Populiarių lietuviškų TV serialų prodiuseris, netrukus antrą kartą vyksiančių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ sumanytojas ir buvęs krepšininkas Rolandas Skaisgirys neslepia savo ambicijų: kitas žingsnis bus vaidybiniai filmai.
Rolandas Skaisgirys
© A.Solomino nuotr.

— Esate daugiausia lietuviškų serialų kuriančios prodiuserių kompanijos vadovas. O pats žiūrite serialus?

Kiek tik galiu, tiek žiūriu. Labai daug. Ir ne tik tuos, kuriuos pats kuriu. Žiūriu ir rusiškus, ir amerikietiškus, ir lenkiškus... Ne vien tam, kad kažko naudingo pasisemčiau. Man jie patinka. „Nuodėmingoji Kalifornija“, lenkų „Klebonija“, „Grožio peilis“... Visuose juose randu kažką įdomaus.

— Kokiu savo serialu esate labiausiai patenkintas?

Negaliu sakyti, kad esu labai patenkintas, bet, man atrodo, visai neblogai pavyko „Nemylimi“. Jis truputį kitoks. Manau, kad per trejus metus mes stipriai patobulėjome. Jau ir „Nekviesta meilė“ kitokia. Manau, kuo toliau, tuo bus geriau.

— Per daugiau kaip dešimtį savo veiklos metų sukūrėte ne vieną serialą, tačiau pirmieji nebuvo tokie populiarūs kaip „Nekviesta meilė“ ar „Moterys meluoja geriau“. Ištaisėte anksčiau darytas klaidas ar tiesiog situacija lietuviškai produkcijai tapo palankesnė?

Manau, kad per tą laiką išmokome rašyti scenarijus. Juos kurdami pamatėme, ko žmonėms reikia. Jei man įdomu, dar nereiškia, kad ir žiūrovams bus įdomu. Kitas dalykas — pirmieji serialai buvo savaitiniai, o jais „užkabinti“ žiūrovą nėra taip lengva. Tik kasdien rodomi serialai gali sudominti. „Gedimino 11“ ar „Sniego skonis“ per „Baltijos“ televiziją buvo gana gerai žiūrimi.

— Koks serialas būtų didžiausia jūsų svajonė?

Svajonių turiu daug. Ant mano stalo guli trys scenarijai — jau valandinių, labiau panašių į kino filmus, serialų. Vienas — istorinis, kitas — humoristinis, trečias — trilerio žanro. Jei ekonominė situacija būtų geresnė, šiemet jie būtų pasirodę. Tačiau dabar reikės palaukti. Mano svajonė — sukurti vaidybinį filmą. Pamažu to mokausi ir neabejoju, kad pasuksiu ta linkme.

— Ekonominė krizė sulėtino ir jūsų apsukas?

Be abejo. Tačiau vis tiek du naujus kursime. Nevadinu jų „muilo operomis“. Tai bus melodramos — jau aukštesnio lygio darbai nei iki šiol matyti. Per metus ar pusantrų jie pasirodys. Vienas iš jų — „Moterų alėja“ — bus filmuojamas Kaune. Kitas bus pradėtas po mėnesio.

— Kas sunkiausia kuriant serialus?

Vaidyba ir režisūra nekelia tiek problemų, kiek geras scenarijus. Svarbu, kad jis patiktų žmonėms.

— Ar patys kūrėjai jų nepasiūlo?

Iki šiol, kiek sukūrėme serialų, visi buvo mano sugalvoti. Tai nereiškia, kad vienas viską dariau. Turiu šaunią, kūrybingą kompaniją: tai Alvydas Šlepikas, Raimundas Banionis, Saulius Balandis, Sigitas Račkys, Edvinas Kalėda, Aidas Žiliukas... Būtent jų dėka mano pradinė idėja būna įgyvendinta.

— O kur semiatės idėjų savo serialams?

Visaip būna. Pavyzdžiui, „Nekviesta meilė“ išėjo iš nieko. Su savo draugu A. Šlepiku sugalvojome, kad reikia sukurti serialą apie mūsų bendraamžių, keturiasdešimtmečių vyrų, gyvenimo būdą. Paskui viskas išsirutuliojo savaime. Užsienyje prikurta daug serialų apie moteris. Pamaniau, kad mes turime savas moteris, galbūt su savitu gyvenimo būdu. Ši mintis atvedė prie „Moterys meluoja geriau“. „Nemylimi“ sukurti pagal mano draugo E. Kalėdos populiarų romaną. Jam pasiūliau — jis sutiko.

„Gedimino 11“ mintį įpiršo pas mus rodytas amerikietiškas „Valdžios godulys“ apie Baltuosius rūmus. Norėjau, kad „Garbės kuopa“ būtų jautrus serialas apie meilę tėvynei, kuri neatskiriama nuo meilės šeimai. Pats esu tarnavęs sovietų armijoje, man kariuomenės tema — įdomi. Būsimoji „Moterų alėja“ kuriama Kaune. Man patinka šis miestas, be to, norėjosi parodyti, kad tai nėra miestas vien su kriminaliniu šleifu — ten klesti ir menas, ir kultūra, gausu istorinių reliktų ir daug puikių aktorių.

— Ar serialuose galima rasti detalių iš jūsų paties gyvenimo?

Be abejo. Net labai daug. Dabar rašomas scenarijus situacijų komedijai „Senbernis“, kurios kiekvienoje serijoje bus pasakojami man ir mano draugams nutikę nuotykiai. Tik negaliu pasakyti, kada ji pasirodys.

— Ar niekuomet nekyla sunkumų prisikalbinti aktorius?

Tik vienas atsisakė.

— Kaip manote, kas aktorius vilioja į serialus — pinigai, kurių stinga vaidinant teatre?

Aktoriai paprastai sako, kad teatras jiems yra viskas, o serialai — tik antraeilis dalykas, savotiškos treniruotės. Tačiau jie neteisūs. Tokią profesiją pasirinkęs žmogus turi mokėti vaidinti visur — ir teatre, ir kine, ir televizijoje...

Serialų žanras įdomus: nuolat esi apimtas įtampos, nes per trumpą laiką turi padaryti kuo daugiau, dažnai keistis — vieną akimirką pyksti, netrukus bučiuojiesi ar liūdi... Neturime tiek lėšų, kad visą dieną galėtume gaišti prie trijų minučių, ką gali sau leisti amerikiečiai ar rusai. Mes per dieną sukuriame dvidešimt minučių! Reiškia turime dirbti gerai ir greitai. Dėl to ir žiūrovai turėtų atleisti nedideles mūsų klaidas.

Kita vertus, kiek aktorių, kurių dauguma žmonių dar nepažinojo, paviešino serialai, ir dabar jie mėgaujasi populiarumu. Dabar visi pažįsta Marių Jampolskį, Ramūną Cicėną ar Ingą Norkutę... O netrukus žiūrovų laukia pažintis su puikiais Kauno aktoriais. Ne paslaptis, kad nuo aktoriaus žinomumo priklauso ir jo uždarbis — vargu ar kas kvies į renginius mažai kam žinomą aktorių, be to, tikėtina, kad žmonės plūs į teatrą, jei spektaklyje vaidins jų pamėgtas aktorius.

— Ne kartą džiaugėtės atradęs naujų talentingų aktorių. Ar jums neatrodo, kad, ilgai šmėžavę ekrane, jie jau taps „nuvalkioti“ ir kitiems vaidmenims mažiau geidžiami?

Viskas priklauso nuo aktoriaus talento — ar, porą metų vaidinęs vieną herojų, jis sugebės gerai persikūnyti į kitą personažą. Kuo žinomesnis aktorius, tuo jis brangesnis, kartais net ir man neįperkamas. Pasitaiko, kad su išpopuliarėjusiu žmogumi būna sunkiau susikalbėti. Jis taip užsiėmęs, kad darbas seriale jam tampa ketvirtos ar penktos eilės reikalu. Tačiau tai reti dalykai.

— Tausodami profesionalus, kartais kviečiatės ir mėgėjų?

Dažnai tai lemia pinigai. Būna nedidelių vaidmenų, tad profesionalus tiesiog norisi patausoti. Ateityje taip pat ieškosime įdomių, turinčių savitą braižą neprofesionalų.

— Kam jums, krepšininkui, prireikė televizijos? Juk galėjote užsidirbti ir krepšinio aikštelėje?

Aš ir uždirbau. O televizijos prireikė tam, kad dar daugiau uždirbčiau. Juokauju. Turėjau ir turiu dar ir kitą verslą. Televizija buvo bandymas investuoti savo lėšas ir dar daugiau užsidirbti. Deja, pasirodė, kad tai nėra taip lengva. O vėliau man pradėjo patikti. Galiu būti dėkingas gyvenimui, kad man suteikė galimybę pažinti tiek daug įvairių kastų žmonių. Anksčiau mano aplinkoje buvo krepšininkai ir verslininkai, dabar — dar ir nuostabūs meno žmonės, iš kurių pasimokiau ir gavau daug gero.

— Kam jums prireikė „Sidabrinių gervių“, kurios netrukus bus įteikiamos antrąjį kartą?

Dėl to, kad mūsų aktoriai, režisieriai, kino darbuotojai nebuvo pakankamai įvertinti. Mūsų kinas buvo nykus reiškinys. Niekas nieko nedarė, kad, kaip ir plačiajame pasaulyje, turėtume savo apdovanojimus. O juk tai nuostabūs ir žiauriai talentingi žmonės, kurie privalo būti įvertinti. Kita vertus, man norėjosi sukurti įspūdingą, nepamirštamą renginį.

Trečia, aš vis tiek kursiu kiną, tad man norisi būti šalia tų žmonių. Džiaugiuosi, kad mano idėją palaikė Arūnas Matelis, Audrius Stonys, Gražina Arlickaitė. Kartu ketiname sukurti Lietuvos kino akademiją, kuri rūpintųsi lietuviško kino sklaida ir „Sidabrinių gervių“ apdovanojimais. Mano darbas — pasirūpinti renginio finansavimu. Ne paslaptis, šiemet gavau 20 tūkst. litų paramą kino sklaidai. Į šiųmetę apdovanojimų ceremoniją gegužės 29-ąją laukiame atvykstant keliasdešimt žmonių iš Europos.

— Ar bendraudamas su aktoriais, režisieriais niekuomet nepajuntate, kad jums trūksta kompetencijos?

Aš visą laiką klausiu. Jei nežinau kokio nors žodžio prasmės, klausiu, kas tai yra, kaip ir kodėl.

— Ar galite pasakyti, kad dabar tikrai esate savo vietoje?

Aš nežinau, kur ta mano vieta. Kol kas man patinka. Kur turėčiau būti — nežinau. Man daug kas įdomu — ir verslas, ir sportas, ir gal net politika.

— Vis dėlto kas jūs — sportininkas ar verslininkas?

Nei tas, nei anas. Aš nesu nei krepšininkas, nei menininkas, nei verslininkas. Nežinau, kas aš. Žiauriai laisvas žmogus. Ir man tai patinka.

— Iš sporto ar iš televizijos daugiau uždirbate?

Iš tikrųjų iš sporto neuždirbau daug pinigų, bet užtat turėjau daug pažinčių, įsigijau naujų draugų, kurie man atvėrė kelius, kad galėčiau užsidirbti.

— Kaip įsivaizduojate savo kompaniją „Videometra“ po dvidešimties metų?

Negalvoju apie tai. Neturiu tikslo sukurti didžiulę kompaniją. Tad galiu ją įsivaizduoti tokią, kokia yra dabar. Man svarbu, kad čia žmonės jaustųsi laisvi, vyrautų kūrybinga atmosfera. Tačiau tikiuosi, kad po dvidešimties metų jau ne vieną vaidybinį filmą būsime sukūrę. Džiaugiuosi prisidėjęs prie aktorių populiarinimo. Juk prieš trejus metus žvaigždės pas mus buvo tik krepšininkai ir popmuzikos dainininkai. Dabar visi pamatė, kad ir aktoriai yra įdomūs žmonės, o jų darbas — vertinamas. Norėčiau tai išlaikyti ir toliau.

— Ką buvusiam krepšininkui šiandien reiškia sportas?

Gerą nuotaiką, gerus draugus, nuostabų pirmą gurkšnį alaus po sporto. Tai maži gyvenimo malonumai, iš kurių susideda visas gyvenimas.

— Šiandien sportuojate?

Žinoma. Kasdien. Žaidžiu futbolo klube „Prelegentai“, su draugais — krepšinį.

— Apie kokią ateitį galvojote dar mokyklos suole?

Norėjau būti daug kuo — taksistu, krepšininku... Mano didžiulė svajonė buvo mokėti pamėgdžioti visokius balsus — kalbėti taip, kaip prezidentas ar mėgstamas aktorius.

— Bet įstojote į ekonomiką Vilniaus universitete...

Nebuvau geras mokinys. Aš daugiau ėjau į mokyklą, nei sėdėjau jos suole. Iš manęs juokdavosi, kad kol nueidavau iki mokyklos, tai pamokos baigdavosi. Į ekonomiką iš karto neįstojau. Tik po kariuomenės. Nebaigiau tų mokslų, nes labiau norėjosi sportuoti, užsiimti verslu ir užsidirbti pinigų.

— Užtat sulaukęs 40-mečio dar esate studentas...

Šiemet baigsiu kino vadybą Muzikos ir teatro akademijoje. Jau parašiau diplominį darbą, po kelių savaičių jį ginsiuosi.

— Kokių savybių reikia norint būti geru prodiuseriu?

— Iš tikrųjų yra dviejų rūšių prodiuseriai — kuriantys ir organizuojantys bei organizuojantys, parduodantys, perparduodantys, bet nekuriantys. Aš esu iš pastarųjų. Sugalvoju serialą, bet nesu iš tų, kurie patys tą idėją įgyvendina. Aš labiau techninis prodiuseris.

Prodiuserių kasta — labai uždara, netgi uždaresnė nei žurnalistų, — į ją man buvo sunkiausia patekti. Prodiuseriams būtina į ją prasimušti. Reikėjo daug sunkaus darbo, kol sukūriau pirmą produktą, sudominusį televiziją, — porą metų rodytą žaidimą su buvusiu krepšininku Tomu Rimkumi „Baudos aikštelė“.

— Ar yra tokia vieta, kurioje geriausiai pavyksta atsiriboti nuo visų darbinių rūpesčių?

Galiu bet kada atsiriboti, kai tik to užsinoriu. Jei mane „užknisa“, nueinu į kiną ar nusiperku butelį gero vyno, ir jokia darbinė mintis neerzina. Aš nesu savo darbo vergas. Panorėjęs galiu ir tris paras darbe nesirodyti.

— Kas geriausiai jus atpalaiduoja?

Mano žmona liepia šito nesakyti. Iš tikrųjų net nežinau. Ne, negaliu sakyti... Tačiau teigiamų emocijų man suteikia sportas, draugai, butelis gero vyno, visokie kitokie maži gyvenimo džiaugsmai. Kartais man patinka nusiplauti automobilį ir važinėtis miesto gatvėmis tyliai grojant muzikai. Arba ryte atsikėlus nusipirkti naują laikraštį ir skaitant gurkšnoti kavą. Man viskam užtenka laiko. Gal tik žmonai per mažai.

— Ar su savo žmona, interjero dizainere ir manekene Valdone, aptarinėjate savo kuriamus serialus?

Aš visą laiką paklausiu jos nuomonės. Ji man gerai pataria, nes yra kitos srities žmogus.

— Jeigu ji panorėtų išbandyti aktorės karjerą, sutiktumėte?

Ji to niekada neužsinorės. Žinau. Net tokios kalbos nebuvo. Ji — kitoks žmogus.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Orai: paskutinį vasaros savaitgalį – šioks toks pagerėjimas (9)

Antroje savaitės pusėje orai bus vėjuotesni, vieną šalies pusę lietus merks labiau nei kitą....

Liūdna žinia: L. Lekavičius dėl traumos priverstas praleisti Europos čempionatą (97)

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad per rungtynes su Islandija Lukas Lekavičius patyrė sunkesnę...

Individualių statybininkų įkainiai priartėjo prie įmonių tarifų (200)

Būsto rinkos aktyvumas didina statybininkų darbo įkainius. Nors individualiai dirbantys meistrai...

Metė gerai apmokamą darbą Škotijoje ir grįžo į Lietuvą: nežinau, kur žmonės mato tiek negatyvo (206)

Agnė Butautaitė iš emigracijos grįžo pernai ir iškart ėmėsi veikti – Panevėžio centre,...

Atsarginį variantą jau paruošęs D. Adomaitis pyko: taip ir įvyksta kvailos traumos (19)

Sausakimšoje „Šiaulių“ arenoje Lietuvos rinktinė be didesnio vargo 84:62 susitvarkė su...

Be susižeidusio L. Lekavičiaus likusi Lietuvos rinktinė pranoko Islandiją (220)

Europos čempionatui besirengianti Lietuvos krepšinio rinktinė kontrolinėse rungtynėse Šiauliuose...

Jaunasis filosofas įvardijo, ko trūksta šiuolaikinei kartai (36)

Klasikinių mokslų magistro studijas Kembridže ( Jungtinė Karalystė ) su pagyrimu baigęs ir šiuo...

Nustebsite pamatę: dizaineris sukūrė išskirtinius vandens mylėtojų kostiumus (6)

Žmonėms, kuriems vanduo, jūros bangos ir smėlis yra visas gyvenimas, mados dizaineris Thomas...

Įspūdingomis asmenukėmis išgarsėjęs vaikinas visose savo nuotraukose slepia žinutę vienam žmogui (4)

Natūralu, kad tėvai paprastai nerimauja, kai jų vaikams tenka vykti į užsienį. Tad norėdamas...

Šį bruožą turintys žmonės labiau linkę į neištikimybę (21)

Visi, kurie būna neištikimi savo antrajai pusei, turi vieną bendrą bruožą. Tokią išvada...