Monika į susitikimą kiek vėlavo, maniau, jau iš viso nebepasirodys. Paaiškino: „Sugedo džiovintuvas ir plaukų suktuvas. Bet nieko. Būna ir blogiau. Susisukau su kitu suktuvu, kuris man nelabai patinka. O plaukus džiovinau, laukdama, kol jie savaime išdžius. Bet taip keistai sugedo ir tas, ir tas. Abu - geri dalykai. Kažkas buvo atsitikę su elektra, man atrodo, trumpas sujungimas.“
- Matau, kad labai rūpiniesi savo plaukais...
- Žinokite, kiekvieną dieną gaunu po kelis klausimus apie savo plaukus. Man taip keista - negi nėra daugiau tokių plaukų.
Visų pirma, jie yra natūralūs, nedažyti. Jų struktūra tokia, kad, jeigu juos išdžiovinsiu su tiesintuvu, tai jie ir bus tiesūs. Jeigu juos paliksiu džiūti, jie bus banguoti. O šiaip naudoju plaukų laką, džiovintuvą ir plaukų suktuvą. Iš dalies galėčiau susigarbanoti užmerktomis akimis, nes aš jau pripratau prie savo plaukų ir gerai jaučiu save.
- Ar nesunku gyventi, kai sulauki šitiek dėmesio?
- Dar negaliu atsitokėti. Aš dar mažas vaikas esu, aš droviuosi sulaukusi dėmesio, man gėda ir keista. O dėl sunkumo – taip, kartais būna kuriozinių atvejų.
Man keista, kad Lietuvoje, tokioje mažoje šalyje, kur vienas kitą pažįsta, nežinau, ką dar labiau „paparacina“ negu mane. Su manimi tai vyksta pastoviai. Būna, sėdžiu kur nors aikštelėje su kažkokiu žmogumi ir jau mane fotografuoja, nuotraukas siunčia visokiems internetiniams portalams, kad aš ten su kažkuo susikabinusi rankomis. Toks dėmesys man nelabai patinka.
- O tu sąmoningai troškai išgarsėti?
Kai viename interneto portale pasirodė pirmas straipsnis apie mane, susilaukiau 2 tūkstančių komentarų! Tai buvo kosmosas.
- Gatvėje prie tavęs nekimba aplinkiniai, juolab internete pasirodžius nelabai gražiems straipsniams apie tave?
- Jeigu ir prisikabina, prašo nusifotografuoti arba kažką gražaus pasako. O kad kažką blogo pasakytų – ne. Nebent piktai nužiūri panelės. Galbūt atrodau naivi mergaitė ar kvaila barbė, bet gyvai aš rasčiau, ką atsakyti. Tarkime, jeigu aš būčiau buka, neturėčiau to, ką dabar turiu. Aš dirbčiau, tarkime, padavėja, kur nereikia didelio proto.
- Nesi dirbusi padavėja?
- Dirbau. Bet, žinokite, labai sunkus fizinis krūvis. Jūs neįsivaizduojate, kaip pavargdavau. Dirbau šešis mėnesius, man buvo aštuoniolika metų. Aš ten vergavau, nes tiek daug darbo duodavo. Kaip vergams. Rimtai! Ir dėl to, galvojau, reikia ką nors daryti, aš negaliu taip dirbti. Ir pradėjau vesti pamokas vienoje šokių studijoje.
- Pagrindinės tavo pajamos plaukia iš šokių?
- Žinokite, aš ne tik merginas mokinu šokti, aš vedu labai daug privačių pamokų moterims, kurios turi kompleksų ir nori iš manęs gauti patarimų. Nemažai uždirbu iš „feizbuko“ reklamų. Tarkime, užtenka vienos ar dviejų reklamų per mėnesį, kad galėčiau labai neišlaidaudama pragyventi. Taip pat pradėjau didžėjauti. Taigi yra iš ko užsidirbti.
- Kaip palaikai savo kūno formas?
- Sportuoju tikrai kokius keturis kartus per savaitę ir skaičiuoju kalorijas. Jeigu, tarkime, tą dieną suvalgau labai kaloringo maisto, turėsiu arba daugiau sportuoti, arba mažiau valgyti tam tikrų maisto produktų. Pavyzdžiui, jeigu pagrindinį patiekalą sudaro mėsa, daržovės ir ryžiai, jau nevalgysiu ryžių, nes esu išnaudojusi dienos kalorijų normą. Esu atsisakiusi bulvių, batono, majonezo. Šitie patys blogiausi dalykai.
- Tavo širdis - laisva ar užimta?
- Mano širdis yra užimta, bet antros pusės neturiu. Tokia situacija, kad turėjau mylimąjį prieš metus, kuris mirė. Labai mylėjau, žinokite. Tai buvo tas vienintelis žmogus, su kuriuo aš norėjau ir vaikų, ir visko. Bet metai praėjo ir aš suvokiau, kad jis nebegrįš... Aš tikiu tikra meile. Ir, tarkime, jeigu su vienu pradėjau kažką daryti, noriu su juo išbaigti. Aš pradėjau tai su Mariumi. Kai jis dingo iš mano gyvenimo, man viskas slydo iš po kojų. Dabar pradėjau vaikščioti į pasimatymus su viena simpatija. Jis man pradėjo labai patikti. Vadinasi, čia yra ženklas, kad šio žmogaus reikia nepaleisti.
- Jis - senas ir turtingas?
- Jis nėra senas ir nėra turtingas. Aš net neklausiau: ar tu esi turtingas. Nežinau, ar jis turi pinigėlių daug ar ne. Jam yra 24 metai. Man atrodo, nėra taip, kad jo kišenėse būtų milijonai. Tokių dalykų neklausinėju. Kavinėje visada susimoku už save. Kai mes pradėjome vaikščioti į pasimatymus ir kiekvieną kartą susimokėdavau už save, jis nustebo: „Pirma tokia mergina, kuri susimoka už save“. Jeigu aš leidžiu už save sumokėti, tai turi būti mano brolis, kad aš tuo žmogumi pasitikėčiau. Man tai yra labai intymus dalykas, kad svetimas žmogus, ne mano vyras, už mane sumokėtų.
- Paskutinis klausimas: kokia po dvidešimt metų bus Monika Šalčiūtė? Tokia pat?
- Būsiu sena ir baisi. (Juokiasi.) Galbūt būsiu – ienė. Tikiuosi. Manau, mano pavardė bus per brūkšnelį. Norėčiau ne tai, kad ilsėtis, bet turėti susikūrusi tvirtą pagrindą po kojomis - savo verslą ir namus, - kad ten lakstytų šuo, kad ten lakstytų vaikai.
- Bet gimdymai juk sugadins figūrą, kurią tu taip kruopščiai prižiūri!
- Na, nieko tokio. Užtat vaikai lakstys. Tai man daug geriau negu figūra.
