Kultūros kvapas
Su Petru Geniušu susitikome jo namuose, esančiuose sostinės centre. Pastatas senas, menantis geriausias Vilniaus aristokratų gyvenimo dienas. Tiesa, bohemiškas gyvenimas čia nevirė niekada, bet garsių ir žinomų svečių namai tikrai matė: dailininkai, muzikantai, dirigentai buvo laukiami ir svetingai sutinkami. Štai todėl šeimininkus savo apsilankymu yra pagerbęs net pasaulinio garso violončelininkas, dirigentas, mecenatas Mstislavas Rostropovičius.
Ir šiandien čia jauku bei ramu – aplinka nuteikia kūrybai. Supamoji kėdė, užburiantys paveikslai, seni fortepijonai, kurių skambesys kalbintam menininkui iki šiol yra brangesnis už stovinčiųjų prabangiausiose pasaulio scenose, lentynos knygų ir daug gaidų – jos ant stalo, kėdžių, ant muzikos instrumentų... „Čia aš dažniausiai ir leidžiu laiką“, – prasitaria P. Geniušas. – Pradedu groti, įsijaučiu, ir pamirštu viską, kas aplinkui – tik aš ir muzika.“
Pradžia šeimoje
Šiandien savo gabumais stulbina ne tik mūsų pašnekovas, bet ir jo artimieji: brolis Julius Geniušas – vyriausiasis Kauno valstybinio muzikinio teatro dirigentas, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, sūnus Lukas – taip pat pianistas kaip ir tėtis, koncertuojantis ne tik gimtojoje Maskvoje, bet ir kitose pasaulio vietose. Ir kaip gali būti kitaip? Juk ir Luko mama Ksenija Knorė (Knorre) – pianistė ir pedagogė.
Vis dėlto talentingos menininkų šeimos ištakos prasidėjo nuo P. Geniušo tėvų. Pianisto tėtis – taip pat pianistas, ilgametis Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas Rimas Geniušas, mama – dailininkė Irena Geniušienė. Jei pažvelgtumėme dar giliau, rastume šioje šeimoje ir žinomų matematikų, ir istorikų.
– Petrai, sakykite, ar jūsų likimas buvo žinomas savaime – turėjote tapti menininku?
– Jokio tėvų spaudimo nejaučiau. Žinote, tėtis mums su broliu parodė savo pasaulį – įvedė į muzikos platybes – tik jokiu būdu nevertė sekti jo pėdomis. Bet mudu tą pasaulį pamilome ir pasirinkome.
– O kaip mamos pasaulis?
– Jis man taip pat buvo artimas. Kai buvau vaikas, turėjau didžiulį norą piešti. Prisimenu tą emocionalumą: ką nors pamatau ir jau trokšte trokštu bėgti namo ir įamžinti popieriuje.
– Tuomet kodėl šį jausmą savyje užgniaužėte?
– Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, kur aš mokiausi, dailė prasidėti turėjo penktoje klasėje. Laukiau to momento, maniau pasimokysiu muzikos, o tada imsiu ir pereisiu į dailę. Tačiau penktoje klasėje manyje įvyko tam tikras lūžis – staiga viršų paėmė noras groti, tad likau su muzika.
– Ar dabar savo malonumui papaišote?
– Taip, fizinis malonumas, kurį patiriu piešdamas, liko, tad savo malonumui tikrai ir dabar papaišau – nuo vaikystės turiu potraukį piešti pieštuku.
– Bandau įsivaizduoti jūsų vaikystę. Ji tikrai buvo turtinga įspūdžių, kūrybos?
– Taip, namuose nuolat skambėjo klasikinė muzika ir kvepėjo dažais...
– Buvote gerai Lietuvoje žinomų tėvų vaikas. Sakykite, Geniušų pavardė jums padėjo ar trukdė pasiekti užsibrėžtus tikslus, išsilavinimą?
– Mokykloje jokios įtakos nejaučiau – mokytojai nei nuolaidžiavo, nei buvo reiklesni negu kitiems mokiniams. Draugai taip pat niekaip neišskyrė. Kita vertus, pusė M. K. Čiurlionio mokyklos mokinių – menininkų vaikai.
Kaip ir kiekviename sociume tais laikais taip pat išsiskyrė nebent turtingesnių tėvų vaikai, o mes – meninės inteligentijos atstovai – buvome mažiau matomi, gal net turėjome daugiau dvasinės nepriklausomybės ir laisvės. Tiesa, neturėjome tiek pramogų, kiek turi šiandieninis jaunimas, bet tai tik pastūmėjo domėtis rimtais dalykais: menu, kultūra, klasikine muzika.
– Niekada nesigailėjote dėl savo pasirinkimo?
– Mano tėtis mėgo sakyti, kad gal ir yra geresnių gyvenimo būdu nei muziko, bet tai yra tas būdas, kurį aš žinau ir kuris man patinka.
Kitose profesijose galbūt galima jaustis stabiliau, užsidirbti daugiau – tikiu, kad teisininko ar ekonomisto ateitis labiau užtikrinta nei menininko. Tačiau daugelį gyvenimo malonumų, pavyzdžiui, klasikinės muzikos skambesį, jiems reikia nusipirkti, o aš tai turiu už dyką. Kadangi man tai patinka, tikiu, kad pasirinkau teisingai.
– Esate pripažintas ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Ką jums tai reiškia?
– Man malonu, kad esu pripažintas ir mylimas Lietuvoje, pats myliu šią šalį, vadinu ją Rojaus kampeliu žemėje. Kita vertus, ji tokia maža, kad pripažinimo čia itin nesureikšminu.
O štai pasaulinio pripažinimo norėtųsi daugiau. Vis dėlto tarptautiniame klasikinės muzikos olimpe vietų nėra daug ir dėl jų tenka kovoti. Manau, man tai negresia.
Scenoje drauge
– Šiuo metu jūs gyvenate Vilniuje, brolis Julius – Kaune. Pasidalijote miestus?
– Lyg ir nebuvo ko dalintis... Be to, Julius daug koncertuoja ir Vilniuje, tik gyvena Kaune.
– Kodėl tuomet vienoje scenoje pasirodote taip retai?
– Julius – teatro dirigentas, tad jam simfoniniai koncertai – retesnė praktika kaip man darbas teatre. Tačiau turime ir bendrų darbų. Vienas iš tokių – miuziklas „Kabaretas“. Esu šio spektaklio muzikinis vadovas, Julius – dirigentas.
– Ar smagu būti vienoje scenoje?
– Be abejo, kraujo ryšys yra ir jis neišvengiamai padeda. Atrodo, daug kas tampa suprantama savaime – nereikia tuščiažodžiauti. Be to, tam tikrus dalykus vėliau aptariame namuose.
– Leidžiate sau pakritikuoti jaunėlį?
– Jis puikus savo srities profesionalas, tad neturiu dėl ko jo kritikuoti. Vis dėlto kaip vyresnis brolis leidžiu sau pabūti meno vadovu ir atsakyti į tuos klausimus, kurie kyla kūrybinio proceso metu.
Pamilti klasiką
– Šiandienos vartotojiškoje visuomenėje, atrodo, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie gręžiasi į klasikinę muziką. Ar tai tik mada?
– Taip, tikrai pastebiu, kad klasikinė muzika patraukia vis daugiau klausytojų, ir tuo labai džiaugiuosi. Net jeigu tai tik mada, tai ji su pliuso ženklu: vieną kartą nueisi, antrą, žiūrėk, imsi lankytis nuolat.
Žinoma, daugiausiai žmonių eina į kiną, sporto varžybas. Bet mes taip pat turime ištikimą auditoriją.
– Kokie tai žmonės?
– Man atrodo, kad jie labiau išsilavinę, kiek jautresni nei didžioji dauguma.
– Kodėl verta mylėti klasiką?
– Žinote, ją išgirsti sunkiau nei populiariąją muziką, tačiau kai išgirsti, ji nebepaleidžia.
Klasikinė muzika turi daug jėgos, daug galios: ji pasibeldžia ir į žmogaus širdį, ir į sielą, suteikia džiaugsmo, pakylėja. Oho, kokie šiurpuliukai gali lakstyti kūnu, kai esi simfoninės muzikos koncerte – tas jausmas su niekuo nesulyginamas.
Savas pasaulis
– Esate žinomas menininkas. Ne paslaptis, kad menas dažnai tapatinamas su bohema. O ar jūsų niekada negundė bohemiškas gyvenimas? Jam kada nors priklausėte?
– Mano tėvai jam nepriklausė niekada, o aš? Tikriausiai toks etapas mano gyvenime buvo.
Tiesa, dabar jau viskas kitaip: jeigu esu kur nors kviečiamas, ilgai galvoju, ar verta. Dažniausiai pasirenku buvimą namuose. Vidinis pasaulis yra daug įdomesnis: čia gali laisviau judėti, patogiau jaustis. Knygos, gaidos – viskas padeda pasinerti į tą vidinę erdvę ir joje gyventi daug laisviau ir įdomiau, nei toje aplinkoje, kuri peršama iš išorės.
Žinote, man visada buvo neaišku, kai žmonės sakydavo, kad televizorius visokius niekus rodo. Išjunk, nežiūrėk arba žiūrėk ne Lietuvos, o kitų šalių – gal ten rasi ką įdomaus sau.
Manau, kad viskas priklauso nuo pasirinkimo. Aš dabar renkuosi savo vidinį pasaulį, muziką – man taip yra gerai.
– Jūsų svetainėje stovi net du fortepijonai. Atrodo, abu labai seni ir vertingi?
– Taip, jie tikrai seni ir vertingi, bent jau man, nes su jais užaugau. Vienas kadaise priklausė tėvo draugui Andriui Kuprevičiui – su juo augau Vilniuje. Kitas – XIX amžiaus instrumentas, stovėjęs močiutės namuose Kaune. Jie su manimi visą gyvenimą, jais groju aš, tėtis, jie patinka ir mano sūnui. Tikiu, kad jų dvasią jis pajuto kažkaip per kraujo ryšį, nors niekada Lietuvoje negyveno, bet kai tik atvažiuoja, būtinai prisėda pagroti.
– Jūsų sūnus Lukas visą laiką gyvena Maskvoje, į Lietuvą atskuba tik retkarčiais – aplankyti artimųjų. Ir pats mokslus krimtote šiame mieste. Ką jis jums davė?
– Maskva man praplėtė akiratį. Išvažiavau čia būdamas vos devyniolikos. Tai buvo visų mano svajonių išsipildymas – Maskvos konservatorija. Didesnių norų net neturėjau. Tiek talentų, tiek galimybių – viskas vienoje vietoje.
Nuvykęs ten pamačiau, kad visi mano pasiekimai Lietuvoje buvo niekas – visko turėjau siekti iš naujo. Man ta transformacija labai patiko.
– Jūsų negąsdino miesto dydis, šurmulys, metro?
– Ne, aš džiaugiausi tos didybės mastais. Taip yra ir šiandien. Maskva, Londonas ar koks kitas didelis miestas manęs negąsdina, o suteikia gyvybės, energijos. Aš čia atvažiuoju ir jaučiuosi tarsi namuose. Mėgstu didmiesčius. Jie tikrai suteikia stimulą kaip kava, vitaminas C.
Kita vertus, pasikartosiu, kad vien to žmogui nepakanka – pasaulio reikia ieškoti savyje.
Atspindys sūnuje
– Su visa meile didmiesčiams dabar daug laiko praleidžiate Vilniuje, rūpinatės tėvais. Pasvajojate, kad ir jūsų sūnus būtų dažniau arti jūsų?
– Tikrai pasiilgstu sūnaus, man gera, kai jis yra šalia. Vis dėlto, jo pririšti prie savęs neskubu. Jaučiuosi gerai, kai gera jam. Suprantu, kad jo gyvenimas yra Maskvoje, kad jo laukia dideli pasiekimai, kad visa tai vyks, kai jis bus kažkur už daugybės kilometrų nuo manęs.
Kita vertus, tai jokiu būdu nenutolina mūsų vienas nuo kito. Fizinis buvimas šalia – dar ne viskas. Manau, kad svarbiausia jausti dvasinį artumą.
– Lukui Lietuvoje svetima?
– Taip teigti nedrįsčiau. Žinau, kad jis tikrai turi savo santykį su Lietuva, savo pojūtį.
Kaip tik atsižvelgiant į tai, kaip mažai laiko jis būna čia, yra neįtikėtinas lietuvis: domisi mūsų šalimi, jos gyvenimu, kalba be akcento. Vis dėlto, gyventi Lietuvoje jam būtų ankšta.
– „Lukas jau yra pasiekęs tikro virtuozo skrydį, pašėlusius tempus jis jungia su garso atspalviais, architektoniniais planais, visokeriopa interpretacijos precizija...“ – apie jaunąjį pianistą Luką Geniušą rašoma spaudoje. Jo pasiekimus vertina ir pabrėžia žinovai ne tik Maskvoje, bet ir kituose pasaulio miestuose. Be to, jūsų sūnus jau yra koncertavęs Vilniuje, Varšuvoje, Krokuvoje, Stokholme, Berlyne, Hanoveryje, Ženevoje, Paryžiuje, Lione, Vienoje. Didžiuojatės juo?
– Taip, labai. Manau, kad jis puikus pianistas, tikiu, kad jo laukia nuostabi ateitis.
Petras Geniušas gimė menininkų šeimoje Vilniuje. Studijavo pas prof. Jurgį Karnavičių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau pas prof. Verą Gornostajevą Maskvos konservatorijoje. Pelnęs keletą aukščiausių apdovanojimų prestižiniuose pianistų konkursuose (tarp jų: II premiją Pilaro Bayona’os pianistų konkurse Saragosoje 1989 m.; I premiją Y.C.A.A. Tarptautiniame pianistų konkurse Oberline ir III premiją A.M.S.A. Pasauliniame pianistų konkurse Sinsinatyje 1991 m.; I premiją Palm Byčo Tarptautiniame kviestinių pianistų konkurse 1992 m.), jis įsitvirtino kaip vienas talentingiausių ir brandžiausių savo kartos pianistų. Šalia nuolatinės koncertinės veiklos Lietuvoje, pianistas pelnė tarptautinį pripažinimą savo pasirodymais virš dvidešimtyje šalių ir garsiausiose pasaulio koncertų salėse – Sankt Peterburgo filharmonijos Didžiojoje salėje, Linkolno centro „Alice Tully“ ir „Avery Fisher“ salėse Niujorke, Tokijo „Geijitsu Geikijo“ ir Vienos „Musikverein“.
Šiandien P. Geniušas aktyviai koncertuoja su orkestrais, groja kamerinės muzikos ansambliuose ir solo, yra festivalio „Kristupo klavyrai“ meno vadovas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, tarptautinių konkursų žiuri narys.
Menininkas dalyvauja netradiciniuose projektuose – Oskaro Koršunovo spektaklyje „Meistras ir Margarita“, Kauno muzikinio teatro miuzikle „Kabaretas“, kur atlieka fortepijono partiją ir yra pastatymo muzikinis vadovas. Už plačią koncertinę ir kūrybinę veiklą, P. Geniušas buvo įvertintas Lietuvos nacionaline meno ir kultūros premija (1992 m.) ir Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) premija (2004 m.).