Gyvenimas nėra teisingas.
Viskas nesiklosto taip, kaip knygose, muzikoje ar filmuose.
Nesvarbu, kokie mes esame protingi, nesvarbu, kaip stipriai dirbame, nesvarbu, kokie esam nuoširdūs, ar kokie drąsūs ar pasiaukojantys galime būti – vis tiek liekame sėkmės malonėje.
Galime praleisti savaites formuluodami biudžetą ir vis tiek praleisti tą mažą klaidą. Galime rasti tobulą darbo pasiūlymą, tik tam, kad dėl kamščio kelyje pavėluotume į darbo pokalbį. Pavyzdžių yra daugybė, tačiau anksčiau ar vėliau, mes turime susitaikyti su tuo, jog gyvenime yra dalykų, kurių mes negalime kontroliuoti. Blogi dalykai vis tiek atsitiks ir nėra nieko –nieko – ką mes galėtume padaryti, jog tai pakeistume.
Ir viskas yra gerai.
Kodėl?
Nes nesėkmės yra neišvengiamos
Mums nepavyks daug dažniau, negu pasiseks. Ir tai yra faktas. Už kiekvieno Oskaro apdovanojimo laimėtojo stovi tuzinas aktorių, kurie nieko negavo. O, už šių – šimtai aktorių, kurie net nebuvo nominuoti. Ta pati tiesa slypi už Olimpinio aukso medalio, reikšmingo titulo, politinių pareigų, stipendijos ar paaukštinimo.
Tačiau ar mes tam pasiruošę?
Kai mus ištinka nesėkmė, mes kritikuojame save, jaučiame nepakeliamą kaltę ir pyktį, kurią palengvina nebent savitaiga, jog, iš tikrųjų, visai nenorėjome laimėti.
Tiesa yra ta, kad mes turime išmokti pralaimėti.
Ar tai reiškia, kad turime tapti pralaimėtojais?
Žinoma ne!
Mes turime išmokti priimti pralaimėjimą, turime suprasti, jog tai jokiu būdu nėra pasaulio pabaiga. Netgi pats sėkmingiausias vyras galėtų jums pasakyti, kad jo karjeroje buvo žymiai daugiau kliūčių ir nuosmukių, negu pergalių. Kai mes nustojame matyti pralaimėjimą kaip nenuplaunamą dėmę ar ženklą, jog su mumis kažkas negerai, galime pradėti atskirti klaidas nuo nesėkmių. Kuo geriau mokame priimti pralaimėjimą, tuo mažiau šansų jog pralaimėsime ateityje.
Šlovė išnyksta
Na, o kaip dėl tų kartų, kai mes laimime?
Yra sakoma, jog „laimėtojai rašo istorijos knygas“. Nuostabūs karininkai, bebaimiai keliautojai, įžvalgūs politikai… Tačiau kiek žmonių galėtų įvardinti, kas jie ar ką jie pasiekė? Istorijai nenumaldomai rutuliojantis į priekį, tas pats anonimiškumas prisilies prie nesuskaičiuojamos galybės sėkmingų vyrų ir moterų – ir visa ko pabaigoje, laimėtojai nebeatrodys tokie skirtingi nuo pralaimėtojų.
„Sic transit gloria“ sakydavo Romėnai. „Šlovė išnyksta“. Ir kai tai atsitinka, mes esame priversti paklausti savęs sunkaus klausimo: „Jeigu tavo sprendimai būtų pasmerkti nesėkmei arba pamiršti, ar tu mėgintum juos pakeisti?“
Atsakymas turėtų būti tvirtas – „ne“.
Nes pralaimėjimas išlaisvina
Iš pirmo žvilgsnio, būti valdomam atsitiktinumo gali skambėti kaip labai slegianti sąvoka. Vis dėlto, jeigu mes galime priimti visus gerus sprendimus ir vis tiek pralaimėti, tai kam iš viso juos priimti?
Esmė yra ne sėkmėje.
Kai vieninteliu žmogaus vertės matu tampa kažkoks matomos sėkmės apibūdinimas, tai „laimėjimas“ tampa vieninteliu svarbiu dalyku. Tuomet su šiuo savanaudišku „tikslas-pateisina-priemones“ tipo požiūriu, mes dažnai atsiduriame situacijoje darydami bet ką, kad tik pasistūmėtumėme aukštyn. Apgaudinėjame, meluojame, vagiame, išduodame tuos, kurie mums svarbūs, arba netgi išsižadame savo svarbiausių bruožų.
Apsižvalgykime aplink.
Kiek iš mūsų herojų po savo šlovės akimirkos buvo greitai diskredituoti ir pažeminti? Ar mus vis dar stebina, jog mūsų sėkmės apsėstoje visuomenėje yra begalė atletų teisiamų už dopingo ar kitų medžiagų naudojimą? Ar stebina, jog roko žvaigždės naudoja fonogramą, o netgi nuoširdžiausiai atrodantys politikai pagaunami imant ar duodant kyšį?
Laimėjimas reiškia žaidimą pagal kažkieno kito taisykles. Dažnai tai gali reikšti įsiteigti miniai, vietoj to, kad kalbėti nuoširdžiai ar tai, kas mums rūpi. O jau kai visai savęs išsižadėsim, beliks pasiteisinti, kad „visi taip daro“, ir toliau sekti saugų ir įprastą kelią, vietoj to, kad išbandytume naujus vandenis.
Kita vertus, pralaimėjimas suteikia mums galimybę būti sąžiningiems sau. Tą akimirką, kai pripažįstame sau, jog yra galimybė, kad mums nepasiseks – jog egzistuoja veiksniai, nepaklūstantys mūsų kontrolei, – mes esame netikėtai išlaisvinami nuo šio kulto.
Tai kodėl gi nepasirinkus savo kelio?
Jeigu šiame pasaulyje nėra nieko užtikrinto, kam parsiduoti? Žinoma, galime padaryti „Faustišką“ sandėrį su velniu, bet netgi tuo atveju nebus jokios garantijos, jog mums tikrai pasiseks. O jeigu ir pasisektų, ir mes laimėtume visą pasaulį mainais už savo sielą, kiek tai truktų?
Pralaimėjimas daro mus geresniais
Taip, geri vyrukai pralaimi.
Tačiau, jie vis dar yra geri vyrukai – ir būtent tai mums ir reikia suprasti. Dažnai mes atimame teisingai pasiektus nuopelnus bei pagarbą iš vyrų ir moterų, kuriems, mūsų akimis, nesiseka. Tokiu būdu mes taip pat sumenkiname reikšmingus, sektinus pavyzdžius ir herojus, kurių reikia mums ir mūsų visuomenei.
Teisti yra neapsakomai lengva, tačiau pripažįstant nesėkmes ir pralaimėjimus, kaip neatskiriamą savo gyvenimo dalį, mes suteikiame sau empatijos ir užuojautos. Kuo geriau mes galime atskirti klaidas nuo nesėkmių, kurios nepriklauso nuo mūsų, tuo labiau mes galime užjausti tuos esančius šalia mūsų.
Ir tiems, kurie vis dar vargsta beįsitvirtindami „suaugusiųjų“ pasaulyje, argi ne to mums ir reikia? Dabar, labiau negu bet kada, mes patirsime išbandymus ir sunkumus, mėgindami įsitvirtinti ir pasiekti savo tikslus ir svajones. Kai kuriems iš mūsų nepasiseks. Tačiau visi iš mūsų kažkada suklups. Ir kai tai nutiks, kiekvienam prireiks šiek tiek supratimo, šiek tiek užuojautos, ir suvokimo, kad mūsų nesėkmės yra nesėkmės, o ne asmeninės klaidos ir nuodėmės.
Tad koks bus viso to rezultatas?
Pasaulis, kuriame visi galime būti drąsesni. Pasaulis, kuriame esame vertinami ne pagal aklą sėkmę, bet pagal savo intencijų dorumą, tikslų ambicingumą ir aistrą, su kuria tų tikslų siekiame.
Ne, lenktynės niekur nepasitrauks. Kova taip pat išliks. Tačiau nors sekundei įsivaizduok, jeigu būtent čia ir dabar tvirtai žinotum, kad gali siekti bet ko, ir netgi ištikus nesėkmei, vis tiek sulaukti pagarbos – ar būtų kas nors, ko nepamėgintum?
