- Pradėkime nuo pradžių. Kiek laiko užtruko parašyti operą?
- Užtruko ilgai, nes pati rašiau libretą. Jei įtraukčiau visą tą laiką, kai pradėjau galvoti apie libretą, paskui jį rašyti, tada kurti muziką, o dar natų perrašinėjimas, tai bus tikrai ketveri metai. Dar pridėjus laiką, skirtą techniniam skaitmeniniam partitūrų tikrinimui, susidaro puspenktų metų intensyvaus darbo.
Vien pradinis laikotarpis, kai reikėjo apsispręsti dėl libreto, kokią temą rinktis, kaip ją rutulioti, nebuvo toks jau trumpas.
- Kas lėmė temos pasirinkimą? Kodėl Rilke, kodėl „Kornetas“?
- Vienos aiškios priežasties nebuvo. Kai priėmiau teatro pasiūlymą kurti operą, iš karto supratau, kad didžioji problema – libretas. Pavyzdžiui, Kaija Saariaho prieš sukurdama savo pirmą operą „Meilė iš toli“ labai ilgai nerado, kas jai parašytų libretą (garsios pasaulyje suomių kompozitorės Saariaho operą „L’amour de loin“ 2000 m. pastatė Zalcburgo festivalis. – B. B.).
O man reikėjo galvoti labai greitai, nes ribojo terminas. Supratau, kad turiu tai daryti pati – reikia arba imti kokią nors pjesę ir ją adaptuoti, arba pačiai rašyti. Esu įpratusi viską daryti pati. Jei pamenate, oratorijai „Centones meae urbi“ pati surinkau tekstus. Taip dirbdama būnu tikra, kad tekstas bus glaudžiai susijęs su muzika. Mat iš karto galvoju, kaip tai skambės.
Ieškodama medžiagos libretui žvalgiausi tarp daugybės tekstų – antikinių pjesių, Shakespeare’o, įvairiausių kitų. Galvojau ir apie XX a. Lietuvos istorijos momentus, tačiau surinkti medžiagą būtų užtrukę dar daugiau laiko, be to, nesu tikra, ar tokioms temoms opera yra tinkamiausias žanras.
Man opera – truputį pasaka, teatras par excellence. O kažkada esu parašiusi „Gesang“ – kūrinį trims solistams, obojui ir vargonams pagal vieną Rilke’s „Sakmės apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“ fragmentą. Kartais pagalvodavau, gal reikėtų jį praplėsti iki nedidelės kamerinės operos. Prisiminiau savo ketinimą, kita vertus, Rilke’s „Sakmė...“ Europoje buvo labai populiari (nors Lietuvoje yra kiek kitaip) ir dėl to turi įvairių istorinių kontekstų aurą.
Tai labai paprasta ir universali istorija, kurią galima įvilkti į bet kokį laiką ir įvairiai pritaikyti. Tačiau Rilke’s „Sakmė...“ yra proza parašyta poezija, o man norėjosi tikro teatro – su dialogais, teatrinėmis situacijomis. Tad pasirinkau netipišką kelią: Rilke’s siužetą laikydama pagrindu, atskirus jo fragmentus apipyniau kitais Rilke’s ir kitų poetų tekstais.
Tai yra arba irgi austrų menininkai (asmeniškai Rilke’s pažinoti Oskaras Kokoschka ir Georgas Traklis, taip pat Paulis Celanas), arba jam artimos prancūzų kultūros atstovai (Charles’is Baudelaire’as, Jacques’as Prévert’as, Oskaras Milašius, mums jis – ir lietuviškas ženklas), kai kurios eilutės veda ir į tolimesnius laikus (Johannas Wolfgangas Goethe, XI a. kinų tapytojas Song Di, Homeras).
Kiekviena mažiausia libreto citata priklauso konkrečiam autoriui, suprantama, kai kas perfrazuota, bet man norėjosi, kad libretas būtų savaime vertingas kaip tekstas. Kas turi gilesnį literatūrinį išsilavinimą, gali jas atpažinti. Taigi sudėliojau savotišką mozaiką, tačiau sykiu tai vienos rankos parašytas libretas, pasakojantis nuoseklią istoriją.
Kita vertus, rinkdama tekstus iš karto galvojau apie muziką. Mano santykis su tekstu buvo visiškai laisvas: jei atrodė, kad vieno ar kito fragmento nebereikia, galėjau jį atmesti ir ieškoti kito. Galėjau rinktis, kad tekstas netrukdytų grynai muzikinei dramaturgijai, kuri, paremta kontrastais, šioje operoje ir yra svarbiausia.
- Galbūt siužeto pasirinkimas susijęs su Jūsų šeimos tradicijomis? Austrų ar vokiečių literatūros pomėgiu?
- Tam tikrų šeimos sąsajų yra. Dedikavau operą savo Mamos atminimui dėl kai kurių labai asmeniškų motyvų (kompozitorės mama buvo garsi lietuvių muzikologė Ona Narbutienė (1930–2007). – B. B.). Jaunystėje mama buvo prisiekusi operos mėgėja, būdama gimnazistė pokario metais Vilniuje ji nuolat lankė Operos teatrą.
„Korneto“ istorijos fonas – karas. Mamos šeimos gyvenime karas taip pat viską apvertė aukštyn kojom, labai daug ką pakeitė. Esama ir sutapimų, pavyzdžiui, tarp operos veikėjų yra Kornetas, raitelis vėliavnešys, ir Generolas.
Mamos tėvas, mano senelis, irgi buvo raitelis, husaras, ir į Pirmąjį pasaulinį karą pateko tokio pat amžiaus kaip Kornetas – aštuoniolikmetis. O prosenelis tame kare dalyvavo kaip generolas. Sutapimų esama. Bet jie nelėmė siužeto pasirinkimo, tiesiog man buvo gerai pažįstamas šis Rilke’s tekstas. Mėgstu jį, nes jis nepaprastai gražus.
- Norėčiau pacituoti vieną Rilke’s „Sakmės...“ eilutę: „Toks be galo gilus tasai dviejų žmonių bendras miegas; bendras kaip viena motina arba viena mirtis.“ Man ji iš karto asocijuojasi su Richardo Wagnerio „Tristanu ir Izolda“, su garsiąja „Liebestod“, – ne tik scena, bet ir pačia meilės iki mirties arba meilės ir mirties susiliejimo sąvoka. Kita vertus, Jūsų operoje Kornetas savo pirmą meilės naktį praleidžia su Grafiene. Į galvą iš karto šauna panašūs Richardo Strausso operos „Rožių kavalierius“ veikėjai. Sakykite, kiek Jums buvo svarbi operinė tradicija?
- Tradicija visada reikšminga. Ar ja seki, ar jai priešiniesi, ji vis tiek egzistuoja tavo sąmonėje ir pasąmonėje. Nenoriu atskleisti visų kortų, bet operoje yra mažytė užuomina į „Liebestod“, kas išmano, gal pastebės. Nors, tiesą sakant, daugiau pamokų gavau iš Giuseppe’s Verdi nei iš Wagnerio.
Kai kuriomis Verdi operomis specialiai pasidomėjau iš naujo. Jis yra nepralenkiamas meistras paprastomis priemonėmis sukurti ryškias situacijas. Pavyzdžiui, jo operose retai kalbama, bet jeigu kas nors prabyla, išsyk supranti, kad tai labai svarbus momentas. Pastebėjote, kad „Traviatos“ pabaigoje, kai Violeta ne dainuoja, bet staiga pradeda kalbėti, visi nuščiūva?
„Kornete“ yra muzikinių užuominų, netgi pora citatų labiau iš kamerinės muzikos klodų. Nevengiau muzikoje truputį pažaisti asociatyvumu. Juk Rilkę įkvėpė XVII a. dokumentas, o „Sakmę...“ jis rašė XX a. pradžioje (pirmą variantą sukūrė pačioje XIX a. pabaigoje). Kultūrinis tų laikų kontekstas plačiausia prasme buvo svarbus įkvėpimo fonas.
- O ar mąstėte apie lietuvių operos tradiciją? Žinoma, jei manote, kad tokia egzistuoja.
- Labai ryškios tradicijos gal ir nėra. Yra atskiros viršūnės – Eduardo Balsio „Kelionė į Tilžę“, Juliaus Juzeliūno „Žaidimas“, Broniaus Kutavičiaus „Lokys“. Bet abejočiau, kad turime ilgą grandinę, kurią galėtume laikyti aiškia tradicija. Gal kam tokią tradiciją įkūnija „Pilėnai“, bet iš tikrųjų tai tipiškas „liaudiškas“ konkretaus – socrealistinio – etapo stilius, kurį vargu ar galima laikyti stilistine tradicija, galinčia turėti tęsinį.
Jei kalbėtume apie lietuvių operos kontekstą, čia, ko gero, kaip tik yra to, ko jūs pasigedote lietuviškose operose savo straipsnyje „Kodėl neturime „lietuviškos ‘Karmen’?“. Gintaras Varnas viename iš pirmų susitikimų su solistais pasakė, kad jei reikėtų vienu žodžiu pasakyti, apie ką „Kornetas“, tai būtų – apie likimą.
Iš tiesų lemtis ryški šios operos leittema, įvairiais būdais prasismelkianti nuo įžanginės solistų kvarteto rečitacijos iki operos pabaigos. Tačiau taip pat galima sakyti, kad tai opera apie ilgesį, ir pirmiausia – meilės ilgesį. Nereali idealistiška sapnuojama meilė ir jos išsipildymas tikrovėje, lemiantis žūtį.
Kurdama antrame veiksme vyraujančią poetiškai erotišką atmosferą, siekiau, kad tai būtų ne pasakojimas „apie meilę“, o tiesiog „meilė“ ir jos virpesiai. Švelni ir lemtinga Eroso pergalė labai daug priklauso nuo solistų perteikimo, bet pirmiausia tai turi skambėti pačioje muzikoje.
- Ar mėginote įsivaizduoti, kas galėtų būti šios operos adresatas? Kam ji skirta?
- Kaip ir kiekvienas, savo operos klausytoją turbūt įsivaizduoju labiau kaip savo rato žmogų. Žmogų, kuriam nesvetima literatūra, dailė, kuriam įdomus įvairių formų teatras, visoks, ne tik klasikinis menas.
Manau, geriausia, jei žiūrovas būtų tiesiog imlus žmogus: net jei mažiau domisi minėtais kontekstais, kad būtų atviras kitų siūlomoms idėjoms. Ar jos jam bus priimtinos, įdomios – kitas dalykas, bet kad nebūtų išankstinio nusistatymo. Jaučiu, kad kalbant apie šiuolaikinę muziką operos teatre neigiami stereotipai yra gajūs. Ir ta inercija: „Ai, šiuolaikinė opera – neduok Dieve!“
Išankstinis nusiteikimas, kad atėjęs kankinsiesi. Norėtųsi, kad žmonės eitų į premjerą, kaip normaliai eina į teatrą, labai atvirai nusiteikę patirti tai, į ką daug savo kūrybinės fantazijos ir jėgų įdeda statytojai, atlikėjai.
Manau, kad šis spektaklis mūsų Operos teatre bus savitas, kitoks. Tai bendras daugelio kūrybingų žmonių darbas, manyčiau, tai bus tikra garso, vaizdo, judesio sintezė. Šiuo metu daugiau rodomos XIX a. operos, ir natūralu, kad režisieriai gerokai nutolsta nuo įsivaizdavimo, kuris buvo būdingas prieš 170 metų rašiusiam kompozitoriui, o kai kurie ir drastiškai tas operas perkomponuoja.
Dar rašydama muziką susitikau su Gintaru Varnu, daviau jam libretą, nupasakojau savo sumanymą, ir tai jį sudomino. Gintaro idėjomis labai pasitikiu, mūsų įsivaizdavimas daug kuo artimas. Jis pasikvietė puikią komandą – dailininkę Medilę Šiaulytytę, videomenininką Rimą Sakalauską, choreografę Elitą Bukovską, bet, aišku, yra viso šio sudėtingo teatrinio mechanizmo generatorius. Tad visas režisūrinis ir vaizdinis sprendimas bei jam impulsą suteikęs literatūrinis ir muzikinis pagrindas yra tikrai glaudžiai susiję, tarsi kyla iš vienos šaknies.
- O Jums pačiai kokios operos patinka? Ar esate dažna mūsų teatro lankytoja?
- Man, kaip tikrai Lietuvos operos lankytojai, irgi patinka XIX a. operos. (juokiasi) Nors ir nedažnai čia lankausi, visada smalsu išvysti naują spektaklį, kitokį pastatymą.
Mano santykis su Operos teatru keitėsi. Pati didžiausia lankytoja buvau paauglystėje. Anuomet dažnai sėdėdavau dar senajame teatre. Ten dirbo toks administratorius Jasiulionis – jis čiurlioniukams duodavo kontramarkių ir galėdavome įeiti be bilietų. Mėgstamiausias spektaklis buvo Verdi „Don Karlas“, gal ypač dėl Liudo Truikio dekoracijų, bet taip pat ir dėl Vaclovo Daunoro dainuojamos Pilypo partijos. Ir daugelį kitų spektaklių mačiau ne po vieną kartą.
Bet paskui, kai pradėjau studijuoti kompoziciją, labai nutolau nuo Operos teatro. Jis tiesiog iškrito iš interesų rato, nes gyvenau jau kitais dalykais. Man, kaip kompozitorei, šiek tiek nuobodoka, o ir neįmanoma kelioliktą ar keliasdešimtą kartą eiti klausytis tų pačių operų.
Bet turiu pripažinti, kad kai ateinu, visada įsitraukiu – ar tai būtų Verdi (beje, Gintaro Varno „Rigoleto“ interpretacija man buvo vienas geriausių šio teatro pastatymų), Wagnerio operos, ar Bizet „Karmen“. Pastaruoju metu daugiausia kartų, gal keturis, žiūrėjau Johanno Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Joną“. Imponavo pastatymo švara, tobulas Roberto Wilsono režisūros ir scenografijos ryšys su muzika.
Man nepriimtinas šiuolaikinio ir klasikinio meno atskyrimas, lyg šiandien kuriantys žmonės būtų nukritę nuo Marso. Sienos egzistuoja tik žmonių galvose. Iki šiol prisimenu jaunystėje skaitytą muzikinio modernizmo meistro Antono Weberno mintį: „Aš niekada nesupratau, ką reiškia „klasikinis“, „romantinis“ ir pan., niekad nepriešinau savęs ir praeities meistrų, o visada tik mokiausi iš jų, tai yra stengiausi kuo aiškiau išreikšti tai, kas man skirta išreikšti.“
Tiesą sakant, „Kornete“ nėra nieko specialiai šiuolaikiško – muzika, teatras, ir tiek. Kai kam pasirodys net labai tradiciška. Turiu prisipažinti, kad šiuolaikinė opera neretai manęs taip pat netenkina. Bet pasaulyje tarpsta labai plati galimybių įvairovė, įvairiausios operos vizijos. Nuorodos, atsakymai, neginčijamas žinojimas, kokia turi būti opera, šiandien neįmanomi.
- Ko palinkėtumėte būsimiems žiūrovams?
- Norėčiau palinkėti, kad Operos teatro lankytojai nesibaidytų savo laikų muzikos. Ji labai įvairi – neretai labai graži ir įdomi. Reikia be išankstinių schemų ir žinojimo paprasčiausiai ateiti kaip į kiekvieną kitą spektaklį ir pasitikrinti, ar šis kūrinys skirtas jums.
Dėkoju už pokalbį.
-------------------------------------
Onutė Narbutaitė yra Lietuvoje ir tarptautinėje scenoje pripažinta kompozitorė. „Kornetas“ yra pirmoji jos opera, tačiau ne pirmas stambios formos kūrinys. 1997 m. už oratoriją „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“) Narbutaitė pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją. 2004 m. ji sukūrė „Tris Dievo Motinos simfonijas“, 2008 m. – daugiachorę kompoziciją „Lapides, flores, nomina et sidera“ („Akmenys, gėlės, vardai ir žvaigždynai“), skirtą atlikti Vėlinių dieną vienu metu įvairiose sakralinėse miesto erdvėse.
Narbutaitė yra keturių simfonijų autorė. Kompozitorės dalyvavimas festivalyje JAV 2004 m. paskatino vieną garsiausių dabarties muzikos istorikų ir kritikų Richardą Taruskiną „New York Times“ laikraštyje paskelbti itin palankų atsiliepimą apie jos muziką. Antrą simfonijos dalį „Melodija“ jis pavadino „charizmatiškai melancholišku himnu“.
