Panevėžiečiai per pamėgtos rašytojos trečios knygos „Šešėlių verpėja“ pristatymą liko sužavėti aktorės Gražinos Urbonaitės deklamuotomis romano ištraukomis. Žavėjo miestiečius ne tik puikios dikcijos ir balso savininkės pasirodymas, bet ir knygos autorės rašymo stilius, žodžių skambesys, sakinių ritmika.
Neseniai išleistame romane E.Kurklietytė archeologo Benedikto akimis žvelgia į matriarchato ir patriarchato sandūros laikus. Atkasęs griaučius, mokslininkas tikisi surasti visą paleolito laikų gyvenvietę, ima kurti istoriją, kaip pelkėse galėjo likti akmens amžiaus moters palaikai.
Jo sugalvotą istoriją ima atkartoti jauna atvykėlė, užburianti visus jos slenkstį peržengiančius vyrus. Paslaptinga moteris Benedikto vaizduotėje tampa realybe ir lemtingai įsiveržia į jo paties šeimos gyvenimą.
Kaip pati rašytoja sako, naujojo romano pagrindu pasirinko giliausias mūsų priešistorės šaknis, kur dabartis pinasi su akmens amžiumi, mitiniais laikais, nuvedančiais iki matriarchato. Knygoje galima rasti daug senosios mitologijos, pagoniško tikėjimo atšvaitų.
Romane „Šešėlių verpėja“ rašytoja meistriškai kuria intrigą, pilną meilės, geismo, apgaulės, išdavystės ir pasiaukojimo pinklių. Autorė atkreipia dėmesį į žmogaus jausmus, jų elgesį lemtingomis akimirkomis.
„Todėl romanas – ne tik mito interpretacija. Tai daugiasluoksnis pasakojimas apie meilę, ištikimybę savo šeimai, genčiai, apie išdavystę, pareigą ir atsakomybę, apie kūrybinę žmogaus galią, kuri vaizduotę ir išmonę paverčia dramatiška realybe. Pats mitas apie laumes mane domino ne tiek kaip pasakojimas, o kaip gyvenimo tikrovė“, – atskleidžia rašytoja.
Autorės manymu, mitas – tai tas giluminis šaltinis, iš kurio galima semti ir niekados neišsisemsi. Pasak jos, čia einama į plotį, o ne į gilį.
Regėjo viziją
E.Kurklietytė įsitikinusi, kad daug geriau pažintume dabartį, jei pažvelgtume į praeitį. Jai labai svarbu kūryboje moters vaidmuo.
Nors dabar tvirtinama, kad moteris yra laisva, emancipuota, autorė, nors to neneigia, mano, kad tikrai laisva ji buvo tik matriarchato laikais.
„Pasak mokslininkės Marijos Gimbutienės, matriarchatas – tai lygių partnerių visuomenė, kur abiejų lyčių padėtis buvo vienoda. Sunku net įsivaizduoti, kad tais laikais moteris būtų parduodama, žeminama, paverčiama verge. O dabar kaip? Moterys dingsta iš Lietuvos, girdime apie prekybą jomis“, – mintimis dalijosi rašytoja.
Kalbėdama apie vieną iš naujausios knygos personažą – laumę, autorė primena, kad jos – tarsi gyvos: verpia, audžia, skalbia, globoja kūdikius, gali tapti ir kurio nors vyro žmona. „Jos – ir dvasios mokytojos, atskleidžia žmogaus likimą, pasisako už vienokį elgesį, o kitokį pasmerkia“, – paaiškino E.Kurklietytė.
Knygos veiksmo vietą, pelkę, autorė pasirinko neatsitiktinai. Kaip ji atskleidė, tai lėmė prieš dešimt metų Čiurkiškių raiste jos ir dar dviejų kaimo moterų matytas sveiku protu nepaaiškinamas vaizdas.
„Buvo rudens vidurys, saulėta, šviesi diena, kai aš ir dar dvi moterys spanguoliaudamos pamatėme regėjimą. Ant 5–7 metrų aukščio nudžiūvusių beržų išvydome užmestus audeklus, po kurio laiko pasirodė jaunos šviesiaplaukės nuogos moterys, – atvirai pasakojo E.Kurklietytė. – Jei viziją būčiau regėjusi viena, tikriausiai būčiau maniusi, kad pervargau ar man pasivaideno, bet kartu buvo dar dvi moterys, jos irgi viską matė.“
Ši vizija autorei padarė stiprų įspūdį, ji nuolatos apie tai galvodavo, bandė suprasti, pradėjo domėtis mitais, laumėmis, archajiniu laikotarpiu.
„Iki šiol nesuvokiu, kaip, būdama žurnaliste, nuolatos bandydama išsiaiškinti, šį kartą tik stovėjau ir žiūrėjau, nepriėjau arčiau. Mus skyrė tarsi kažkokia riba, kur galima žiūrėti, bet nevalia eiti toliau“, – samprotavo moteris.
Žmonos nepažįsta
Autorė savo regėjimą laiko ženklu, paskatinusiu ją domėtis archeologų, antropologų, mitologijos tyrinėtojų darbais. Ji prisipažįsta, kad „Šešėlių verpėja“ – ne istorinis romanas, tačiau, norėdama jį parašyti, E.Kurklietytė kaupė žinias, kad neįsiveltų, kaip ji pati sako, nesąmonių. „Norėdama tiksliai nupasakoti, tarkime, kaip dirbo verpėjos, domėjausi, kokios technologijos buvo tuomet, vaikščiojau į tekstilės parodas“, – atskleidė kūrėja.
E.Kurklietytės vyras rašytojas Vytautas Bubnys, net ir žmonai prašius viešai jos negirtų, negali nutylėti, kad romanas tikrai vykęs.
„Jis visomis prasmėmis – tiek meninėmis, giluminėmis, tiek minties, išraiškos, vaizduotės požiūriu – parašytas labai gerai. Ši knyga – tarsi dviejų autorių kūrinys. Antroji romano dalis – tarsi ritminė proza. Mačiau, kaip ji kankinosi užsidariusi kambaryje, garsiai skaitė sakinius ir klausėsi, kaip skamba, – pasakojo V.Bubnys. – Pasirodo, kad iki šiol žmonos nepažįstu. Ji mane stebino su kiekvienu savo kūriniu, tačiau šis – neįtikėtinas, išskirtinis.“
Rašytojas atskleidė iš pradžių nesupratęs žmonos, kaip ji gali taip įnikti į kažkokias studijas.
„Tik perskaitęs romaną, suvokiau, kad jai to reikėjo, norint parašyti tobulą darbą, – prisipažino V.Bubnys. – Elena dažnai tarsi juokais primena, kad ji parašė tik tris knygas, o aš – trisdešimt, tačiau geriau sukurti vieną gerą nei begalę vidutinių.“
Sutuoktiniai tvirtino, kad vienas į kito kūrybą visiškai nesikiša. Pasak jų, kūrinius aptaria tik tada, kai juos baigia.
„Jei jis pasiseka – abipusis džiaugsmas. Tikrai nekonkuruojame ir net buitinių dalykų nesuverčiame vienas kitam. Kai rašo vyras, aš labiau sukuosi apie namus, kai aš sėdu prie rašomojo stalo, Vytautas perima didžiąją dalį buities reikalų“, – pasakojo E.Kurklietytė.
Žavi paslaptis
Autorė neslepia, kad rašyti knygas pradėjo tik tada, kai išėjo į užtarnautą poilsį. Dirbdama žurnalistinį darbą moteris prikaupė nemažai pradėtų rašyti kūrinių – nebuvo laiko jų baigti.
„Tuomet buvo nuolatinis bėgimas, žinių sekimas, o norint parašyti romaną, reikia atsiriboti, skirti tam laiko, įsijausti į tą pasaulį, apie kurį pasakoji, – mintimis dalijosi autorė. – Rašydamas knygą, matai tik jos personažus. Jei atitrūksi nuo to gyvenimo, bus sunku vėl į jį įsijausti.“
Pasak E.Kurklietytės, bandymų rašyti buvo jau seniai, tačiau jos darbai tarybiniais laikais vis tiek nebūtų pasirodę ar juos būtų reikėję perrašyti.
„Kadangi jau tuomet domėjausi mistiniais reiškiniais, tikrai nebūčiau rašiusi apie pilką kasdienybę, realybę. Visada traukė paslaptis“, – paaiškino rašytoja.
