Rasų atsiradimo istorija
Rasos įkurtos 1796 metais. Tuomet Vilnius ir visa Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos. Sostinėje gyveno apie 26 tūkstančiai gyventojų, kurių didžioji dalis – žydų tautybės (daugiausia amatininkai), išpažįstantys judaizmą, todėl savo mirusiuosius laidojo atskirose kapinėse. Likusieji – krikščionių (katalikų bei stačiatikių) tikėjimo lenkai, lietuviai bei baltarusiai, kilę iš aplinkinių miestų ir miestelių: dvasiškiai, bajorai, pirkliai, kareiviai, miestiečiai, dvariškiai, valstiečiai.
Iki XVIII a. pabaigos krikščionys buvo laidojami bažnyčiose ir aplink jas, t. y. šventoje žemėje. Turtingieji ir kilmingieji amžinojo poilsio atguldavo tiesiog po bažnyčių grindimis įrengtose kriptose (rūsiuose) arba šeimos kapuose, o paprasti miestiečiai – šventoriuose. Dėl vietos stokos žmones laidodavo vienus ant kitų, sudūlėjusius kaulus iškasdavo ir saugodavo specialiose saugyklose – kaulinėse (kaulinyčiose). Viduramžiais žmonės visai nebijojo šalia namų palaidotų numirėlių, o bažnyčiose niekas nesistebėdavo tvyrančiu lavonų dvoku.
Perpildytos miesto kapinės teršdavo orą ir vandenį, tapdavo infekcijų šaltiniu ir trukdė miestui plėstis, todėl buvo nuspręsta mirusius laidoti už miesto. Iš pradžių miestiečiai priešinosi naujai tvarkai, juk už miesto sienų, nešventintoje žemėje būdavo užkasami tik savižudžiai, visokie nekrikštai, eretikai, nuteistieji mirties bausme bei svetimšaliai cirkininkai, klajojantys aktoriai. Todėl pirmiausia naujai įkurtose kapinėse palaidodavo kokį žymų, nusipelniusį asmenį: kad šalia jo laidotis būtų garbė. Rasose 1802 m. pirmasis atgulė Vilniaus burmistras Jonas Miuleris.
Rasų kapinės įkurtos vaizdingoje kalvotoje vietovėje, kur augo seni ąžuolai. Istorikai teigia, kad net šios vietovės pavadinimas – Rasos – liudija čia buvus senosios baltų religijos apeigų vietą. XIX a. viduryje kapinių centre pastatyta pagrindinė koplyčia. Aplink ją palaidoti Vilniaus bažnyčių kunigai ir kiti žymūs miestelėnai. Paprasti, neturtingi – pakraščiuose, arčiau tvoros. Dauguma užrašų – lenkų kalba.
Garsių žmonių panteonas
Rasose palaidota daugybė Lietuvos šviesuolių, menininkų, rašytojų. Čia ilsisi tautinio atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius, bene žymiausias dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis, kovotojas dėl spaudos laisvės Povilas Višinskis. Pirmojo legalaus lietuviško laikraščio „Vilniaus žinios“ leidėjas ir redaktorius, inžinierius Petras Vileišis ilsisi vienoje puošniausių koplyčių šalia kitų savo giminaičių. Čia amžinojo poilsio atgulė pirmojo muziejaus Vilniuje steigėjas Eustachijus Tiškevičius, Vilniaus universiteto istorijos profesorius Joachimas Lelevelis. Tautinio atgimimo ir lietuvybės puoselėtojų, pirmojo lietuviško knygyno Vilniuje steigėjų Marijos ir Jurgio Šlapelių antkapinė skulptūra žavi originalia menine išraiška.
Vadinamajame Rašytojų kalnelyje palaidoti žymiausi dvidešimtojo amžiaus rašytojai: Vincas Mykolaitis Putinas, Liudas Gira, Balys Sruoga, Petras Cvirka, dramaturgas Borisas Dauguvietis, kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša. Vienas naujausių meniškų antkapių – dailininkės Gražinos Didelytės amžinojo poilsio vieta. O šalia ant menotyrininkės Irenos Kostkevičiūtės kapo rymo bene vienintelis dailiai išdrožtas medinis rūpintojėlis.
Angelų kalnelyje nuo seno buvo laidojami vaikai. 1998 m. asociacija „Už gyvybę“ čia pastatė simbolinį antkapinį paminklą negimusiems kūdikiams – abortų aukoms.
Gausiausiai lankomas Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio širdies ir jo motinos kapas. Ant jo niekada nevysta puošnūs vainikai su tautinės vėliavos juostomis. Kasdien Pilsudskio širdį ir Rasų kapines aplanko keli lenkų turistų autobusai. Per Vėlines žvakutės, gėlės bei vainikai papuošia ir žymiausius lietuvių šviesuolių kapus. Čia dažnai atvyksta ekskursijos.
Senieji kapai nyksta
Nors visagalis laikas negaili nieko, netgi akmens, vaikštant po Rasas labai aiškiai matyti, kaip keitėsi antkapių mados. Seniausi antkapiai – paprasti lauko rieduliai su iškaltu vardu, gimimo ir mirties data bei kryželiu. Vėliau akmenis aptašydavo, ant jų tvirtindavo cementinį arba geležinį kalvio nukaldintą kryžių. Antkapius imta tašyti iš marmuro, granito, lieti iš betono. Rasose galima pamatyti įdomių cementinių antkapių, „apvarvėjusių“ it šakočiai. Praėjusio amžiaus pradžioje labai madingi buvo cementiniai kryžiai, panašūs į nukirsto medžio kamieną.
Turtingų bajorų giminių mirusieji būdavo laidojami puošniose koplyčiose, kolumbariumuose bei kriptose. Nemaža antkapinių paminklų yra tikri architektūros šedevrai, sukurti garsių to meto skulptorių.
Sovietiniais laikais, pradėjus naikinti kultūros paminklus, daugelis gražiausių Rasų antkapių buvo tiesiog sudaužyta, suniokota. Ne vieną jų išgelbėjo kapinių sargas, užkasęs į žemę.
Sovietinių laikų antkapiuose nėra religinių atributų – kryžių bei angelų.
Net ir ne specialisto akimis nesunku pastebėti, kad senosios Rasų kapinės, kaip saugomas istorijos paveldo objektas, yra gana apleistos ir nepakankamai tvarkomos. Seni medžiai iškirsti, restauruotos kelios koplyčios bei antkapiai, atskiros kapavietės tvarkomos artimųjų arba valstybės lėšomis, bet daugelis seniausių antkapių ir paminklų griūva, dūla, yra...
Neužmiršti liko gyvenimą pašventę tėvynei ir žmonėms
Per Vėlines Rasose sutikau nemažai šeimų su vaikais, kurie, lankydami šviesuolių kapus, gauna įsimintinas gyvosios istorijos pamokas. Keletas vyresnio amžiaus vilniečių pakalbinti sakė kasmet lankantys tautos patriarcho Basanavičiaus kapą, o sovietmečiu tai darė slapta.
Seniau vaizdingos šių kapinių kalvos buvo labai mėgstama vilniečių pasivaikščiojimų vieta. Tik kapinėse vėlų rudenį, kai miršta gamta, ypač per Vėlines, kai virpa žvakučių liepsnelės, tiesiog fiziškai jaučiame šiapusinio ir anapusinio pasaulių suartėjimą. O mes, lankantieji šį mirusiųjų miestą, esame lyg trapi jungtis tarp tų pasaulių.
Rasų kapinėse aš kaip niekur kitur pajutau lėtą, bet nepaliaujamą ir galingą visa naikinančio laiko jėgą. Šimtmečių istorijoje žmogaus gyvenimas atrodo trumpas ir trapus, pasmerktas išnykimui ir užmarščiai. Kas gali prieš ją atsilaikyti? Gal žmogaus dvasios jėga, jo darbai, kūryba?
Iš tiesų, čia, tarp tūkstančių akmenyje iškaltų vardų, neužmiršti liko ne kilmingi ar turtingi, o tie, kurie savo gyvenimą pašventė tėvynės ir žmonių labui, kurie Dievo dovanotą kūrybinę energiją įkūnijo ir pratęsė meno, mokslo, literatūros kūriniais, liudijančiais žmogaus dvasios nemirtingumą. Mes su jais susitinkame ir bendraujame per jų kūrinius, jų palikimą, dalindamiesi mintimis, idėjomis, jausmais.
Niekas nežino, kas bus ir kokie mes būsime ten, anapusybėje, kai su išėjusiaisiais susitiksime dangaus tėvynėje...
