Tačiau paskutiniu metu esu pasiekusi tokią ribą, kuri mane muša iš vėžių. Ir turėtų mušti, nes pati savęs nebepažįstu. Nekenčiu melo, apgavysčių, bet pati esu į tai įlipus. Viskas prasidėjo nuo to, kad darbe užsimezgė savotiškas ryšys su vienu kolega.
Mes kalbamės, bendraujame. Tas bendravimas atneša abiems didelį vidinį džiaugsmą. Tiesą sakant, jau seniai nejaučiau tokio vidinio džiugesio. Nekalbame apie jokius rimtus santykius, jis žino, kad nesu viena, mes niekada neliečiame temos apie santykių buvimą, tiesiog mėgaujamės bendravimu.
Problema ta, kad jis pradėjo mane traukti kaip vyras, esu savotiškai įsimylėjus, jis, rodos, irgi. Kalbu su savimi, kad tai labai blogai. Tikrai žinau, kad myliu savo vyrą ir noriu būti su juo. Tačiau ir bendravimo su kolega nutraukti nepajėgiu, atrodo viską nutraukiu, tada subjūra nuotaika, dingsta džiugesys ir aš vėl noriu to bendravimo. Ribos mes neperžengėme, fiziškai esu ištikima savo vyrui, tačiau emociškai man labai sunku.
Gyvenime labiausiai nenorėčiau įskaudinti savo žmogaus, tačiau vidiniai jausmai drasko mane. Patarkite man, kaip elgtis? Kaip su savimi kovoti?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
APIE DEVINTĄ DIEVO ĮSAKYMĄ
Jūs aiškiai pergyvenate daug jausmų dėl to, kad įsimylėjote kitą vyrą. Jus tai džiugina, jaučiatės pakylėta. Kartu devintas Dievo įsakymas liepia negeisti svetimo vyro. Ir jūsų sąžinė tampa nešvari.
Paguosti save galima įvairiai: ir kad fiziškai jūs liekate ištikima savo vyrui, ir kad jūsų kolega palaiko jūsų jausmus, neatstumia jūsų. O galima net rasti Senajame Testamente, jog pradinis įsakymas skambėjo kitaip: „nesvetimauk“. O vertimas „negeisk“ - tai Romos Katalikų Bažnyčios interpretacija, sukelianti teisėtą ir psichologų bei psichoterapeutų, ir tiesiog mąstančių žmonių prieštaravimą: kaip galima ko nors negeisti? Juk geismas nekyla prote ar valioje...
Bažnyčia dažniausiai rasdavo išeitį ir sakydavo, jog už geismus yra atsakingas ne pats žmogus, o velniukas. Kuris, jei jį maitini, apsėda tave ir nepaleidžia. Panašiai kalba ir indėnų šamanai: kiekviename žmoguje gyvena Gerasis Vilkas ir Blogasis Vilkas. Kurį labiau maitinsi - tas ir bus stipresnis.
Jūs klausiate, kaip su savimi kovoti. Manau, kad „kovoti“ - ne tas žodis. Galima galvoti, kurį „Vilką“ maitinti, ir kaip su savo geismu gyventi. Kovoti jūs norite su viltimi, kad jums pavyks nugalėti savyje geismą. Tačiau nepaisant to, ką sako apie tai religijos tarnai, geismai anaiptol nėra kažkokia ištvirkusi mūsų sielos dalis - ir jei žmogus atkakliai juos neigia, nekenčia, graužiasi ir pagaliau pamina - gaunasi tik davatkiška, išdidi ir žmogų kastruojanti idėja.
Geismai yra mūsų gyvybingumo dalis. Ir sveikas žmogus tiesiog natūraliai ko nors geidžia, kai jam to trūksta. Palikite sau gyvybę ir tuo pačiu palikite geismus ne teismui, o analizei ir priėmimui.
Jūs ne šiaip įsimylėjote kolegą. Paklauskite savęs, kokie siekiai slypi po jūsų aistra - sekso, meilės, artumo, o gal atkartojimo kažkokio seno neužbaigto ryšio su jums svarbiu žmogumi vaikystėje?
Įsimylėdama jūs suintensyvinate savo gyvastį. Ir dažniausiai gyvastis nugali prieš prisirišimą. O prieš įsipareigojimus - nedažnai. Tikėkimės, jog jūsų gyvenimas jums ir jūsų vyrui yra svarbesnis už švarios sąžinės jausmą, nebent jūs būtumėt fanatiškai ištikima kokiam nors asketiškam religiniam ordinui ar vyras priklausytų radikaliam islamui, traktuojančiam bet kurį nesantuokinį moters geismą kaip mirtiną nuodėmę. Tuomet jūs galėtumėt save žiauriai nukankinti, o vyras - apmėtyti akmenimis. Jei jūs sutinkate, kad svarbiau yra gyventi, nei jausti švarią sąžinę, pakalbėkime apie tai.
Idealiu atveju gyvenimas atrodytų taip: jūs platoniškai įsimylite paauglystėje berniukus, po to susirandate vaikiną, įsimylite jį ir gyvenate su juo kaip su vyru visą gyvenimą. Jūs jo geidžiate, esate jam artima, nuoširdi ir įsipareigojusi būti jo žmona ir vaikų motina. Jis daro tą patį. Tačiau toks idealus gyvenimas nepaprastai retas. Nes jis atsirado pasakose, o taip pat tose retose istorijose, kuriose žmonės buvo labai vientisi savo sielomis. Arba tokiais tapo. Tapo per kančias, panašias į jūsų kančią.
Įsimylėjimas, kai esi santuokoje, kyla dėl to, jog mūsų meilės apraiškos yra įvairios, ateina skirtingu metu, kyla iš įvairių mūsų sielos dalių, o vientisos sielos dauguma žmonių ilgą laiką neturi. Siela nuolat kuriasi iš gabaliukų. Nes siela susidaro iš atskirų mažų „sielyčių“, kurių viena tik aistringai geidžia, bet nemoka suartėti. Kita moka tik suartėti dvasiškai, bet nepažįsta geismo. Trečia – labiausiai susijusi su sąžine ir savikontrole - moka įsipareigoti,o į geismus žiūri įtariai.
Štai ir atsiranda įvairios meilės:
Aistra plius artumas minus įsipareigojimai - jaunatviška romantiška meilė;
Aistra plius įsipareigojimai minus artumas - kvaila meilė;
Įsipareigojimas plius artumas minus aistra - draugystė;
Ir dar gali būti tik aistra; tik artima draugystė; tik įsipareigojimas.
Žinoma, idealas, svajonė - kai visi trys yra drauge. Tačiau tam reikia, kad mūsų siela būtų vientisa ir kad mūsų partneris irgi būtų vientisas. Ir tam neužtenka, kad kaip jūs rašote, kad viskas būtų „gražu“. Kai jūs rašote, koks nuostabus yra jūsų vyras, iš tiesų rašote apie tai, jog mainais už tokį nuostabų partnerį jūs pati įsipareigojate būti nuostabi. O neišeina. Todėl jūsų sielos dalis, atsakanti už įsipareigojimus, nerimsta. Jai reikia svaraus pateisinimo: štai jeigu tavo vyras gertų, muštųsi, svetimoteriautų, nemylėtų tavęs - tada galėtumei įsimylėti švaria sąžine. O jis toks nuostabus - tai ko tau trūksta?
Su tuo galima gyventi tik taip: taip, aš įsimylėjusi kitą ir kartu prisirišusi bei įsipareigojusi savo vyrui. Taip, man reikia gyventi su šiomis nesutariančiomis sielos dalimis savyje. Ir tai beprotiškai sunku. Šioje kančioje aš turiu praleisti kurį laiką. Tol, kol mano aistra aprims. Ir jei aš nepraeisiu per šią kankynę, meno siela liks susidedanti iš gabaliukų. O jei praeisiu - yra šansas, kad ji susilies į vientisą sielą.
Na, o ką turėjo omenyje bažnytininkai, sakydami „nesvetimoteriauk“ ir „neištvirkauk“? Jie turėjo omenyje: „nemaitink vienos savo sielytės; vieno savo Vilko, pamiršdamas kitą“. Jie buvo už tai, kad įsimylėdami kitus mes nepamirštumėme savo įsipareigojimų. O įsipareigoję - nepamirštumėme savo įsimylėjimų.
Taip, tai nėra lengva situacija, bet ji priartina mus prie tokio vientisumo, kuomet mes jau galime daryti pasirinkimus. Jei mes kovojame su dvilypumu, jei neleidžiame sau šitaip kentėti - mes bandome išvengti šios gyvenimo pamokos ir liekame nesubrendę. Tuomet mums nėra kančios, užtat išeina tik pusiniai santykiai: „mes su vyru- tik draugai“; „pas mus tik geras seksas, bet mes kaip svetimi“; „mes susituokę, bet abu mylime kitus žmones“ ir pan.
Todėl devintą Dievo įsakymą galima priimti ir psichoterapine prasme - kaip pasiūlymą, užduotį, adresuotą mums – tik vientisai, brandžiai asmenybei. Tokiai, kuria kiekvienam iš mūsų yra UŽDUOTA tapti.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
