie jaučia savo „aš“, kuris ramybės būsenoje ne toks juntamas.
Universalus atsakymas: jums pavaldi amžinybė!
Visur spėja tas, kas niekur neskuba. Galima dar prisiminti rašytojo Andrejaus Siniavskio patarimą: „Vėluojant gerai dar sulėtinti žingsnį“. Laiko išties nėra – šia prasme, kad be mūsų jis neegzistuoja. Užtat mes egzistuojame – čia ir dabar, su visais mūsų norais, kuriuos siekiame realizuoti. Kai kurie norai mums svarbesni už kitus – paprastai širdies gilumoje mes žinome, kurie. Jei susitartume su savimi ir susikoncentruotume ties jais, delikačiai ignoruodami kitus, turėtume daugiau laisvo laiko.
