Mados fotografijos vardai I

 (1)
Vartydami mados žurnalus, nė neįtariame, kad tokių leidinių esme tapusiai mados fotografijai – vos šimtas metų. Menu parduoti drabužį virtusios fotografijos gundo akis, žvelgia iš milžiniškų plakatų gatvėse, o kartais atsiduria net muziejų ir galerijų salėse.
© Corbis
Dagerotipo išradimo ir vėliau patobulėjusios leidybos pramonės dėka pieštas iliustracijas mados žurnaluose pakeitė fotografijos. Į klausimą „Kaip fotografuoti drabužį?“ kiekvienas norėjo pasiūlyti savo atsakymą kurdamas ir laužydamas taisykles.

Iš pradžių tik studijose dirbę fotografai persikėlė į realų interjerą ar gamtą, ir tada prasidėjęs tobulėjimo procesas tęsiasi iki dabar. Šiandien, žvelgiant atgal, greta daugybės fotografų, kūrusių mados fotografijos istoriją, derėtų išskirti ne tik tokius garsius kūrėjus, kaip Irvingas Pennas, Richardas Avedonas ar Helmutas Newtonas, bet ir tuos, kurių darbas buvo ne stovėti prie fotoaparato, o vertinti svetimas nuotraukas.

Būtent mados žurnalų lyderiais vadinamų „Harper’s Bazaar“ ir „Vogue“ meno redaktoriai Alexey Brodowichius ir Alexanderis Libermanas ir buvo tie, dėl kurių 5–6 dešimtmečiuose vizualinė kultūra suklestėjo, nes jie rinkosi tik geriausius fotografus ir nebijojo eksperimentuoti.

Alexanderio Libermano įžvalgumas atrado Irvingą Penną, o Alexey’aus Brodowichiaus drąsa elgtis kitaip atvėrė duris Richardui Avedonui. Taip mados žurnalai nuo paprasto drabužių iliustravimo pakilo į aukštesnį meninį lygį, o fotografai įgijo kūrybinę laisvę.

Elegancijos meistras

Irvingas Pennas (g. 1917) (beje, žymaus kino režisieriaus Arthuro Penno brolis) buvo vienas iš mados fotografijos raiškos priemonių atradėjų. Jis vienas pirmųjų pastatė modelį tiesiog prieš baltą ar pilką foną. Nepaisant asketiško fono, jo nuotraukos alsavo elegancija ir puikiai atskleidė po II-ojo pasaulinio karo prasiveržusį moteriškumą, kurį deklaravo Christianas Dioras.

Dar viena iš Penno fotografijų sėkmės priežasčių – nuolatinis jo modelis ir mūza Lisa Fonssagrives (vėliau tapusi žmona). Keliomis vynuogėmis, pora sausainių, sūrio gabaliukų ir taure vyno per dieną maitinusis moteris gebėjo išlaikyti neįtikėtinai liekną taliją (tai idealiai įkūnijo „naujojo laikmečio“ tipą), o pozuodama „nedarydavo nė vieno nereikalingo judesio“.

Tiesa, fotografu Irvingas Pennas tapo atsitiktinai – baigė reklamos dizaino studijas, dirbo žurnalo kūrybiniu direktoriumi, vėliau parduotuvėje, galiausiai įsidarbino amerikiečių „Vogue“, o čia jo pareiga buvo galvoti, kaip atrodys žurnalo viršeliai. „Vogue“ fotografai beveik neklausė Irvingo pasiūlymų, tad jo vadovas (Alexanderis Libermanas) pasiūlė pačiam viską nufotografuoti.

Pennas pasiskolino fotoaparatą ir sukūrė natiurmortą, kurį sudarė batai, šalikas, citrinos, apelsinai ir milžiniškas topazas. Šis „pirmas blynas“ ne tik nebuvo prisvilęs – jis keliavo tiesiai ant „Vogue“ viršelio, ir taip prasidėjo Irvingo Penno, kaip fotografo, karjera.

Vieneri metai, kadaise praleisti Meksikoje tapant paveikslus, kol galiausiai Pennas suvokė, kad „kaip dailininkas, jis bus tik vidutinybė“, buvo naudingi – jo kompozicijos pojūtis buvo beveik tobulas – ir tai mes regime ne tik mados fotografijose, bet ir portretuose, natiurmortuose.

Fotografijos maniakas

„Dovima su drambliais“ – tik viena iš klasika laikomų Richardo Avedono (1923–2004) fotografijų, tad pasakymas, jog jo darbai amžininkams atrodė revoliucingi, skamba keistokai. Tačiau buvo būtent taip.

Prisiminimuose Avedonas aprašo savo pirmąjį „Harper’s Bazaar“ žurnalo užsakymą – jis nuvažiavo prie jūros su modeliais, ir ten jie žaisdami šokinėjo vienas per kitą, lakstė basi, stypčiojo ant kojūkų. Pamatęs nuotraukas, „Harper’s Bazaar“ mados redaktorius pareiškė: „Šito spausdinti negalėsime, nes manekenės basos“. Įvyko kitaip – Alexey’aus Brodowichiaus dėka fotografijas išspausdino ir tuomet sužibo Richardo Avedono žvaigždė.

Pats Richardas Avedonas, prisimindamas savo darbų pradžią, sako: „Tokio atvirumo fotografijos buvo visiškai kitokios nei tai, kas buvo daroma tuo metu. Nė vienas iš jaunųjų fotografų nedirbo laisvai. Buvo pokaris, visi buvo pavargę, Dioras pristatė savo sijonus ir staiga viskas pasikeitė. Istoriškai tai buvo nuostabus metas mados fotografams pradėti savo karjerą. Jei turėčiau pradėti šiandien, būtų daug sunkiau“.

Taigi Avedonas buvo tabu laužytojas, paneigęs daugybę „ne“: jis nepaisė draudimų fotografuojant naudoti tiesioginę šviesą, netinkamas pozas, istorijas, kompozicijas. Savo atradimais jis paliko tokį ryškų pėdsaką, kad ilgą laiką po jo atėjusiems fotografams buvo sunku pasiūlyti kažką nauja.

Nors Avedono fotografijos šlovino moterį ir jos grožį, asmeninis jo gyvenimas nenusisekė – jis du kartus vedė ir išsiskyrė. Nedingo tik aistra fotografijai: „Tikiu maniakais. Tikiu, jog turi taip mėgti savo darbą, kad tai būtų vienintelis dalykas, kurį nori daryti. Tikiu, kad turi išduoti savo meilužę dėl darbo, išduoti žmoną, bet ir žmona turi išduoti tave dėl savo darbo.

Tikiu, kad tavo darbas – vienintelis dalykas pasaulyje, kas neišduos tavęs“. Su tokia jo nuomone sutikti nebūtina, bet žvelgiant į Richardo Avedono darbus, lieka tik džiaugtis tokiu jo požiūriu, padovanojusiu pasauliui daugybę puikių fotografijų.

Keistenybių karalius

Helmutas Newtonas (1920–2004) nuo ankstyvos paauglystės svajojo tapti fotografu ir prieštaravo tėvo, stambaus sagų gamintojo, siūlymui tapti pramoninku. „Mokydamasis mokykloje, gerai išmaniau tik plaukimą, fotografiją ir seksą“,– vėliau sakė fotografas. Drąsus pareiškimas? Taip, bet ne drąsesnis nei jo nuotraukos.

Gimęs Vokietijoje, bėgdamas nuo II-ojo pasaulinio karo, Newtonas atsidūrė Singapūre, paskui – Australijoje, ten įkūrė savo studiją, o 1952 m. pradėjo dirbti amerikietiškajame „Vogue“. Jau nuo pirmojo savo kontrakto jis įsitvirtino kaip vienas kontraversiškiausių savo laikmečio fotografų. Bendradarbiavimas su britų „Vogue“ nebuvo sėkmingas – fotografo tiesiog nesuprato, tačiau prancūziškasis „Vogue“ redaktorius suteikė jam visišką laisvę.

Ką tai reiškia, galima tik įsivaizduoti – vėliau „Playboy“ redaktorius, kviesdamas Helmutą Newtoną fotografuoti fotosesijos šiam žurnalui, įspėjo kūrėją: „Mes nenorime tokių keistenybių, kokias darote „Vogue“.

Jo nuotraukos ir žavėjo (Holivudo įžymybės buvo pasiryžusios bet kam, kad tik juos fotografuotų būtent Newtonas – prisiminkime garsiąją seriją, kai Mickas Jaggeris, Sophia Loren, Nastassja Kinski pozavo nuogi), ir piktino (kartais skaitytojai, protestuodami prieš jas, atsisakydavo žurnalo prenumeratos) – abejingų nebuvo.

Nepaisant preciziškos Newtono fotografijų kompozicijos ir naujoviškų minčių, nuotraukos šokiruodavo ne tik puritonus – sadomazochistiniai kostiumai, pusnuogę merginą iki pusės prarijęs krokodilas ir t. t.

Žvelgdamas į tokią mados fotografiją, gali įsivaizduoti siaubūną fotografą, tačiau buvo atvirkščiai – fotografuodamas Helmutas Newtonas elgdavosi tarsi drovumo ir kuklumo įsikūnijimas, o jo žmona prisipažino: „Aš nepažįstu tos jo pusės. Tamsiosios pusės“. Newtonas mados fotografiją, iki tol laimingai gyvenusią „padorių merginų pensionate“, perkėlė į kitus namus, ant kurių durų nerasi užrašo „Pornografija“, tačiau pastaroji neabejotinai įsikūrusi kažkur už sienos.

Tiesa, pats Helmutas Newtonas prisipažino, jog gyvenime tik vieną kartą fotografavo pornografijos fotosesiją – tyčia, kaip pratimą.

Žurnale „Express Mada“ taip pat skaitykite:

Tomo Fordo provokacija
D.Paukštytė: kai liūdesys-kūrybos džiaugsmas
Jaunystės eliksyrai
Mados naujienos
Moteriškumo triumfas
Vamp – mistikos ir sekso kokteilis
Madingiausios šukuosenos, aksesuarai ir makiažas

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Istorijos

Neįtikėtina: greitasis maistas egzistavo jau viduramžiais (9)

Įprasta galvoti, kad greitasis maistas – naujas išradimas, sugalvotas visur skubančių ir niekur nespėjančių, šiuolaikinio gyvenimo tempo prispaustų žmonių. Miesto žmonių, nuolat bėgančių iš namų į darbą ir atgalios. Vis dėlto dvidešimtasis amžius ir Amerika čia niekuo dėti, greitasis maistas egzistavo ir Viduramžiais, ir dar seniau, Senovės Romos laikais.

Kas bendro tarp „Vestuvių maršą“ sukūrusio F. Mendelsono ir Lietuvos?

Santuokos ceremoniją užbaigiantis iškilmingas „Vestuvių maršas“ yra vienas žinomiausių klasikinės muzikos kūrinių. Dauguma jaunavedžių net neįtaria, kodėl šis maršas iki šiol kelia ginčus ir neretai netgi draudžiamas groti bažnyčiose.

Pabėgėlių šeima susidraugavo su vieniša senole Valentina (56)

Nors retai tenka pabūti liudininke, kai žmonės skiria savo asmeninį laiką pabėgėliams, viena iš tokių retenybių nutiko Valentinos, 82-jų metų Pabradės gyventojos, namo kiemelyje.

Lietuviško peizažo brangakmeniai (1)

Šie metai Lietuvoje paskelbti piliakalnių metais. Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Vytenis Almonaitis kviečia aplankyti bent vieną Lietuvos piliakalnį. Ne vienas jų mena Mindaugo valdymo laikus, bet iki šiol apaugęs krūmais ir virtęs šabakštynu laukia savojo atgimimo.

Pakliuvus į ligoninę rokeriui atsivėrė akys (17)

„Namuose buvau sukniubęs. Jau netgi prasidėjo alkoholinė epilepsija. Motina iškvietė greitąją pagalbą ir mane skubiai išvežė į ligoninę“, – atvirai kalba legendinės roko grupės „Poliarizuoti stiklai“ lyderis Šarūnas Mačiulis–Šaras (58), skendėjęs alkoholizmo liūne, bet jau devynerius metus nebegeriantis nė lašo.