Panevėžio Kristaus Karaliaus altarista monsinjoras Petras Kuzmickas nesureikšmina ir nelabai mėgsta švęsti gimtadienių. Bet juokauja, kad rytoj, sekmadienį, pasirinkimo neturėsiąs. Tą dieną jam sukaks 100 metų.
„Na, matyt, teks sudalyvauti toje ceremonijoje“,– šmaikštauja „Sekundės“ žurnalistams duris atidaręs juoda eilute ir kunigo apykakle dėvintis vyras ir pakviečia į vidų.
P.Kuzmickas stebėtinai žvaliai pirmas užkopia į antrąjį aukštą, kur yra jo butas. Prieš tai ką tik sukosi virtuvėje. Pusryčiams gamino grybus su bulvėmis.
Į turgų apsipirkti vaikštantis dvasininkas grybus perka iš vienos prisiekusios grybautojus. Šį kartą jis įsigijo truputį pasūdytų šių miško gėrybių. Pardavėja veikiausiai neįtaria, kad jos inteligentiškos išvaizdos, dar gana tiesaus stoto klientas netrukus įkops į antrąjį šimtmetį.
Tiesą sakant, P.Kuzmickui maisto ir sveikatos temos nėra įdomios. Dvasininkas sako net jaunystėje nebuvęs išrankus maistui, dabar taip pat itin dėl to nesukąs galvos. Sulaukęs garbaus amžiaus atsisakė riebaus maisto, nebevalgo lašinių. Na, o sveikata, sako jis,– nebereikia norėti, kad būtų tarsi dvidešimtmečio.
Kita vertus, P.Kuzmickas gali pasigirti, kad antroje gyvenimo pusėje jo regėjimas netgi pagerėjo. Jaunystėje akinius nešiojęs dvasininkas dabar gali skaityti ir be jų.
Monsinjorui dienos neprailgsta, bet jis jų neleidžia prie televizoriaus. Mieliau skaito knygas, klausosi radijo, bendrauja. Jis seka šalies aktualijas, domisi, kad vyksta pasaulyje.
Per šimtą metų įvykę technologijų, kultūros, žmonijos socialinio ir ekonominio gyvenimo pokyčiai jį ir žavi, ir kelia nerimą.
Pasak kunigo, žmonės dabar sotesni, labiau apsirūpinę, gyvena daugi patogiau, bet širdies šilumos, pagarbos, pagaliau atsakomybės prieš kitą žmogų likę mažiau.
Jis tvirtai įsitikinęs, kad meilė ir gerumas, kuriuos duodi kitam, grįžta. Taip jau sutvertas pasaulis.
Praėjusį sekmadienį šimtametis laikė šv. Mišias Smilgiuose, kur kunigavo 18 metų.
„Tiek daug žmonių susirinko, taip gražiai pagerbė“,– pasidžiaugė P.Kuzmickas, atskleidęs, kad sulaukti tokio amžiaus padėjo ir tam tikros gudrybės, kurių griebtis jis buvo priverstas jaunystėje. Jei ne tai – seniai būtų gulėjęs po žeme.
Atmintyje – ir nuo blusų pajuodęs sniegas
Iš šešių vaikų šeimos kilęs P.Kuzmickas buvo jauniausias. Jo tėvas buvo bažnyčios maršalka. Jaunėlis sūnus nuo vaikystės daug bendravo su dvasininkais ir užaugęs suprato, kad jo pašaukimas – irgi tarnauti Dievui.
Jis baigė Kauno kunigų seminariją ir pradėjo savo dvasininko kelią. P.Kuzmickui prieš savo valią teko nusivilkti sutaną po Antrojo pasaulinio karo Lietuvą užėmus rusams. Tuo metu jis kunigavo Utenoje.
Iš Bažnyčios vyresnybės jis buvo gavęs nurodymą vykti į Kauną dirbti kunigų seminarijos vicerektoriumi. Labai nenorėjo, nes žinojo, kad ten knibždėte knibžda saugumo agentų. Tačiau pasipriešinti negalėjo, būtų buvęs suspenduotas.
Kunigų seminarijoje, kur prasidėjo areštai ir trėmimai, jis nuolat jautė esąs akylai stebimas ir sekamas. Saugumiečiai iš pradžių mėgino jį verbuoti gražiuoju, žadėdami išleisti į Romą ir Ameriką. Bet kunigui pareiškus, kad jis Judu nebūsiąs, pagrasino, kad tuomet supūsiąs rūsiuose.
P.Kuzmickas iš tikro netrukus atsidūrė kalėjime, o paskui buvo ištremtas į Vorkutą. Gavo 5 metus be teismo.
Dvasininko atmintyje tremties vaizdai tokie ryškūs, tarsi tai būtų įvykę visai neseniai. Jis prisipažįsta, kad septyneri metai, praleisti Sibire, jam yra patys įsimintiniausi per visus 100 metų.
Nes tai buvo žmogaus beribio žiaurumo ir neįtikėtino gyvastingumo slėpinių pažinimas.
„Galbūt kartai, kuri apie tremtį, sovietų gulagų žiaurumus žino tik iš istorijos, tai sunku suprasti, bet žinoti reikia“,– kalbėjo P.Kuzmickas.
Kai jį su kitais dvasininkais, mokytojais ir kitais inteligentais, ūkininkais 1947 metais rusai įsodino į gyvulinį vagoną, kunigas nežinojo, kad daugiau gyvenime nė viena kelionė nė iš tolo neprilygs šiai.
Kelionė į tremtį gyvuliniais vagonais sustojant įvairiuose miestuose ir paskirstymo punktuose praleistos dienos tuomet 37-erių metų kunigui buvo pirmoji pažintis su kita, iki tol nepažinta žmogaus - žvėries puse.
P.Kuzmickas pamena, kad paskirstymo punktų mažytėse patalpose būdavo sugrūsta po 140 žmonių. Trūko oro, žmonės blakes saujomis braukė nuo ausų ir galvos, kamuoliais kratė iš drabužių. Trumpam į lauką išleisti tremtiniai puldavo atsikratyti šių kūnus aplipusių gyvių.
„Ar galite įsivaizduoti sniegą, juodą nuo blakių?“,– klausia dvasininkas.
Tačiau labiausiai jį sukrėtė žmonių mirtys viena po kitos. Pasak jo, lavonai gulėdavo ant narų tol, kol imdavo dvokti. Belaisviai sąmoningai nepranešdavo apie mirusiuosius dėl papildomo duonos davinio. Tuomet jis patyrė, koks stiprus instinktas išgyventi, koks žmogus gali būti išradingas, kad išliktų.
Padėjo Nobelio premijos laureatui
Vorkutoje P.Kuzmickui su žmonių kova už būvį teko susidurti kiekvieną dieną. Ir pačiam teko gudrauti, meluoti, apsimetinėti, kad išliktų gyvas ar pagelbėtų kitiems.
Būdamas lageryje jis paslapčiomis atlikdavo kunigo misiją: tuokė, krikštijo, suteikdavo mirštantiesiems paskutinį patepimą.
„Tai – šventinis diržas“,– pamelavo dvasininkas vienam prižiūrėtojui, kai šis darydamas kratą surado kunigo juostą.
P.Kuzmickas pasakojo, kad žmonės įsigudrindavo taip paslėpti daiktus, kad net akyliausi prižiūrėtojai jų nerasdavo.
Kunigui, kuriam buvo leista laisvai judėti po lagerio teritoriją, daugybę kartų teko likimo draugams padėti slėpti daiktus, pernešti siuntinukus. Jis žinojo, kad smarkiai rizikuoja, bet rizikuoti tuo metu buvo daugelio tremtinių natūrali būsena.
Kartą P.Kuzmickas iš savo kurso draugo, kalėjusio kitame lageryje, gavo laišką su prašymu atsiųsti krikštynoms reikalingo aliejaus, nes žinojo, kad šis jo turįs.
Dvasininkas nusipirko Lenino raštus, nuėmė storą viršelį, išpjovė skyles ir į jas įdėjo švirkštus su aliejumi, viską užtaisė taip, tarsi knyga nė nebuvo liesta. Draugui parašė, kad šis įdėmiai perskaitytų Lenino raštus. Netrukus gavo atsakymą su patikinimu, kad perskaitė, kaip buvo liepta – suprask gavo aliejų.
Vorkutoje P.Kuzmickas susipažino su garsiuoju rusų disidentu, rašytoju Aleksandu Solženicynu, kuris vėliau už savo kūrinį „Gulago archipelagas“, atskleidusį sovietų masines represijas ir vykdytą tautų genocidą.
Jis A.Solženicyno raštus išnešdavo iš lagerio ir slapčia perduodavo jo žmonai, mokytojavusiai vietos mokykloje.
„Jeigu būtume įkliuvę, būtų amen abiem“, – neabejoja kunigas.
P.Kuzmickas į Lietuvą grįžo 1953 metais. Jo ryšiai su žymiuoju rašytoju nenutrūko, jie susirašinėjo, A.Solženicynas atsiuntė nuotrauką, kurioje jis nusifotografavęs su savo sūnumis. Tačiau ilgainiui susirašinėjimas nutrūko, nes saugumas perimdavo laiškus.
Kalbėjosi su mirusiu tėvu
Ne kartą mirčiai pats į akis žvelgęs ir matęs daugybę kitų žmonių mirčių P.Kuzmickas labai ramiai kalba apie gyvenimo saulėlydį.
„Ko bijoti mirties? Tai – tik perėjimas į kitą gyvenimą. Tai aišku kaip du kart du“,– be jokios pamokslavimo gaidos balse sako vyras.
P.Kuzmickas neabejoja, kad mirusieji gali kalbėtis su gyvaisiais. Jis teigia ne tik skaitęs daugybę tai patvirtinančių istorijų, bet ir pats tuo įsitikinęs.
Jam būnant tremtyje mirė jo 85 metų tėvas, bet tą dieną, kai jis iškeliavo į anapus, sūnus to dar nežinojo.
Tėvo mirties dieną P.Kuzmickas išvydo viziją. Jis pamatė savo tėviškę, namą. Prie jo stovėjo gražiai apsirengęs ir džiugiai nusiteikęs jo tėvas. P.Kuzmickas pastebėjo, kad tolėliau, tėvui už nugaros, stovi karstas.
Grįžęs į Lietuvą dvasininkas nuotraukose, kuriose buvo užfiksuotos jo tėvo laidotuvės, pamatė karstą – lygiai tokį pat, kokį buvo regėjęs savo vizijoje.
P.Kuzmicko motina mirė sulaukusi 90 metų, ilgaamžis buvo ir vyresnysis jo brolis.
Kunigas dėkoja Dievui, kad leido jam taip ilgai tęsti žemiškąją kelionę, nors ši ir nebuvo lengva.
Šimtametis tikina, jog nesigaili nė vienos savo gyvenimo dienos ir niekada nebuvo suabejojąs dėl savo pašaukimo.
„Moters aš nebuvau įsimylėjęs, bet mylėjau žmones“,– sako jis.
