„Alvydas vėl gavo patį perspektyviausią projektą. Matyt, pasitarnavo direktorei žarstyti jo komplimentai“, - svarsto bendradarbė, troškusi atsidurti kolegos vietoje.
„Jis ką, pradėjo rėžti sparną aplink tą karvę?“, - šaiposi jos pašnekovė.
Draugų ar kolegų būryje, šeimos rate mes dažnai su malonumu liežuvaujame apie kitus. Suprantama, tai darome taip, kad niekas nesužinotų. Mūsų nesustabdo netgi suvokimas, kad dažniausiai mūsų žodžiai yra nepagrįsti.
Psichologai tvirtina, kad taip elgiasi ne vien išmanūs manipuliatoriai, bet ir kone visi paprasti žmonės. Daugumos pokalbių (tiek vyrų, tiek moterų) tema – tas, kurio nėra tarp pašnekovų. Visi žinome, kad tai negerai, tačiau retas tokiu atveju, kai apie nesantį pasakojama kas nors pikantiško, apsisuka ir išeina. Kodėl?
Senas įprotis
Įvairių tyrimų autoriai teigia, kad apkalbėti kitus – labai žmogiška. Psichologai ir antropologai vieningai sutaria, jog įprotis dviese neigiamai kalbėti apie kažką trečią atsirado neatmenamoje senovėje. Harvardo universiteto antropologijos profesorius Martinas Nowakas įsitikinęs, kad apkalbos senovės žmonėms suteikdavo stiprybės konkuruojant tarpusavyje.
O štai amerikiečių psichologai Sarah Wert ir Peteris Salovey neabejoja – apkalbėdami kitų genčių atstovus, lygindamiesi su jais, mūsų protėviai geriau pažino save. Menkindami „konkurentus“ ir iškeldami save, jie jautėsi labiau užtikrinti.
Tam tikra prasme ir šiandien šis iš protėvių paveldėtas įprotis apkalbėti kitus padeda mums konkuruoti. Pavyzdžiui, mes efektyviau bendradarbiaujame, kai turime bendrą oponentą – tarsi apsijungtume į vieną gentį, kuri oponuoja kitai.
Sąmoningai ar nesąmoningai apkalbame kitus, norėdami daryti įtaką jiems ir pačiai situacijai. Juk tokio pokalbio metu mes jaučiamės geresni, protingesni ar gražesni už tuos, kuriuos apkalbame. Taip įsijungia amžinos kovos už būvį mechanizmas – keldami savivertę, mes labiau užtikrintai kylame santykių hierarchijoje, darbe ar šeimoje.
Psichoanalitikė Virginie Meggle teigia, kad būtent dėl to mums malonūs kitų nemalonumai.
„Kompiuterinės tomografijos tyrimas parodė, kad tokiomis akimirkomis mūsų smegenyse suaktyvėja malonumo centrai, - aiškina psichoanalitikė. - Tai galima būtų paaiškinti tuo, jog simboliškai mes lyg ir išgyvename dėl kito nesėkmės, tačiau tuo pačiu dėl to jaučiamės stipresni ir nepažeidžiami“.
Teigiama apkalbų pusė
Net jeigu su žmogumi esame mažai pažįstami, mūsų santykiai tampa artimesni, kai kartu su juo apie ką nors liežuvaujame. Mat tas, kurį apkalbame, atrodo blogu, užtat pačius pašnekovus suartina bendros vertybės. Kontraste su apkalbamuoju pašnekovai stipriau jaučia savo tapatybę.
Pašnekovus suartina ir stiprus emocinis jaudulys, nes liežuvautojai pažeidžia bendrai priimtus draudimus – socialinės normos reikalauja būti geranorišku ir pozityviu. Atrodytų, kad tas, kuris šaiposi iš kitų, pats rizikuoja tapti kritikos objektu.
Vis dėlto, atsiranda atvirkštinis efektas – juk pašnekovas jaučia, kad jam patikima kažkas labai intymaus, todėl sujaudintas tokio atvirumo, antrasis taip pat jaučiasi pasirengęs pasidalinti savo paslaptimis ir išsakyti savo nuomonę.
Taigi, nepaisant prastos reputacijos, apkalbos atlieka ir ganėtinai pozityvią funkciją – jos sustiprina socialinius ryšius, primena apie visuomenėje priimtas elgesio normas ir netgi jas kontroliuoja. Juk mes išjuokiame „nepadorius“ charakterio bruožus ir poelgius, smerkiame elgesio normų ir taisyklių pažeidimus, tuo pačiu metu tarsi dar kartą įtvirtindami tas normas ir taisykles.
Svetima sąskaita
Tarpdami kito sąskaita, mes iš žmogaus tarsi atimame kažkokį išskirtinumą ir tuo pačiu kompensuojame savo pažeidžiamumą. Kai keturiasdešimtmetė moteris savo vyrui apie praeivę šnabžda į ausį, esą jos sijonas toks trumpas, kad atrodo tiesiog nepadoriai, iš tiesų ji išduoda savo nerimą, jog pati nebesijaučia labai seksuali.
Blogai ir piktai kalbėdami apie kitus, mes provokuojame tuos negatyvius jausmus ir charakterio bruožus, kurių negalime priimti savyje.
„Ji – karjeristė“, - dažniau pasakys tas, kuris niekaip negali iškovoti pripažinimo darbe. Vis dėlto, tokiais atvejais mūsų žodžiuose pernelyg daug aistros, pagiežos ir netgi neapykantos...
„Visi mes gimstame turėdami du polinkius – gyvenimui ir mirčiai, - aiškina psichoanalitikė Svetlana Fiodorova. - Pirmasis pasireiškia meile, švelnumu, kūryba; antrasis – neapykanta, agresija, griovimu. Vėliau jų derinys žmogaus asmenybėje labai priklauso nuo to, kiek vaikystėje jį priėmė tėvai. Ypatingai svarbu, ar ir kaip mažylis įveikė savo narciziškumą – laikotarpį, kai jaučiasi Visatos centru, be galo nuostabiu ir visagaliu“.
Jeigu neišsivysto vaiko gebėjimas ne tik gauti naudos, bet ir būti dėkingu, atsižvelgti į kitų žmonių interesus ir norus, tai vėliau jis stengsis kompensuoti savo „nevisavertiškumą“ įvairiausiais būdais, aukštindamas save ir nuolat žemindamas kitus, šalia kitų metodų pasitelkdamas ir apkalbas. Pavyzdžiui, norėdamas išlikti tėvams pačiu svarbiausiu, jis gali pradėti juodinti brolį ar seserį, peikti savo klasės draugus. Kitaip tariant, jis stengsis įsitvirtinti nuvertindamas kitus.
Apkalbas gimdo nebūtinai sąmoningas negeranoriškumas. Pavyzdžiui, piktžodžiauti, kad naujasis skyriaus vadovas iš ankstesnės darbovietės išėjo lydimas skandalų, gali tas, kurio tėvai taip nuolat elgdavosi, nes ieškoti kitų trūkumų tokiam žmogui yra savaime suprantama. Kitas gi gali daryti tai instinktyviai, norėdamas apsisaugoti nuo galimo stipraus konkurento, jei pastarasis yra to paties statuso.
Tai pavojinga sporto šaka. Tokie žodžiai gali būti priimti kaip prastas tonas ir gali netgi paskatinti vengti jų autoriaus. Kartais už tokį abejotiną savivertės kėlimo metodą gali tekti brangiai sumokėti.
Baltimorės universiteto psichologai apklausė dirbančius vyrus ir moteris, kaip jie vertina paliežuvauti mėgstančius kolegas. Praktiškai visi tokius žmones apibūdino kaip žiaurius, valdingus ir šaltus.
Eksperimento dalyviai už akių apkalbėti mėgstančias koleges vadino nemoteriškomis, nepatraukliomis ir nemaloniomis bendrauti. Panašu, kad apsvaigus nuo kitų vertinimo, galima pakenkti pačiam sau. Tad ar verta gadinti savo įvaizdį dėl malonumo apie ką nors paliežuvauti?
Apkalbos pavojingos ir tam, kuris jų klauso, kaip ir tam, kas tapo jų objektu.
„Juk kalba eina iš tiesų apie, nors ir simbolinį, bet troškimą sunaikinti“, - įspėja V. Meggle.
Jeigu tapote apkalbų objektu
Apkalbos gniuždo. Jos atima galimybę aukai apsiginti, o priežodis „nėra dūmų be ugnies“ patikimais paverčia net melagingus duomenis.
Jeigu tai gerai suplanuota intriga ir jums iškilo grėsmė netekti darbo, būtina gintis. O jeigu kažkas tiesiog apie jus liežuvauja, verčiau šį faktą ignoruokite.
Jeigu pradėsite aiškintis santykius ir teisti liežuvautoją, situacija taps nekontroliuojama. Į ją įsitrauks vis daugiau žmonių, o apkalbos gali virsti globalia aukos ir juodintojo priešprieša. Todėl verčiau pabandykite užkasti karo kirvį.
Prisipažinkite, kad pašaipos ir apkalbos jus užgavo. Kitaip tariant, kalbėkite apie savo jausmus, tačiau neteiskite ir neužginčykite to, kas buvo pasakyta jums už nugaros.
Taip jums palengvės, o jūsų nuoširdumas apkalbėtoją greičiausiai nuginkluos. Be to, demonstruodami norą ne demaskuoti liežuvautoją, o pagerinti situaciją, jūs sumažinsite tikimybę, kad jis vėl griebsis savo.
Agresijos išlaisvinimas
Apkalbos dažnai padeda mums pasijusti geriau. Tai darydami mes vienu metu patenkiname savo pasąmonės (išlaisviname užslėptus potraukius ir troškimus) ir sąmonės (atliekame prokuroro vaidmenį) poreikius. Vis dėlto liežuvavimas nesprendžia jokių problemų ir ilgalaikėje perspektyvoje nesuteikia jokio malonumo. Nebent tuo atveju, kai tai naudojama kaip psichoterapijos pratimas. Jis atliekamas tuomet, kai, pavyzdžiui, žmogui sunku dirbti kompanijoje dėlto, kad kažkas jį stipriai skaudina.
Tada psichoterapeutas paprašo jo ant lapelio įvardinti kaltininką ir aprašyti viską, kas su juo susiję. Vėliau šį lapelį galima suplėšyti, sudeginti, išmesti... Taip, pasitelkus apkalbas, ant popieriaus išlaisvinama žmogui gyventi trukdžiusi agresija.
Toks užslėptos agresijos pripažinimas ir išlaisvinimas suteikia galimybę priimti save, ugdyti pasitikėjimą ir savivertę. Taip pamažu traukiasi būtinybė juodinti kitus, grįsta noru pakelti savo vertę.
