Tikimybė, kad per gimtadienį jus ištiks infarktas, yra 18.6 proc. didesnė nei kitomis dienomis, o insulto rizika padidėja net 21.5 proc.
Tai leidžia manyti, kad žmonės turi galių atidėti savo mirtį iki kokios nors jiems svarbios datos. Tiesą pasakius, šis fenomenas žinomas jau kurį laiką. Tyrimai rodo, kad mirtingumo statistikoje egzistuoja keisti dėsningumai.
Štai vieni tyrimai parodė, kad žydų vyrų mirtingumas prieš Peisachą – šventę, kuriai jie teikia didelę reikšmę - sumažėja net 25 proc., o kinių moterų mirtingumas prieš Mėnulio festivalį - net 35 proc. Mirties atvejų smarkiai padaugėjo praėjus kelioms dienoms po švenčių.
Garsus istorinis pavyzdys – Tomas Džefersonas, trečiasis JAV prezidentas ir Nepriklausomybės deklaracijos autorius. Gulėdamas mirties patale (jam buvo 83-eji), jis atsisuko į savo gydytoją ir paklausė: „Ar jau liepos 4-oji?“ Gydytojas jam atsakė: „Jau tuoj bus“. T. Džefersonas nepasidavė dar keletą valandų ir užgeso 1826 m. liepos 4-ąją, likus kelioms minutėms iki 1 val., praėjus lygiai 50 metų po deklaracijos pasirašymo.
Tą pačią dieną mirė ir jo bičiulis, signataras ir antrasis prezidentas Džonas Adamsas (jam buvo 90 metų). Jis irgi buvo pasiryžęs sulaukti 50-ųjų nepriklausomybės metinių.
Žinoma, tai gali būti tiesiog sutapimas. Mes esame užprogramuoti matyti dėsningumus ten, kur jų nėra, ir daryti išvadas iš priežastingumo, kai įvykiai tėra atsitiktiniai. Gali būti, kad artėjant svarbiai datai, žmonės itin atsakingai vartoja vaistus arba būna apsupti artimųjų, kurie jais rūpinasi. Žinoma, daugybė žmonių miršta prieš svarbią datą ar anksčiau, nei spėja atvykti artimieji, tačiau yra įrodymų, kad žmogus turi šiokios tokios galios pasirinkti, kada mirti.
Įdomiausia tai, kad šie faktai prieštarauja mūsų supratimui apie kūną. Mes laikomės požiūrio, kad protas ir kūnas yra nesusiję tarpusavyje. Štai Dekartas kalbėjo apie proto/kūno dichotomiją ir tvirtino, kad tai yra nepriklausomi, skirtingi, nesusiję dalykai.
Anot šio modelio, psichologinis veiksnys, toks kaip noras išgyventi iki tam tikros datos ar sulaukti mylimo žmogaus, negali turėti įtakos tokiam fiziniam reiškiniui kaip mirtis. Tačiau atrodo, kad turi.
Pirmaisiais metais po sutuoktinio mirties našlio tikimybė patirti infarktą padidėja 67 proc., o mirtingumas – 40 proc. Tad iš tiesų galima mirti nuo sudaužytos širdies, nors, mūsų supratimu, toks dalykas neegzistuoja.
Problemos, kurias sukelia kūno ir proto atskyrimas, yra rimtos. Medicinoje į daugelį dalykų žiūrima kaip į psichologinius arba fiziologinius, neigiama, kad tarp jų gali egzistuoti ryšys.
Tikėtina, kad po kažkiek metų, kai apie neurologiją išmanysime kur kas daugiau, mes pažvelgsime atgal ir negalėsime patikėti, kad kažkada medicina nesugebėjo įžvelgti žmogaus proto galių.
