Po mišių Panevėžio kunigas pasikeičia neatpažįstamai

 (152)
Kunigas Rimantas Rimkus netelpa į standartinius dvasininko rėmus. Kone kasdien jis sėdasi ant motociklo ir keliauja pačiais įvairiausiais, ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio keliais.
Rimantas Rimkus
Rimantas Rimkus
© sekunde.lt nuotr.

Nuo šešiolikos metų sutaną vilkintis kunigas R. Rimkus su pasauliu susipažįsta važinėdamas motociklu.

Automagistralė 36 metų dvasininkui Rimantui Rimkui nerūpi. Jis dažnai renkasi takus, kurie veda pas žmones. Jam įdomu, kuo gyvena tautiečiai, kokie džiaugsmai ir rūpesčiai juos aplanko, koks kunkuliuoja kultūrinis ir dvasinis gyvenimas. Motociklas kunigui – ne tik atsipalaidavimo, bet ir priemonė, padedanti skelbti Dievo žodį.

Tėvai susipažino bažnyčioje

R. Rimkus tarnystę Dievui ir žmonėms pradėjo Panevėžio katedroje, trejus metus vikaravo Biržuose, vėliau persikėlė į Kupiškį ir galiausiai vėl sugrįžo į Panevėžį – Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią.

Abu Rimanto tėvai buvo religingi, tad nenuostabu, kad jis pasirinko dvasininko kelią.

„Mano tėvas giedojo bažnyčios chore, mama per šv. Mišias adoruodavo. Anksčiau žmonės į bažnyčią ateidavo ne tam, kad patarnautų, bet susirasti antrosios pusės. Ne išimtis ir mano tėvai. Ten jie susipažino ir vienas kitam prisiekė meilę. Kai tėtis mirė, buvau šešerių. Po jo mirties mama mane nusivedė patarnauti į bažnyčią, buvau jauniausias“, – prisimena kunigas.

Po kelerių našlystės metų R. Rimkaus mama ištekėjo antrą kartą. Šeima iš Šiaulių persikėlė į Prienų rajoną. Nedidelėje Plutiškių kaimo bažnytėlėje ir toliau tęsėsi būsimo kunigo tarnystė.

Būdamas šešiolikos R. Rimkus išvyko mokytis į Telšių vyskupijos licėjų, vėliau studijavo teologiją Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

Smūgis puikybei

Jaunystėje R. Rimkus išbandė viską: dainavo mokyklos chore, lankė pramoginių šokių, lauko teniso, krepšinio, baseino treniruotes, bandė drožinėti. Ir nė vienas pomėgis ilgam neišlaikydavo nenuoramos dėmesio. Tad ir pasirinkimas būti kunigu šeimos nariams atrodė laikinas.

„Iš dalies taip ir buvo. Mažai kas manimi tikėjo ir tikriausiai aš pats nebuvau tikras, ko noriu iš gyvenimo. Seminarijos vadovybė matė, kad dvasiškai nesu pasirengęs kunigystei, paprašė pasiimti akademinių atostogų ir palaukti, kol viskas nusistovės. Valdžia mane matė kiaurai, tačiau jų liepimas apsispręsti man buvo netikėtas.

Save laikiau žvaigžde, maniau, kad apie viską nusimanau. Mano puikybei tai buvo labai didelis smūgis. Tik po kurio laiko, kai praėjo šoko būsena, pradėjau į viską žvelgti kiek paprasčiau. Kunigu turėjau tapti 24 metų, bet netapau. Paklausiau vadovų ir šešeriems metams pasiėmiau akademines atostogas“, – „Sekundei“ pasakojo dvasininkas.

Per tuos metus R. Rimkus reiškėsi kaip verslininkas. Dirbo visai nebažnytinį, o vadybininko darbą: prekiavo automobiliais, užsiėmė statybomis. Verslininko gyslelė gyva buvo jau nuo vaikystės. Rimanto mokyklinėje kuprinėje knygoms, pratyboms ar pieštukinėms vietos nebuvo. Į ją jis įsimesdavo vieną storą ir kelis plonus namų darbų sąsiuvinius.

Kitą vietą užimdavo teniso kamuoliukai, kava, įvairūs šokoladai ir saldainiai. Mat juos vaikinas pardavinėdavo draugams ir mokytojams.

Rūpi ne greitis

Po šešerių metų R. Rimkus grįžo ir sulaukęs trisdešimties pagaliau tapo kunigu.

Tiesa, kiek nestandartiniu. Jis sėda ant motociklo ir atvira širdimi važinėja po Lietuvą. Jis nesiekia aplenkti, nenori draskytis automagistralėse, dvasininkui rūpi žmonės.

„Esu kaimo vaikas. Iš pradžių vaikščiojau pėstute, vėliau važinėjau dviračiu, paskui pradėjau tėvų prašyti motociklo. Šešiolikos metų jį nusipirkau. Važiuodavau į bažnyčią, parduotuvę, pas draugus.

Dabar važiuoju tam, kad pažinčiau žmones, nes pažindamas juos pažįstu ir tautą. Man į kraują įaugęs poreikis bendrauti, noras padėti. Kol nepažįsti žmogaus, dalyti jam patarimus beprasmiška. Prieš ką nors patardamas visada turi įlįsti į svetimo kailį“, – kalba kunigas.

R. Rimkus dažnai tokia dvirate transporto priemone važiuoja į šalies kaimelius. Ten pasistačius motociklą visuomet kas nors užkalbina. Kunigas niekada neatsisako po mažas gyvenvietes pavėžinti vaikų.

„Man kartais labai gaila vaikų, todėl stengiuosi kiekvienam parodyti dėmesį. Atrodo, kas čia tokio važiuoti motociklu, bet kai kuriems vaikams tai būna metų įvykis“, – sako pašnekovas.

Jei kunigas pavargsta nuo žmonių, kaip jis pats sako, galvą pravėdina važiuodamas į miškus.

Jaunystėje R. Rimkus išbandė viską: dainavo mokyklos chore, lankė pramoginių šokių, lauko teniso, krepšinio, baseino treniruotes, bandė drožinėti ir nė vienas pomėgis ilgam neišlaikydavo nenuoramos dėmesio.

„Ką tu gali automobilyje, paleisti garsiai muziką, atsidaryti langus ir važiuoti gatvėmis. Riedėdamas motociklu aš pajuntu tiesioginį kontaktą su gamta – medžio šakos braukia per veidą, jauti miško kvapą, mano motociklas nerėkia, todėl girdžiu kiekvieną paukščio čiulbėjimą. Yra toks posakis: kas bendra tarp baikerio ir šuns – abu važiuoja iškišę galvą“, – priduria dvasininkas.

Rimantas Rimkus
Rimantas Rimkus
© sekunde.lt nuotr.

Motociklu po pasaulį

R. Rimkus po šv. Mišių paprastai apsirengia tekstilinę motociklininko aprangą ir leidžiasi į keliones. Išvydę jį tokį žmonės netrunka pavadinti baikeriu, nors dvasininkas tvirtina esąs paprasčiausias motociklininkas – „enduristas“.

„Odinę aprangą vilki baikeriai, bet ne aš. Oda gražu, bet nepraktiška, su ja sunku ir nepatogu keliauti“, – paaiškina kunigas.

Dvasininkas motociklu apvažiavo ne tik Lietuvą, bet pasiekė ir Juodąją jūrą, išmaišė Lenkiją, Latviją, Čekiją. Neseniai aplankė Gruziją ir Iraną. Kunigą nelabai žavi Europa, jis svajoja nuvykti į Naująją Zelandiją, Taivaną, Vietnamą, Kambodžą ar Šri Lanką.

Mintis važiuoti į Gruziją gimė po sėkmingos kelionės į Čekiją. Grupelei entuziastų dėl kelionės meto ginčų nekilo, visi nusprendė pasirinkti rugsėjį. Vieniems rūpėjo aksominis sezonas, kitiems vaisiai.

Pirmos dienos malonumus R. Rimkus prisimena kaip šiandien – ilgas sėdėjimas ant motociklo ir žvalgymasis į pakeles bei pralekiančius kaimus. Lenkijoje keliautojai sustojo tik įsipilti degalų ir ką nors įmesti į gurgiančius pilvus. Oras nelepino. Draugai lėkė nesižvalgydami, tik mintyse užsirašinėjo miestelius, kuriuose visgi būtų gerai apsilankyti. Nakvynei vietą lengvai rado prie kiniško vardo upės San.

„Ryto laukti teko labai ilgai, neėmė miegas. Nuolatos kažką girdėjau „ateinant“, sapnavau visokias nesąmones. Auštant rytui kažkas pradėjo bildėti kitoj upės pusėj. Kaip vėliau supratom, ten buvo bekelė, kuria darbo valandomis zujo sunkvežimiai. Puikus žadintuvas. Išlindęs iš palapinės pirmiausia prisiminiau filmuką „Ežiukas rūke“. Aplink labai tirštas rūkas, palapinės šlapios. Lenkijos buvo likę jau nedaug, o Slovakiją, galima sakyti, greitai perlėkėm, niekur nestoviniuodami. Vengrijos galiu sakyti, kad visai nepastebėjau, įvažiavau ir išvažiavau. Skirtumas tik toks, kad kuo toliau, tuo šilčiau ir oras jau priminė vasaros karščius“, – prisimena dvasininkas.

Dvilypė Turkija

Kaip pasakojo keliautojas, Rumunija pasitiko kaip Lenkija prieš keliolika metų. Daug mašinų, keliai siauri ir vingiuoti, o policija bando užsidirbti gaudydama skubančiuosius.

Skirtumas nuo senosios Lenkijos tik toks, kad rumunai jau įsigiję racijas ir puikiai žino, kur jų tyko policija. Pranešimas mirkčiojant čia svetimas. Muitinė priminė apleistą miestą, kažkiek panašų į Neapolį, karšta ir aplink visur šiukšlės. Tik įvažiavus į pirmą miestą į akis krinta griūvantis fabrikas, apleisti gamybiniai pastatai, jie mus lydėjo, kol sutemo, paskui jau nieko nematėm“, – pasakoja R. Rimkus.

Kunigui šalis pasirodė skurdi, pagal kainas pigesnė nei mūsų tėvynė. Žmonės suvargę ir susenę.

Važiuodamas keliautojas stebėjo jaunimą ir prisiminė savo vaikystę, kai didžiausia bausmė buvo negalėjimas vakare išbėgti į kiemą.

Pasiekus Turkiją Rimantą nustebino geri ir tušti keliai. Autostradoje galima apsisukti kokius tris kartus ir niekas neišlėks. Lietuvius pribloškė benzino kaina, ji siekė kone 2 eurus.

Praleidęs tris dienas Turkijoje R. Rimkus šalį išskyrė į dvi dalis – viena turistų, kita tiesiog turkų.„Turistinė – kai į tave žiūrėdami mato tik eurus, turkų – kai tave priima kaip žmogų, atvažiavusį iš labai toli. Šiaip Turkija man labai įdomus kraštas, nieko panašaus nesu matęs. Būtų visai gera keliauti, jei ne bendras požiūris į turistus. Turistas čia pinigų maišas, kuris moka tiek, kiek pasakysi“, – paaiškino keliautojas.

Viename kaime sustojus atsigerti arbatos prie lietuvių sulėkė tikriausiai visi kaimo vyriškosios giminės atstovai pažiūrėti, kokie čia keliautojai. Vieni siūlė nemokamus pietus, kiti kvietė pernakvoti.

Svetinga Gruzija

„Gruzija – smagi šalis. Svarbiausia – galima susikalbėti beveik su visais ir visada, tai daro kelionę dar malonesnę. Gruzijos keliai įdomūs. Patys pagrindiniai geri, pagrindiniai šiaip sau, o tarpmiestiniai ir rajoniniai – įdomūs. Nuo Mestios Užguli ir į Tviši apie 200 kolometrų važiavom visą dieną, nugara buvo šlapia.

Gavom visko: molio, balų, upių, kalnų keliukų, serpantinų, akmenų ir plius lietaus. Po tokios kelionės buvom nusivarę kaip arkliukai. Buvom suplanavę, kad nakvynės ieškosim Tviši miestelyje, kuris pagarsėjęs vyndariais. Pirmiausia – mes pro jį pralėkėm. Antra – mirštančiame kaime gyvena apie 20 gyventojų. Taigi rasti čia svečių namus ar motelį neįmanoma. Taigi, nakvynės nėra, o ir degalai baigiasi.

Vietinių pradėjom klausinėti, kur būtų galima pernakvoti ar benzino gauti, tačiau niekas mūsų nesuprato. Iš už tvoros išgirdom šūksnius: palaukit, galit pas mane pernakvot, gausit vakarienę, vyno. Mes neišdidūs – sutikom ir, ko gero, turėjom pačią gražiausią nakvynę. Šeimininkas aprodė vynuogynus, demonstravo, kaip gaminamas vynas. Vakarienė, žinoma, kaip ir žadėta, su vynu. O vaizdas iš kambario vertas milijono“, – kelionės įspūdžiais dalijosi sutaną vilkintis vyras.

Ranka pasiekiama egzotika

Šios kelionės metu pro akis nepraslydo arabų rašmenimis iškaltos lentelės.

„Tai tokia egzotika, atrodo, viskas ranka pasiekiama ir aš pagalvojau, kad būtų smagu kada nors nuvažiuoti ir į Iraną“, – sako dvasininkas. Jo svajonė išsipildė.

„Mane žavi vien Irano plotas. Į jį galima sutalpinti Vokietiją, Prancūziją ir Ispaniją. Iranas – daugialypis ir uždaras. Vietiniai žiūri į tave ir galvoja, kaip tau gera, kad gali keliauti. Jie kur kas neturtingesni negu mes. Lietuviai bamba, kad gyvenam blogai, trūksta to, ano. O aš dėkoju Dievui, kad mes taip gerai gyvename“, – sako pašnekovas.

R. Rimkus prisimena, kaip gatvėje priėjęs vyras pasisiūlė pamaitinti. Iraniečiai galvoja, kad žmonės, kurie važinėja automobiliais, yra turtingi, o tie, kas sėdasi ant motociklų, – vargšai.

„Vyras mus nuvežė į patį geriausią miestelio restoraną. Pasodino geriausioje salėje. Stalas švediškas, stovi trys padavėjai. Kaip per filmus – tvarkingi, gražūs, per sulenktą ranką persimetę rankšluostuką. O ketvirtas vyras su kostiumu – administratorius. Jeigu valgydamas tik pasuki galvą į vieną ar kitą šoną, iš karto klausia, ar kas negerai, gal ko trūksta“, – pasakoja kunigas.

R. Rimkui parūpo ir jis mandagiai paklausė, kur jo žmona, kodėl ji ne kartu. Atsakymas buvo toks: kam jūsų akys nužiūrės mano brangiausią turtą.

„Iš vienos pusės gal atrodo senoviška, bet, mano galva, labai gražu. Vyras saugo savo žmoną, žmona – vyrą“, – teigia dvasininkas.

Svetimi kailiniai

Sakoma, jeigu nori pamatyti, kaip gyvena tauta, reikia eiti į turgų. Rimantas taip ir padarė.

„Aš tokių brangenybių dar niekur nesu matęs. Mane žavi blizgučiai. Pas mus nėra į ką žiūrėti. O ten apyrankės plačios, beveik permatomos, kaip siūlas, krentantys povai, einantys tigrai, na – nepasakomas aksesuarų grožis. Jeigu vyras moters nemylėtų, jis tokios apyrankės tikrai nepirktų.

Ten žmonės yra turtingi savo vidumi, man, europiečiui, yra kur augti“, – sako vyras.

Kalbantis apie Iraną neišvengiamai pokalbis nukrypo apie Europą užplūdusius emigrantus.

R. Rimkus sako, kad neturėtume toleruoti karo ar ekonominių pabėgėlių žiauraus elgesio, tačiau jis turi tam tikrų pamąstymų apie tai.

„Taip, jie ateina į svetimą kultūrą ir jie sutrinka. Mes neturėtume toleruoti jų tokio elgesio, bet nepriimti irgi negalime. Vienas dalykas, aš esu prieš ekonominius pabėgėlius, bet karo pabėgėliams mes turim padėti. Bet pasižiūrėkime į save. Ką lietuviai daro nuvykę į Angliją, Norvegiją? Ar mes ne tokie patys musulmonai? Emigracijos pradžioje Anglijoje lietuviai bijodavo kalbėti savo kalba, nes būdavo gėda, kad jie – iš Lietuvos. Tai kurie esame geresni? Politikai šneka, kad reikia jiems padėti prisitaikyti. Tai mūsų visų užduotis juos išmokyti gyventi pagal mūsų kultūrą.

Pamatyti gatve einančią merginą trumpu sijonu, pagal juos yra „imkit mane ir skaitykit“. Jie augo toje kultūroje, kur moteris yra kukli, o ką čia mato? Gink Dieve, aš nepateisinu to, ką jie daro, bet žiūriu apsivilkęs jų kailiniais“, – kalba kunigas.

„Sekundė“
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Istorijos

Apie epilepsiją prisipažinęs vyras kitiems to daryti nepataria (28)

Karolis Petryla (28) - Lietuvos epilepsija sergančiųjų sąjungos EPILĖ prezidentas. Jis dirba verslo konsultantu ir gyvena kokybišką socialinį gyvenimą. Prieš metus vyras nusprendė viešai prisipažinti, jog serga epilepsija, ir paneigti apie ligą susidariusius mitus.

V. Povilionienė: gydytojai man atskleidė tris auksines sveikatos taisykles (67)

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, folkloro dainininkė Veronika Povilionienė (70) nespėja suktis: dalyvauja projektuose, koncertuoja ir prižiūri devynis anūkus. Tačiau moteris pripažįsta, jog labiau vertina ramų gyvenimo tempą ir svajoja apie poilsį vienumoje.

Atsisakęs alkoholio atrado kitokį gyvenimą: blaivios Joninės smagesnės (47)

Jaukus Joninių nakties laužas ir paslaptingojo paparčio žiedo ieškojimas – turbūt, taip daugelis įsivaizduoja šią legendomis apipintą šventę. O ką ir bekalbėti apie būrį draugų ir bičiulių, padedančių trumpiausią metų naktį paversti dar įspūdingesne, tačiau vargu ar įsimintinesne. Sveiką gyvenimo būdą propaguojantis Klaudas Žylė šias Jonines pasitinka meditacinės muzikos apsuptyje. Festivalyje „Goloka party Rasos 2016“ savanoriaujantis jaunuolis teigia, jog toks šventės praleidimo būdas padeda labiau atsipalaiduoti ir pažinti save.

Neįprastą profesiją pasirinkusiai Austėjai tenka pasidarbuoti kumščiais (2)

Giedriaus Kuprevičiaus ir Juliaus Vilnonio karilionininkų karta rado sau pamainą. Kauno varpininkų tradicijas tęsia šiais metais muzikos studijas baigusi Austėja Staniunaitytė.

Barmenų prisipažinimai, kurie nustebins: kodėl jie flirtuoja ir kartais meluoja? (2)

Nesvarbu, ar esate dažnas skirtingų barų lankytojas, ar turite savo mėgstamiausią kampelį – susiduriate su pačiais įvairiausiais barmenais.