Mitai ir faktai: ar paslaptinga Ebu Gogo gentis iš tiesų egzistavo?

Tarp tankiomis džiunglėmis apaugusių Floreso salos (Indonezija) aukštumų vis dar sklando legenda apie paslaptinguosius Ebu Gogo. Kas jie ir ar jie iš tiesų egzistavo, kol kas nežinoma. Vietiniuose mituose gausu pasakojimų apie šiuos keistus padarus, kurie itin panašūs į žmones, tik kur kas mažesni.

Skeptikai Ebu Gogo lygina su elfais, milžinais ir kitomis mistinėmis, niekada neegzistavusiomis būtybėmis. Nepaisant to, kai kurie moksliniai atradimai verčia vis dažniau užduoti klausimą – galbūt Ebu Gogo iš tiesų egzistavo? Ar jie išnyko, o gal Floreso džiunglėse laksto iki šiol?

Maži plaukuoti žmogeliukai

Ebu Gogo apibūdinami gana detaliai. Pasak Floreso salos gyventojų, tai nedideli, maždaug metro ūgio, plataus veido, į žmones labai panašūs padarai. Jų išvaizda laukinė, nes visas kūnas apaugęs plaukais – panašiai kaip beždžionių. Nors nedidelio ūgio, bet Ebu Gogo pilvoti, o rankos bei pirštai ilgi.

Dar keli ryškūs bruožai – atlėpusios ausys, plati, suplota nosis ir didžiulė burna. Moteriškos lyties atstovai atrodė dar keisčiau – turėjo labai nukarusias ir ilgas krūtis, kurias kartais persimesdavo už pečių, kad būtų patogiau eiti arba ką nors nešti.

Legendos byloja, kad šie padarai vaikščiojo keistai krypuodami ir nuolatos po nosimi ką nors murmėjo sava kalba. Tas murmesys priminė kačių murkimą. Be to, Ebu Gogo gebėdavo atkartoti jiems sakomus žodžius, nors nepanašu, kad juos suprasdavo – visai kaip papūgos.

Senieji salos gyventojai

Floreso salos gyventojai tiki, kad Ebu Gogo saloje gyveno dar prieš čia pasirodant portugalų pirkliams, kurie į salą užsuko maždaug prieš 400 metų. Taip pat pasakojama, kad paslaptingieji padarai dar ilgai čia buvo pastebimi ir po svetimšalių pasirodymo – paskutinis Ebu Gogo tariamai regėtas maždaug prieš 100 metų. Salos gyventojai jų nemėgo, netgi bijojo, todėl nusprendė keistuolius sunaikinti.

Legendos byloja, kad norėdami apgauti Ebu Gogo vietiniai jiems padovanojo palmių pluošto drabužiams pasigaminti. Kai keistieji žmogeliukai juos susitempė į savo urvą, kuriame gyveno, Floreso salos gyventojai ten primėtė dar rusenančių nuodėgulių, kad palmių pluoštas užsiliepsnotų, ir Ebu Gogo žūtų. Visi urvo gyventojai mirė, išskyrus vieną porą, kuriai pavyko pasprukti ir pasislėpti miško tankmėje. Svarstoma, kad jų palikuonys gyvena iki šiol.

Maži, bet nepasotinami

Floreso salos legendos byloja apie neįtikėtiną Ebu Gogo ėdrumą. Jie valgydavo viską: vaisius, daržoves, mėsą. Dažnai maistą kramsnodavo žalią. Norėdami numalšinti šių besočių apetitą, vietos gyventojai kartais prie jų urvo palikdavo paruošto maisto.

Ebu Gogo netrukdavo jį suvalgyti kartu su iš moliūgų išskobtomis lėkštėmis. Keistieji padarai be jokios sąžinės graužaties vogdavo žmonių pasėlius. Tą salos gyventojai ilgai toleravo, bet ilgiau apsikęsti negalėjo, kai Ebu Gogo pradėjo grobti jų kūdikius ir valgyti juos! Žmogiena jiems buvo nuostabus delikatesas.

Homo floresiensis?

2003 m. grupelė mokslininkų vienoje Floreso salos oloje atrado devynių hominidų griaučius. Jų ūgis – maždaug metras. Spėjama, kad būdami gyvi jie turėjo sverti apie 25 kg. Mokslininkams taip pat pavyko išsiaiškinti, kad šie padarai turėjo nedideles smegenis – maždaug 380 cm3 (šiuolaikinio žmogaus 1310–1475 cm3).

Nepaisant smegenų tūrio skirtumų, tiek rastų griaučių savininkų, tiek žmonių už savimonę atsakinga smegenų dalis yra maždaug tokio pat dydžio. Dabar Floreso salos griaučiai priskiriami tariamai naujai Homo genties rūšiai Homo floresiensis, tačiau mokslininkai karštai ginčijasi dėl tokios egzistavimo. Skeptikų teigimu, rasti griaučiai yra išsigimusių žmonių. Dar daugiau diskusijų kelia oloje šalia griaučių rasti sudėtingi akmeniniai įrankiai, pritaikyti žemaūgiams žmonėms.

Neįtikėtina, kad tokių mažų smegenų savininkai gebėjo juos pasigaminti ir jais naudotis. Be to, įtariama, kad Homo floresiensis netgi mokėjo kepti maistą ant laužo ir turėjo savo kalbą! Kur dingo šie paslaptingi žmogeliukai? Pasak mokslininkų, jie išnyko maždaug prieš 12 000 m. dėl ugnikalnio išsiveržimo, nors spėjama, kad maža dalis galėjo išgyventi.

Archeologai ketina atlikti išsamesnius Floreso salos uolų tyrinėjimus ir tikisi rasti daugiau atsakymų apie paslaptinguosius senuosius salos gyventojus. Kol tikslios informacijos nėra, dauguma Homo floresiensis linkę sieti su Ebu Gogo. Jų panašumas iš tiesų neįtikėtinas.

Įdomu

Išvertus iš vietinių kalbos, Ebu Gogo reiškia „viską valganti / apsirijėlė močiutė“.

Yra sukurta pasaka vaikams, kuri vadinasi „Ebu Gogo: Tales of Mini–Man“ („Ebu Gogo: mažo žmogaus pasakos“), kurioje smulkiai aprašomi žmonių ir keistųjų padarų santykiai prieš maždaug 18 000 metų.

Vietiniai Floreso salos gyventojai tikėjo, kad Ebu Gogo atkeliavo iš pragaro.

Mokslininkus glumina tai, kad visose Floreso salos legendose apie Ebu Gogo jie apibūdinami labai detaliai ir visuose pasakojimuose vienodai. Tai kelia įtarimų, kad šie padarai iš tiesų egzistavo.

Pasakojama, kad keistieji žmogeliukai, nenaudodami jokių įrankių, gebėdavo užkopti į aukščiausius medžius, kurių kamienų apačiose nebūdavo šakų, tinkamų pasilypėti.

Teigiama, kad kai kurie salos gyventojai turi panašių į Ebu Gogo bruožų. Todėl spėjama, kad kadaise paslaptingieji padarai galėjo kryžmintis su žmonėmis.

Pasakojama, jog kartais Ebu Gogo grobdavo ūgtelėjusius vaikus, kad galėtų iš jų pasimokyti valgio gaminimo paslapčių.

Anot Floreso salos legendų, keistieji maži žmogeliukai vaikščiodavo nevikriai, bet bėgdavo labai greitai.

Manoma, kad Homo floresiensis Floreso saloje galėjo gyventi dar maždaug XI a. pr. Kr.

Floreso saloje Ebu Gogo mitas kartais pasitelkiamas vaikams gąsdinti – neva jeigu jie elgsis blogai, atkeliaus Ebu Gogo ir juos pagrobs.

Yra tikinčių, jog Ebu Gogo gyvena iki šiol, tik jų liko tiek nedaug, kad netenka susidurti akis į akį.