Atrodo gimstame tam tikroje šeimoje neatsitiktinai, todėl reikėtų visą gyvenimą to nepamiršti ir artimuosius branginti, kad ir kas benutiktų. Taip visada galvojau ir aš, tačiau...
Pradėkime nuo to, kad nuo pat ankstyvos vaikystės daugiausiai laiko praleisdavau pas senelius, kurie gyveno toliau nuo didmiesčio, nedideliame kaimelyje. Vaikystėje, tai man atrodė nuostabi vieta, kur tiek daug erdvės aplinkui, neapribota laisvė, gausybė gyvūnijos – šuniukai, kačiukai, paukščiukai ir dar daugybė kitų, kuriuos tik būtų galima tikėtis rasti kaimelio ūkyje.
Kartais, žinoma, tekdavo seneliams ūkyje pagelbėti, bet tai atrodydavo tik dar didesnė pramoga, nes ko tik vaikas būdamas neprisigalvoji, kad tuos darbus palengvinti. Tada viskas atrodė, kad taip ir turi būti. Seneliai mane labai mylėjo, rūpinosi, lepino, nupirkdavo, tai, ko kartais ir tėvai neleisdavo.
Atrodė, kad augti su seneliais yra netgi geriau nei su tėvais, o ir mieste taip neįdomu būdavo. Todėl nelankiau aš net darželio, nors mama ir bandė kelis kartus parsivežusi mane į miestą ten nuvesti, tačiau dėl mano priešinimosi viskas baigėsi tuo, kad ir vėl likau gyventi pas senelius.
Bet kada atėjo metas mokyklai, mama išsikovojo teisę mane leisti į miesto mokyklą, nors tais laikais šalia kaimelio buvo artimesnė mokykla, kurią norėjo kad lankyčiau mano seneliai ir nei tėtis netgi būtų tam neprieštaravęs, nei aš. Taip seneliai būtų galėję ir toliau kuo puikiausiai manimi pasirūpinti visą laiką. Tačiau tikriausiai vienintelė mano mama suprato, kuo tai gali baigtis, todėl ir norėjo kiek atitraukti mane nuo kaimo gyvenimo.
Tad galiausiai pradėjau lankyti miesto mokyklą, tačiau savaitgaliams ar atostogoms vėl grįždavau pas senelius ir viskas būdavo vėl taip smagu, kad po visko visai nesinorėdavo grįžti į mokslus, liedavosi dėl to ir ašaros. Taip panašiai prabėgo ne vieni metai, pradėjau bręsti ir pastebėti tam tikrus dalykus.
Pastebėjau, kad mano senelė nėra jau tokia patenkinta, kad aš tolstu nuo kaimo, kad aš gerai sutariu su tėvais, su savo kitais seneliais, pradėjau jausti, kaip ji bando mane nuteikti prieš juos, pastebėjau, kad tam naudojami ir burtai. Tačiau ratas buvo taip smarkiai įsisukęs, kad buvo tik mokykla - kaimas – mokykla - vėl kaimas, kad kaži ar kas galėjo keistis, tačiau visgi į ratą įsisuko pagalys.
Kai man suėjo 15 metų, aš susirgau sunkia liga, kur ir patys gydytojai nedavė per daug šansų pasveikti, prireikė net kelių operacijų. Tai buvo didelis smūgis visai šeimai. Tada maniau, kad dėl visko kaltos tos neigiamos emocijos ir magija. Tačiau neaišku, kokio stebuklo dėka liga tapo įveikta ir toliau jau teko apmąstyti savo gyvenimą.
Supratau, kad kažkas turi pasikeisti, negalima gyventi neigiamomis emocijomis, šeima negali būti priešinama, gyvenimas yra labai trapus, todėl juo reikia rūpintis.
Kadangi senelės mąstymas nelabai pasikeitė, todėl pasakiau tėvams, kad nebenoriu grįžti į kaimą, todėl išleista iš ligoninės likau gyventi su tėvais. Į senelių ūkį užsukdavau tik kaip svečias, ilgiau neužsibūdama.
Viskas pradėjo keistis, pradėjau jaustis geriau, neslėgė visi tie neigiami dalykai, seneliams teko susitaikyti, kad aš turėsiu savo gyvenimą ir visą gyvenimą jų ūkio darbų nedirbsiu, reiks, tai padėsiu, bet su saiku.
Ir aš džiaugiuosi, kad įvyko lūžis mano gyvenime, nors jis buvo ir skausmingas, tačiau dabar viskas gerai ir aš tęsiu savo žingsnius gyvenime tapusi gydytoja, o galėjau tapti nežinia kuo...
Sonata
***********************
Šis rašinys yra atsiųstas konkursui „Nutariau pakeisti savo gyvenimą ir nesigailiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!
