Joanos mama ją nuolat skubino – nuo pat mažų dienų. Dar vaikystėje, jei mergaitė laiku nebūdavo pasiruošusi kartu su mama eiti į mokyklą, pastaroji labai supykdavo.
Tačiau Joanos mama pykdavo ne tik dėl to, kad mergaitė vėluodama švaisto savo ir mamos brangų laiką bei sukelia nuolatinę gaišatį. Mama tiesiog norėjo kontroliuoti viską, ką daro jos mylima dukra – ji griežtai kontroliavo visą jos gyvenimą: pradedant tuo, kaip Joana rengėsi, su kuo draugavo, baigiant klausimais, kur ir su kuo ji praleido vakarą.
Iš tikrųjų Joana buvo gera mergaitė, mama dėl jos niekada neturėjo jokių problemų – aišku, išskyrus vėlavimą. Būtent vėlavimas tapo savotiška protesto prieš motinos tironiją išraiška. Nejau tai ne primena kažkur girdėtos istorijos?
Net ir suaugusi Joana neatsikratė vėlavimo ydos. Ji nuolat vėluoja pas gydytoją, vėluoja pasiimti vaikų iš mokyklos, vėluoja į kiną ir spektaklius. Net ir nuolatinis vyro ir atžalų nepasitenkinimas nepriverčia laikytis tikslios dienotvarkės ir atvykti laiku. Nenuostabu, kad ir pati moteris dėl savo elgesio jaučiasi labai nemaloniai, tačiau negali nieko padaryti: priekaištai dėl vėlavimo ir raginimai keistis – tarsi vanduo nuo žąsies.
Psichologai išskyrė kelias labai įdomias priežastis, kodėl žmonės nuolat vėluoja.
Neturi išlavinto laiko pojūčio
Pavyzdžiui, vaikai negali tiksliai pasakyti, kiek būtent užtruko konkretus veiksmas ar kiek laiko prireikia nuvykti į konkrečią vietą. Rūpintis tokiais dalykais – suaugusiųjų reikalas. Nuolat vėluojančių žmonių elgesys primena vaikų elgseną. Tokiais atvejais laiko klausimus už juos sprendžia vaikiškoji jų asmenybės pusė. Tai reiškia, kad suaugusiame žmoguje gyvenantis mažas vaikas vėlavimu priešinasi bet kokiai kontrolei.
Kai tik suaugusiojo žmogaus asmenybės pusė ar kitas suaugęs asmuo įsakmiai nurodo, kad, tarkim, „turime išvykti 9 valandą“, viduje tūnantis vaikas pareiškia: „Tu negali manęs kontroliuoti, neprivalau tavęs klausyti“. Užverda nesąmoninga kova – susiremia vaikiškoji ir suaugusiojo mąstysenos. Nugalėtoją nuspėti ne visada yra lengva.
Kadangi ši kova bet kokiu atveju yra nesąmoninga, žmogus ir toliau vėluos – kad ir kokia priešiška bebūtų kitų žmonių reakcija ir pan. Kai tik žmogus susivoks apie jo pasąmonėje vykstančią vaiko ir suaugusiojo kovą, jis galės bent jau pabandyti apgauti viduje nerimstantį maištautoją.
Vėlavimas – nesąmoninga pykčio dėl nuolatinės kontrolės išraiška
Pavyzdžiui, kai Joana pavėlavo pas gydytoją, ant gydytojo ji nepyko. Bet dėl motinos atžvilgiu juntamo pykčio ji nesąmoningai jautė pyktį visiems, kas tikėjosi, kad ji atvyks laiku. Moteris nesąmoningai perkėlė motinos turėtus lūkesčius gydytojui – todėl, gindamasi ir priešindami jiems, ji pavėlavo.
Kai Joana kreipėsi pagalbos į psichologą, iš pradžių ji nuolat vėlavo į susitikimus. Ir kiekvieną kartą atsiprašinėjo, išsisukinėjo, gynėsi – tarsi psichologą tas vėlavimas būtų labai liūdinęs. Psichologas paaiškino, kad ji pavėlavo atvykti į paskirtą susitikimą ir niekais išvaistė konsultacijai skirtą laiką, tačiau jis asmeniškai nejaučiąs jokio nuostolio, nes už susitikimą ji vis tiek susimokėjo – nesvarbu, ar pasirodė, ar ne.
Kai Joana galiausiai suprato, kad visiškai nesvarbu, kada ji atvyks, ji nebeturėjo prieš ką maištauti, nebent prieš save pačią. Prisijaukinęs jos viduje gyvenančiam maištingajam mažamečiui, psichologas vis dažniau Joanos susitikimuose sulaukdavo laiku.
Kartais žmonės vėluoja, nes jiems paprasčiausiai nerūpi, kad jų kažkas labai laukia
Tokie žmonės gana savanaudiški laiko atžvilgiu – jų laikas jiems kur kas svarbesnis už kitų žmonių laiką. Atrodo, kad tokie vėluotojai patiria slaptą malonumą, kai priverčia kitus nervingai jų laukti. Toks elgesys neretai slepia jau anksčiau matytą frazę – „Tu paprasčiausiai negali manęs kontroliuoti“. Siekis atsikratyti bet kokios kontrolės tokiems žmonės tampa kur kas svarbesnis už kitus žmones.
Vėlavimas gali būti būdas išlaikyti nuolatinę įtampą ir nerimą
Kodėl kas nors norėtų būti nuolat įsitempęs ir susirūpinęs? O gi todėl, kad toks nerimas slepia kur kas rimtesnį nerimą, pavyzdžiui nerimą ir baimę likti vienam ar vienišam. Yra žmonių, kuriems tiesiog patinka nuolat skubėti ir jausti įtampą, bandant nepavėluoti – tokiu būdu jie slopina rimtesnes problemas ir skaudesnius jausmus.
Bent jau vėlavimo atveju, jie tvirtai žino galintys kontroliuoti savo būseną (netgi nesąmoningai siekia konkrečios aiškios priežasties, kodėl jaučiasi blogai).
