- Sunkiai ryžotės į rankas imti rašytojos plunksną?
- Iš tikrųjų esu daugiau kalbėtoja. Kada atsisėdu rašyti, ypač prie kompiuterio, sakiniai išeina sausoki, kol neatradau būdo pirmiausia užrašyti ranka.
Pajutau, kad galiu rašyti būdama įdomiose erdvėse, ypač keliaudama – daug esu prirašiusi lėktuvuose, traukiniuose.
Įsidedu popieriaus lapų ir rašau, rašau... Kitą dieną braukau, niekas nebepatinka, trečią - dar labiau dailinu. Rašymas man pradėjo patikti taip, kaip pjesės statymas.
- Apie ką bus ilgai brandinta ir netrukus dienos šviesą išvysianti knyga?
- Važinėjant su programomis po Lietuvą, žmonės manęs dažnai užklausia, ar nėra smagių atsitikimų scenoje, ir aš pradedu pasakoti nuotaikingas istorijas. Reikia matyti, kas salėje vyksta – žmonės kvatojasi už pilvų susiėmę. Matau gerąją energiją, kuri pasklinda salėje. Suvokiau, kad tai yra žmones dominanti ir sušildanti medžiaga, šiuo atveju kalbant apie jūsų temą, - ir gydanti.
Esu įsitikinusi, kad juokas ir geros emocijos žmogų gydo.
- Rinkdama medžiagą knygai, kokį uždavinį sau buvote iškėlusi?
- Turėjau labai didelį uždavinį – šie metai yra Teatrų metai, ir jie jau eina į pabaigą, norėjosi juos įprasminti, bet smagiai, žaismingai. Maža to, aš tikrai esu įsitikinusi, kad gera emocija žmogų gydo...
Kadaise Šilutėje po vieno renginio prie manęs priėjo moteris – labai liesa, matau, kamuojama sunkios ligos - ir prisipažino: „Man ketvirtos stadijos vėžys. Liko labai nedaug, bet po jūsų šiandienio renginio gavau gyvenimo pratęsimą. Kodėl jūs, menininkai, kartais parodote ne tokį pavyzdį, kokio mes tikimės?
Mes norime gyventi, kabinamės į gyvenimą, o kartais jūs atimate sau gyvybę, tuo parodydami negerą pavyzdį. Tokie vakarai kaip jūsų gydo.“ Aš tiek apie tai galvojau. Todėl visi pašnekovai knygoje atsakė į klausimą, ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau, kad dūšioje būtų šviesiau. Kas vienu sakiniu, kas puslapiu...
- Kas jus pačią gelbsti sunkiais gyvenimo momentais?
- Mane kiekvieną dieną gelbsti gera nuotaika.
Galiu pasakyti kaip šventą taisyklę: šitas pusmetis, kuris buvo labai nelengvas, iš manęs buvo atėmęs gerą nuotaiką, ir kirto per visur. Todėl, kai susigrąžinau gerą nuotaiką, pirmiausiai anūkėlės gimimas man ją grąžino, pajutau, kad viskas vėl stojasi į vėžes.
Kada artimam žmogui nėra gerai – labai sudėtinga būti geros nuotaikos.
- Sakykite, ar aktorės karjeroje teko vaidinti gydytojas, seseles arba ligones?
- Aš dabar tebevaidinu Mažojo teatro spektaklyje „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ - režisieriaus Jono Vaitkaus pastatymas. Vaidinu skulptorę Kler Harison, kuriai po avarijos lūžę stuburo slanksteliai ir ji visiškai paralyžiuota.
Tai - dvi su puse valandos nejudėjimo scenoje. Aš jums pasakysiu paradoksą – prieš tą spektaklį labai daug sportuoju tam, kad galėčiau nejudėdama išbūti. Tik galvą galiu judinti į šonus. Anksčiau labai intensyviai sportuodavau, bet pastaruoju metu susiformavo tokia gyvenimiška situacija, kad daugiau gyvenau ligoninėse, nebeturėjau kada nueiti į sporto salę. Paradoksas – šį spektaklį vaidinant pastarąjį kartą, visiškai nejudant taip pasitempiau koją, kad dvi savaites vaikščiojau sukandusi dantis ir šlubuodama.
Manau, kad sportas yra būtinas, kad palaikytume gerą fizinę formą. Kai tik galėsiu - grįšiu sportuoti.
O seriale „Nekviesta meilė“ esu vaidinusi medicinos seserį – man reikėjo ir švirkštą paimti į rankas, ir suleisti vaistus, kad ir menamai, bet tikroviškai. Taigi baltą chalatą teko vilkėti.
- Jūs pati nebijojote prisiliesti prie sudėtingos eutanazijos temos – juk galėjote sulaukti priekaištų, esą užsiimate eutanazijos propaganda?
- Net minties tokios nebuvo. Pagalvojau, kad tai yra aktuali tema, jeigu pasaulyje yra sprendžiamas klausimas, ar tikintis žmogus gali reikalauti, prašyti eutanazijos – nutraukti savo gyvenimą. Pasijautė, kad eutanazijos tema turėtų būti labai aktuali, jeigu ne dabar, tai artimiausiu metu.
Galiu pasakyti, kad tai tokia sudėtinga tema! Vien pagalvojus, jeigu tau reikėtų pasirašyti, kad kam nors nutrauki gyvenimą, nė už ką negalėčiau tam ryžtis. Bet jeigu aš pati atsidurčiau tokioje situacijoje, kaip mano kuriamas personažas, tikrai norėčiau – aš nenorėčiau būti daržovė, ir žinau, kad eutanazijos tikrai prašyčiau.
- Geriau sakykite, kaip jūs pati saugote sveikatą?
- Aš visą laiką sportavau – galvoju, kad tai yra viena sveikatos puoselėjimo forma, bent jau vieną puodelį žolelių arbatos išgeriu per dieną. Esu visiškai nusistačiusi prieš vaistus. Net jeigu temperatūra pakyla, tikrai nepuolu pirmiausia gerti vaistų, nes žinau apie visokius šalutinius reiškinius ir poveikius. Tad, jeigu užklumpa peršalimo ligos, žinau visokių būdų, ką tepti ant gerklės – visada medus šalia, visada alijošius po ranka. Liaudies medicinos priemonėmis bandau save išgydyti.
