Iš senųjų Polinezijos kultūrų (maorių ir Samoa) kilusi moteris save vadina senole Arapata, nors pažiūrėjus į švytinčią, grakščią moterį besijuokiančiomis akimis, su gėlėmis plaukuose, sunku patikėti, kad ji yra 6 vaikų mama ir 17 anūkų močiutė.

Savo protėvių išmintimi ir gydymo tradicijomis Arapata dalinasi seminarų metu, skaito paskaitas Europoje, JAV ir Ramiojo vandenyno šalyse. Vilniuje ji skaitė paskaitą, kurioje dalinosi savo projektu „Sacred Wombs – Sacred Humanity“, ragindama švelniai gydyti iš kartos į kartą perduodamas žaizdas, atrandant būdą, kaip su meile atsisakyti įpročių, žeidžiančių mūsų tikrąjį seksualumą, kuris labiau yra susijęs ne su seksu ar seksualine orientacija, o su saviverte, pagarba sau ir savęs priėmimu.

Pasak Arapatos, kūnas mums duotas tam, kad jaustume ir patirtume gyvenimą, tad svarbiausia mums visiems yra išmokti priimti savo kūną, išmokti būti jame – visu savo protu, emocijomis ir siela. Taip pat išmokti būti dėkingiems už savo kūną, už tai, kas esame. O mūsų gijimas prasideda tada, kai mes leidžiamės į kelionę link savo sakraliausios vietos, mokomės savyje rasti tai, kas skaudu ar nereikalinga, o radę pripažįstame ir paleidžiame.

– Papasakokite apie save – kas jūs, kaip tapote gydove ir pradėjote dalintis savo žiniomis su kitais? Ir kokie keliai jus atvedė į Lietuvą?

Kalbant labai paprastai, aš esu senolė Arapata iš Naujosios Zelandijos arba Aotearoa (taip maoriai, senieji Naujosios Zelandijos gyventojai, vadina Naująją Zelandiją, ir dažniausiai šis pavadinimas verčiamas kaip Ilgo balto debesies šalis - DELFI). Turiu maorių ir samojiečių kraujo. Mano mama maorė, o tėtis – samojietis, iš Samoa salos. Kada pradėjau gydyti? Manau, mes visi gimstame turėdami talentų, tik ne visada juos atpažįstame. Man pasisekė, kad augau apsupta vyresnių savo giminės atstovių – tetų, močiutės, jos visos buvo labai dvasingos, tad mano kaip gydovės kelias prasidėjo dar vaikystėje.

Mokiausi ceremonijų, ritualų, gydymo meno iš savo šeimos, gavau jų palaiminimus. Vienas iš svarbiausių dalykų, kurį gavau būdama dar visai maža, yra tikėjimo galia. Tikėjimo tuo, kas neregima. Tad sakyčiau mano įgimtas talentas buvo puoselėjamas. Be to, visada jaučiau meilę savo protėviams, niekada nesijaučiau nuo jų atskirta, ir tai man labai padėjo ir padeda gyvenime.

Čia, Europoje, savo veiklą pradėjau prieš ketverius metus, kai manęs paprašė atvykti ir pakeisti kitą senolę. Tuo metu daug dirbau fonde, kuris padėjo moterims ir vaikams, įvairiose pasaulio vietose nukentėjusiems nuo įvairių katastrofų. Aš įsimylėjau čionykštes moteris ir jūsų šalį, šią žemę ir šis jausmas vis augo. Tad dabar aš reguliariai lankausi keliose šalyse ir dalinuosi savo žiniomis bei priemonėmis, kaip save gydyti. Taip prasidėjo mano istorija Europoje, kuri tęsiasi iki šiol.

– Jūs minėjote, kad sakraliausia vieta moters kūne yra įsčios – vieta, kur neregima ir regima susitinka. Ką turite omenyje, sakydama „regima“ ir „neregima“ ir kodėl įsčios yra tokia svarbi vieta?

„Regima“ yra tai, ką mes galime pajusti savo jutimo organais – paliesti, užuosti, pamatyti, išgirsti. O „neregima“ – tai, kas nematoma akims, kuo tiesiog tikime, dvasiniai dalykai. Mes juos jaučiame kitais būdais – mentaliniu, emociniu kūnu.

Kai įsčiose užsimezga vaisius, jo fizinis kūnas, į jį dar prieš gimimą įeina dvasia, siela. Siela yra neregima, o kūnas – realus, materialus. Tad neregima įsikūnija fizinėje plotmėje ir taip kuriama mūsų gyvenimo realybė.

– O kaipgi moterys, kurios neturi vaikų? Ar, jūsų manymu, jos nevykdo savo paskirties?

– Ne, negalima taip sakyti. Gimdos, įsčių paskirtis yra užtikrinti neregimo ir regimo susitikimą, tai tarsi šventovė šventovėje. Bet tai nereiškia, kad ją reikia būtinai naudoti. Kas jums gali kažką liepti ar piršti savo lūkesčius? Kas turi tokią teisę? Jei moteris pasirenka susilaukti vaiko – puiku, jei pasirenka neturėti vaikų – taip pat puiku, ji vis vien yra nuostabi moteris. Tai, ar turi, ar neturi vaikų, neapibrėžia tavęs kaip moters. Mes viduje turime nuostabią šventovę, įsčias, tačiau jei nesusilaukiame vaikų, netampame mažiau šventos.

– O kaipgi vyrai? Kur vyrų kūne yra ta vieta, kur susitinka neregima ir regima?

– Yra prielaida, kad moteris kilo iš vyro šonkaulio. Bet tai tik prielaida, o neginčijama realybė tokia, kad mes visi kilome iš tos pačios vietos – įsčių. Būtent todėl visų pirma reikia gydyti įsčias, nes iš jų viskas kyla. Vyrai iš prigimties yra labai dvasingi, o su sakralumu jie susiję per bambą. Jie surišti su savo motinos įsčiomis. Būtent čia į juos įžengė siela ir būtent čia jie augo ir stiprėjo. Net kai gimdami jie išeina iš savo motinos kūno, jie vis vien būna su juo susiję.

Moterys iš prigimties linkusios rūpintis kitais, puoselėti. Mums, moterims, svarbu išmokti rūpintis savo reikalais, savimi, savo dvasiniu keliu, ir nesikišti į kitų kelią. Rūpintis savo pačių dvasiniu keliu, mokytis pasitikėti savimi ir mokytis pasitikėti savo gyvenimo vyru. Mokytis kantrybės, gyti švelniai, neskubinti įvykių. Suvokti, kad geriausiai save išgydyti galime tik mes patys. Nesistengti padėti savo vyrui, esą, tau manęs reikia, tu negali padaryti visko pats, aš visada būsiu šalia, brangusis. Nors ketinimai gali būti patys geriausi, tai gali padaryti daugiau žalos nei duoti naudos.

– Šiais laikais, kai labai daug skyrybų, vyrauja stereotipas, kad nėra tikrų vyrų, jie sumoteriškėjo, ir moterys turi daryti viską pačios. Labai daug santuokų subyra, daug vaikų auga su vienišomis motinomis. Gal galite pakomentuoti, kodėl taip yra. Ar visuomenėje įmanoma pusiausvyra?

- Visų pirma noriu pasakyti, kad niekas niekada nepasikeis, jei mes vis bandysime užtempti vyrus ant standartinio kurpaliaus. Turime nustoti skųstis, kad vyrai tapo pernelyg moteriški. Nes jei norime, kad vyrai išmoktų jausti ir suvokti savo jausmus, mes turime jiems leisti eiti ieškoti tos pusiausvyros. Kaip mes galime sakyti, kad jie pernelyg moteriški, kai mes pačios dar tik bandome išsiaiškinti, kas yra tikrasis moteriškumas. Tai, ką dauguma laiko moteriškumu, mums įpiršta Holivudo ir suformuluota vyrų. Tai neturi nieko bendra su tikrąja moters prigimtimi – augintojos ir puoselėtojos, kuri iš prigimties yra gera ir maloni, ir leidžia sau tokia būti.

Mes, moterys, turėtume tik džiaugtis, kad vyrai nesilaiko mačo standartų, atskleidžia savo moterišką pusę. Ir nebemenkinti moteriškumo. Nukreipti dėmesį į save, į tai, kaip mes puoselėjame pačios save, kaip mes matome tikrąjį moteriškumą, ir kas iš tiesų yra tikrasis moteriškumas.

Visuomenė mums perša normas – jei įtelpi į tam tikro dydžio drabužius, jei atrodai ir elgiesi tik taip ir ne kitaip, tik tada esi moteriška. O jei esi feministė – sudegink savo liemenėlę, būk stipri, būk lygi su vyrais. Kai buvau jaunesnė, buvau linkusi į tai, nes esu stipri moteris. Bet dabar, jau kaip močiutė, ir kaip moteris, nuėjusi didelę dalį gyvenimo kelio ir vis dar juo einanti, aš labiau susitelkiu į vidinį moteriškumą savyje, stengiuosi įžvelgti jį ir kitose moteryse, kurios dirba su savimi.

Šiuo metu suvokiu, kad svarbiausia yra priimti pačias maloniausias, labiausiai užjaučiančias ir puoselėjančias savo dalis. Vidinis pažeidžiamumas yra mūsų stiprybė. O kalbant apie lygybę su vyrais... Kas nusprendžia, kas yra lygybė? Tačiau nebesileiskim į filosofijas. Pasakysiu tik tiek – turime nustoti vertinti ir teisti. Taškas. Nebesigilinkime į stereotipus, pamirškime konformizmą. Nebegalime sėdėti ant tvoros – viena koja dvasingume, o kita – stereotipuose. Reikia rinktis arba vieną, arba kitą pusę. Ieškokime savo kelio, būkime švelnios visų pirma sau, išmokime mylėti save, kad galėtume dalintis meile ir švelnumu su aplinkiniais. Ir būtent tai nulems pokyčius. Pradėkime nuo savęs.

Ar tikiu, kad tai gali pasikeisti? Taip, tikiu! Mes, žmonės, esame neįtikėtinos, stebuklingos būtybės. Būtent dėl to čia ir atvažiuoju, būtent todėl vykdau savo veiklą ir tiesiog degu ja. Kai išgirstu apie kitas moteris, kurios dirba su moterimis, buria moterų ratus arba vyrus, kurie buriasi į vyrų ratus, man tai teikia didelį džiaugsmą. Kuo mūsų daugiau, tuo geriau, tuo greičiau vyks progresas.

– Teoriškai viskas aišku, bet pažvelkime praktiškai. Pavyzdžiui, yra vieniša motina, kuri viena augina vaikus. Net kai gyveno su vyru, turėjo viską tempti ant savo pečių. O likusi viena, kad išlaikytų vaikus, ji priversta dirbti ne tai kad kaip vyras, bet kaip mulas. Kaip tokiai moteriai išmokti būti moteriška?

- Tai, kad moteris yra stipri, nereiškia, kad ji nėra moteriška. Įmanoma būti moteriška, grakščia ir eiti savo keliu, mokytis tapti vis labiau sąmoninga. Tai padeda, suteikia galių, įgalina kurti pokyčius savo gyvenime. Tai ir yra svarbiausia. Sugrįžti į savo kūną, pačiai būti atsakingai už savo sprendimus, pajusti savo galią, pasitikėti savimi. Tai priemonė, įrankis, kuri padės daryti kitokius sprendimus, pasirinkimus, kitaip eiti savo gyvenimu. Tai nėra lengva.

Moterys, kurios nori eiti savęs pažinimo keliu, neturėtų klaidingai galvoti, kad tai greitas, lengvas būdas pakeisti savo gyvenimą. Priemones, kuriomis aš dalinuosi, reikia naudoti švelniai, atsargiai, su meile. Vien išmokti elgtis su savimi švelniai ir su meile – jau labai didelis darbas. O ką galėčiau praktiškai patarti moterims, kurios viską veža ant savo pečių? Kartais geriausias laikas išmokti naujų dalykų – būtent tada, kai gyvenimas sunkiausias. Galima tempti, stumti, irtis, ir vis vien nejudėti iš vietos. Moteriai, kuri išgyvena sunkų metą, labai svarbu išmokti veiksmingai panaudoti savo jėgą, gebėjimus, apskritai juos savyje rasti.

Reikia nepamiršti, kad tai nėra lengva. Reikia išmokti paleisti praeitį ir dalykus, kurie nebereikalingi, priimti savo grožį, o tai daugumai moterų nėra lengva. Bet tos, kurios pasiryžta, išeina iš uždaro rato, išlaisvina iš uždarų ratų žmones, kurie jas myli, nes jos nebesilaiko įsikibusios į jokius senus kablius, kurie kuria daugiau negatyvumo jų gyvenime. Ir kai jos pradeda keistis, keičiasi ir jų gyvenimas. Jos paleidžia dalykus, kurių nebereikia, ir pritraukia visai kitokius dalykus.

- Jūs naudojate terminą „seksualumo sakralumas“, ką turite omenyje? Taip pat kalbate apie seksualumą ir jausmingumą. Kuo jie skiriasi?

- Jausmingumas – kai esi savo kūne ir jauti visus jo pojūčius. O dabar turiu klausimą jums. Kaip jūs manote, kiek moterų seksualinio intymumo metu būna savo kūne ir jį jaučia, yra jausmingos? Vargu ar daug. Todėl taip, seksualumas ir jausmingumas skiriasi. Gali mylėtis, bet nebūti jausminga – nejausti savo pojūčių, savo kūno.

Dauguma mūsų vadovaujasi mums įpirštu jausmingos moters modeliu – tu turi judėti būtent taip, skleisti būtent tokius garsus, ir jei taip darai, reiškia, esi seksuali ir mėgaujiesi intymumu. Bet tai tik kaukė, kuri iš tiesų leidžia nedalyvauti intymume, o tiesiog atkartoti judesius ir garsus. O sakralus seksualumas yra tada, kai suvoki save ir savo sakralią erdvę, jauti jos grožį ir pilnatvę, taip pat suvoki savo jausmingumą kaip gebėjimą jausti savo kūną ir būti jame ir savo sakralioje erdvėje.

Kai pasieki tokią būseną, seksualinis intymumas visiškai pasikeičia. Niekas negali mums nieko primesti, mes patys turime susikurti savo apibrėžimą, kas mums yra lytiškumas ir seksualumas. Per ilgai mums buvo peršama, kaip turime jaustis ir ką daryti – tai panašu į karo istorijų pasakojimą prie laužo. Mums reikia sakralios erdvės tam, kad suprastume, kas sakralu būtent mums, kaip mes funkcionuojame šiame konkrečiame kūne su visais jo jutimais, pajusti, kaip norisi judėti, kai visa savo esybe dalyvaujame seksualiniame intymume, visą laiką išlikdamos savo kūne. Tai nėra lengva, bet labai svarbu. Savęs gydymas turi būti švelnus, negalima spausti savęs išlikti savo kūne. Visų pirma reikia jausti saugumą, tam ir reikia kurti sakralią erdvę, išmokti būti joje, tada natūraliai išeis dalyvauti savo patyrimuose.

- Kai moteris dirba su savimi, kuria savo sakralią erdvę, ar svarbu, koks jos partneris? Ar svarbu susirasti panašaus sąmoningumo partnerį?

- Tai būtų puiku. Kita vertus, savo partnerius mes pačios prisitraukiame, pasirenkame, dėl įvairiausių priežasčių. Partneriai gali būti įvairūs. O ar seksualumo sakralumas priklauso nuo partnerio? Kartais priklauso, kartais ne. Ateina laikas, kai pačios turime prisiimti atsakomybę už savo jausmus ir pojūčius. Galų gale, tai mūsų pasirinkimas – būti ar nebūti su šiuo partneriu.

Maoriai sako, kad mes turime du kaklus: vieną viršuje, kuris kalba, o kitą – apačioje, po gimda, kuris prisikviečia žmogų ar aplinkybes, kurių mes jaučiamės esančios vertos. Apatinis kaklas tiesiogiai susijęs su mūsų ego arba saviverte. Mes galime sakyti „Noriu tokio ir tokio vyro, kuris pasižymėtų geriausiomis savybėmis“, bet realybėje pasirinkti visai kitokį, pasitenkinti blogesnėmis savybėmis, nes tik tokio jaučiamės vertos. Ar aš buvau pakankamai sąmoninga, kai jį rinkausi? Ar man buvo svarbu, kaip jis suvokia seksualumą?

Kažkada išgirdau tokį pasakymą, kuris man pasirodė visai teisingas: vyras suteikia intymumą siekdamas sekso, o moteris suteikia seksą siekdama intymumo. Todėl reikia suprasti, kokie tavo motyvai. Ar sieki intymumo? Jei taip, kodėl? Reikia gilintis į save, ieškoti atsakymų savyje, ieškoti savo tikrųjų motyvų. O aptikus neaiškumą, blokus, mazgus, bandyti juos išnarplioti. Taip didėja sąmoningumas – per klausimus, augimą, patirtį.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt