Su poetu, tapusiu „Poezijos pavasario“ laureatu (1988), apdovanotu Gerumo plyta (Kauno miesto savivaldybės mero apdovanojimas už gerus darbus visuomenės labui (2003), taip pat ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2005), Jono Aisčio literatūrine premija (2006) už poezijos knygas „Trys lelijos šventam Kazimierui“, „Ir niekad vėlai“, „Šeimininkės“ korespondentė Edita Gruiniūtė kalbėjosi apie kupinas iššūkių keliones po naujus žanrus, literatūrinius siekius bei šiandieninę literatūrą.
Tardamasis dėl susitikimo, įspėjote, kad esate niekam neįdomus. Kodėl taip manote? Iš kur apskritai kyla šis jausmas?
Sakydamas, kad esu neįdomus, norėjau pasirodyti tam tikra poza ir nuoširdžiai pasakyti, ką šiandien jaučiu ir galvoju. Be abejo, esu ir likau įdomus savo artimiesiems – šeimai ir draugams, ėjusiems tuo pačiu keliu. Tačiau vargu ar esu įdomus šiandien į literatūrą ateinančioms talentingoms grupėms, kurios agresyviai ir nuožmiai stengiasi įtvirtinti savo pranašumą. Taip pat tam tikrą manifestą, nors tokio rašytinio ir nėra, kad iki jų beveik nieko nebuvo, išskyrus vieną kitą rašytoją, kuriuos mes priskiriame klasikai, ir kad jie vieninteliai atstovauja lietuvių literatūrai bei turi eiti toliau.
Stengiuosi įsigilinti ir suprasti, kodėl ši kūrybinė karta nesuvokia, ką buvusioji karta paliko kaip pagrindus tolesniam tobulėjimui ir ko negalėjo palikti. Kartą išgirdau, jog manęs nėra, nes mano kūrinių neįtraukta į mokyklos programas, chrestomatijas ir vadovėlius. Bet tada, sakau, pažiūrėkite į visą tą „nesančiųjų sąrašą“ ir pamatysite, kad jis sudaro kone patį brangiausią mūsų literatūros branduolį. Jeigu mokiniams reikia išskirti vieną ar kitą šiuo metu galbūt reikalingesnį rašytoją, gal tai yra chrestomatijų programų sudarytojų reikalas.
Nesielvartauju, kad esu paribyje ir neįdomus ateinančiai kartai. Žinau, ką esu užsibrėžęs ir turiu padaryti, kad ir kas būtų. Šiuo metu mano kūryba yra toji, kuri ir nulems visos mano kūrybos vertę.
Ką šiuo metu veikiate, kokiomis idėjomis gyvenate?
Baigiu papildyti literatūrinių pasakų rinkinį. Ilgai užtrukau. Šis žanras man leidžia būti visiškai laisvam. Sekti pasakas man apskritai smagu. Nors visai neseniai pasirodė mano eilėraščių knyga „Nuprausti mėnesienos“, jau baigiu ruošti antrąjį eilėraščių rinkinį. Net pats nustebau – praėjusius penkerius metus buvau nešamas tokios kūrybinės bangos, kuri man net sapnuojančiam diktavo eilėraščius. Trečias mano kūrybinių darbų baras – tai romano „Kulka Dievo širdyje“ antras tomas.
Mano vaizduojamas laikotarpis yra partizaninio karo metai, labai rūstūs, tad toks sakinys, kurį aš naudojau pirmame romano tome, man pasirodė per daug spalvotas. Man reikėjo niūresnio kolorito kurti to laikotarpio nuotaikoms ir charakteriams žmonių, kurie žino, kad jie jau pasmerkti žūčiai. Juk kitos išeities nebuvo, nė vienas, kurį aš vaizduoju, kaip liudija partizaninio karo istorija, nenorėjo atsitraukti, tik išsilaikyti iki pabaigos.
Sovietinis saugumas į visus mūsų partizaninių dalinių likučius jau buvo įterpęs savo agentų, prasidėjo nuolatiniai įtarinėjimai, tad buvo tik laiko klausimas, kas ką įveiks. Ta įtempta padėtis reikalavo visiškai kitokio sakinio, kitokios stilistikos, vaizdavimo. Jau baigiu šio tomo trečią variantą, kuriuo esu patenkintas. Tačiau jeigu praėjus tam tikram laikui jis man nepatiks, atidėsiu dar pusmečiui, bet nesakysiu, kad negaliu to padaryti.
Esu iš tų, kurie, nors užsibrėžia vis sunkesnius uždavinius, niekada nesako, kad negali. Aš turiu galėti tai padaryti. Dar viena mano planų viltinga žvaigždutė yra knyga vaikams. Bendraudamas su mūsų giminės mažaisiais, pamačiau, kokie jie kūrybingi, iš negyvų daiktų – akmenėlių, šakelių, žiedų – gebantys sukurti gyvą ir įdomų pasaulį. Tai mane paskatino parašyti eilėraščių knygą.
Kas Jus, poetą, paskatino rašyti prozą ir pasirinkti gana sudėtingą temą – būtent partizaninį karą?
Šis mūsų tautos pasipriešinimo laikotarpis man nepaprastai svarbus. Nors buvau tik dešimties metų, pamenu, kaip į mano tėviškę užeidavo partizanai. Keletą kartų buvo lankęsis legendinis Domantas su savo sargybiniu Lakštingala, kiti man pažįstami vaikinai ir vyrai. Išlikę mano tėvų ir artimų žmonių pasakojimai. Stebėjimas, kodėl ši tema išslysta iš mūsų literatūros bei dar gyvo lietuviško kino, skatino palikti skaitytojui ne tik grožinės literatūros kūrinį, bet ir mano liudijimą, kas buvo tas partizaninis karas, kas buvo tos asmenybės, kurios ryžosi net ne žygiui, o žygdarbiui.
Minėjote, kad tai jau trečias antros dalies romano variantas. Ar tai reiškia, kad jį visiškai pakeitėte?
Taip, visiškai. Man buvo be galo sunku keisti man įprastą sakinio struktūrą, pačią sintaksę. Mano sakinys paprastai yra vos ne periodas, su visa virtine šalutinių sakinių bei įvairiausių intarpų. Kaip minėjau, man reikėjo vaizduoti labai įtemptą laiką ir dramatiškus žmonių tarpusavio santykius, kada nei sentimentams, nei svajonėms, nei ilgam svarstymui jau nebuvo laiko, o tarpusavio bendravimas vyko nepaprastai atsargiai ir tiksliai. Šis darbas privertė praplėsti savo mąstymą, įprastą raišką bei būti visiškai kitokiam.
Kodėl apskritai kilo mintis pereiti prie prozos?
Eilėraštis – tai jausmų ir minties blyksnis. Jį rašydamas naudojiesi tik pačia ryškiausia jausmo bei minties būsenos dalimi. Jaučiau, kad savo patirtimi esu sukaupęs didžiulę medžiagą, begalę įspūdžių, minčių, apibendrinimų, norų, svajonių, kurių neįmanoma perteikti eilėraščiu. Man norėjosi ilgo epiško švytėjimo, o ne momentinio blyksnio. Todėl perėjau į prozą, kad būčiau laisvesnis ir išnaudočiau viską, ką turiu sukaupęs.
Jeigu pirmą kartą savo kūrybiniame gyvenime nebūčiau turėjęs trijų mėnesių, skirtų vien tik kūrybai, pirmą romano „Kulka Dievo širdyje“ tomą būčiau rašęs dar kokius metus. Pirmą kartą pajutau, koks apima nuostabus svaigulys, kai gali ištisas dienas atitrūkti nuo realybės ir pasilikti dviese su popieriaus lapu. Apima visagalybės pojūtis – tu kuri pasaulį.
Iš kur semiatės įkvėpimo?
Labai dažnai jis ateina iš pareigos jausmo. Rašydamas eilėraščius, norėjau ir pasitikrinti, kiek, būdamas šiuolaikinės poezijos lauke, sugebu išlikti savimi ir papasakoti arba išreikšti tai, ko dar nė vienas poetas neišreiškė, skaitytojams dovanojant visai kitokį kasdienybės suvokimą.
Sunku ar lengva būti rašytoju?
Man – labai sunku. Bet visada žavi ta kerinti jėga – būti ryškaus kūrinio autoriumi. Tai nėra paprastas savimeilės pasididžiavimas, bet tiktai džiaugsmas, kad toje milžiniškoje žmonijos kultūros panoramoje palieki dalelytę savęs. Kai sutinku žmones, kurie padėkoja už vieną kitą mano atvertą pasaulio kraštelį, suprantu, kad mano darbas nėra beprasmis. Tačiau pati sunkiausia akimirka – tai nuolatinė savigrauža ir nepasitenkinimas, kad tai „dar ne tas“. Nuolat jauti, kad trūksta dar kokių penkerių metų, kad būtum brandus rašytojas.
Net išleidęs ne vieną knygą vis dar jaučiate, kad kiekviena nauja vis dar nėra „toji“?
Kai pradedu skaityti gautus knygos signalinius lankus, labai dažnai apima begalinis nepasitenkinimas ir baimė. Man vis atrodo, kad gal tik keletą puslapių galiu su džiaugsmu priimti, o visi kiti yra atsitiktiniai, vis dar tik tam tikri variantai. Kyla vidinė sumaištis – kaip jie įsispraudė? Kodėl aš jiems leidau gyventi knygos puslapiuose?
Po trijų mėnesių knygoje vis daugiau atrandu man patinkančių kūrinių, tačiau niekada nebūna, kad visa knyga man patiktų. Kita vertus, suprantu, kad jau moku pats vertinti save. Nors visas choras man giedotų, kas svarbu, o kas ne, tačiau jeigu aš suvokiu, kad tai iš tiesų yra laimėjimas, niekas man neįteigs, kad tai yra pralaimėjimas. Bėgant laikui išaiškėja, kad labai dažnai būnu teisus.
Ne tik rašote, verčiate, bet ir globojate jaunus talentus. Kaip atpažįstate, kuris jų pašauktas eiti toliau, į didžiąją literatūrą?
Mano metodika labai paprasta. Jei kūrinyje randu bent vieną detalę, kurios iki tol nepastebėjau, nežinojau, nejaučiau, kuri, tikrai žinau, yra pastebėta paties autoriaus, sustota ir perteikta man, suprantu, kad šis žmogus gali rašyti. Tiesa, tam tikrą laiką galima remtis į visa tai, ką pasiėmei iš kitų, bet galiausiai viskas atsiremia į vidų, į dvasinę gilumą, vaizduotės mokėjimą žaisti bei apibendrinti.
Mūsų karta augo tvirtai remdamasi į klasiką. Laimei, Kaune ji surado visą klasikų būrį. Jie mums buvo kaip dievaičiai, mes žinojome, kad tai yra žmonės, turintys milžinišką gyvenimo patirtį, tikintys pagrindinėmis vertybėmis, kurių, kaip sakė Vaižgantas, didžiausios yra Dievas, Tėvynė ir Šeima. Tai buvo žmonės, tikintys žmogaus sąžiningumu ir pranašiškai rūsčiai kalbantys apie visas ydas, kurios žlugdo ne tik žmogaus asmenybę, bet ir visuomenę.
Visa ta karta mums buvo nepaprastai dosni: su kūrėjais, kurie mums buvo autoritetai, galėjome bendrauti bet kada, nesvarbu, dieną ar naktį, prašyti pagalbos, net materialinės, sulaukti užuojautos ar paramos. Jie mums perdavė viską, ką turėjo brangiausia. Viena iš tų vertybių – tai kalba. Šiuo metu, kai žvelgiu į jaunųjų kūrybą, mane pirmiausia labai liūdnai nuteikia skurdi ir nevaizdinga kalba, racionaliai atrinkta tik tam tikroms situacijoms. Šiandieninė literatūra sklidina skaudžiai atriektos funkcionalios kalbos be jokių metaforų, spalvų, epitetų, palyginimų, vien tik esmė ir faktai.
Literatūra pradeda skursti. Nors, kita vertus, šie literatūriniai bandymai man vis dar įdomūs. Kas bus pasiekta? Kokie pajusti nuostoliai sustabdys šią bangą ir privers atsigręžti į visa tai, ką mūsų literatūra jau šimtmečius įtvirtinusi, į pagrindus? Man reikalinga giluma. Kai skaitau ir matau, kad rašytojas nesiremia tiksliomis, jo paties stebuklingai pastebėtomis detalėmis, o pateikia tik protokolinį tekstą, mano vaizduotė neranda jokios atramos, kad galėtų skleisti dar plačiau.
Visa ši mugė, būtent taip galiu vadinti šiandien vykstančius procesus, kai skaitomiausių viršūnėse pirmiausia dominuoja pelną nešantys kūriniai, labai daug talentingų žmonių paverčia laikinais kūrybos veikėjais. Gaila, kad rašytojai neturi priesaikos, taip kaip gydytojai. O aš norėčiau, kad jie prisiektų ir pagrindinių principų laikytųsi net savo gyvenimo kaina.
Kokia būtų ta priesaika?
Pirmiausia – niekada nepaversti savo talento preke. Kad ir kiek siūlytų, niekada. Niekada neišduoti savęs. Net jeigu nesi klasikas, taip pat esi reikalingas mūsų kultūrai, taip kaip yra reikalingi aukštos klasifikacijos inžinieriai ar kitų specialybių atstovai, atliekantys juodą paprastą, bet svarbų darbą. Svarbu visada jausti gyvenimą sąžiningai tiksliai ir kuo giliau, kad nebūtum vien tik paviršiaus žinovas, žmonėms paliekantis tik vieną kitą empirinį puslapėlį, kiek dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje kainavo madingi bateliai ar kosmetika. Visa tai įdomu, bet pagrindinis dalykas yra amžinas klausimas, kodėl tau skirtas gyvenimas ir kuo tu šį skirtą gyvenimą užpildai.
Šiandien daugeliui labai gerai žinoma išgarsėjimo formulė: „Būk atviras, atsidenk, apsinuogink.“ Tokia lietuvių literatūra mėgaujasi nemenkais skaitomumo reitingais, o jos autoriai kviečiami į televizijos laidas, su jais diskutuojama apie jų drąsą. Kas iš tiesų tai yra – žygdarbis, o gal tik baimė likti nepastebėtam?
Apsinuoginimas – tai vaikiškai juokingos pastangos pabandyti sau ir kitam parodyti, kad daugelio matoma išorė – dar ne viskas. Dažniausiai šis apsinuoginimas pagrįstas natūralizmu ir manau, kad jį lemia ne noras pažiūrėti į paslaptingą gelmę, bet būti patraukliam šiandieninei vyraujančiai madai.
Viena – būti nuoširdžiam žinant, jog greta tavęs yra žmogus, kuriam gali kalbėti kaip per išpažintį, net atverti savo slaptį. Tai jokiu būdu ne apsinuoginimas. Tai tas nuoširdus atvirumas, žmogiškumo skleidimasis, kuris pirmiausia padeda tau suvokti, koks gėris ar blogis tavyje slypi. Tokiu atvirumu tu pažymi, kad greta tavęs yra skaitytojas, kuriuo pasitiki ir kuris to nevertins kaip autoriaus bandymo šokiruoti.
Apsinuoginimas – tai labai laikinas ir nepatikimas prekinis ženklas. Man labai gaila, kad ypač jaunas žmogus nesuvokia, jog jo asmenybės paslaptis yra viena brangiausių jo asmenybės dalių. Pati didžiausia klaida – tai nei sau, nei aplinkiniams nepalikti jokio ženklo, kad tu niekada neatsiskleisi visas. Tavyje turi būti ta paslaptis, kurią kiti justų iš tavo elgesio, iš pokalbių. Kartais reikia išprovokuoti nustebusį kitų žvilgsnį, kad tavyje atrado tai, ko dar nežinojo esant ir nematė. Negana to, tie atradimai turi kartotis. Nuolat. Kai atrodo, kad aplinkiniai jau pripratę prie įžvelgtos, kiaurai permatomos būtybės, kai visas elgesys, norai ir svajonės yra žinomos, tada būtinai blykstelėk tuo, kas nustebintų.
Kuo galima nustebinti žmogų? Požiūriu ir mintimi. Nelaukta, nematyta, negirdėta, – ir tai iš tavęs, žmogau, kurį, regis, pažįstu? Kai žmogus praranda šį paslaptingumą ar nenori jo turėti, tampa tarsi dar vienu daiktu, vaikščiojančiu tarp kitų gražių daiktų. To per maža bendraujant asmeniui su kitu asmeniu.
