„Vertinu savo šalį ne pagal žmones, kurie gadina jos įvaizdį. Nesiekiu auklėti, sakyti, kaip yra viskas yra blogai. Pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Manau, kad pas mus yra labai daug gražių dalykų, todėl visada stengiuosi žvelgti pozityviai. Be to, tikiu ateitimi, – sako operos solistas Merūnas Vitulskis.
– Vasarį tęsite solinius koncertus Lietuvos miestuose, nuolatos dalyvaujate televizijos projektuose, esate dažnai matomas ir pramogų pasaulio renginiuose. Kokiomis nuotaikomis gyvenate tarp šios darbų gausos?
– Darbai tęsiasi nuolatos, todėl reikia viską planuoti, ruoštis pasirodymams. Šiuo metu gyvenu kūrybinėmis nuotaikomis. Daug dirbu teatre – ši veikla atima daugiausiai laiko, kadangi iki spektaklio premjeros du tris mėnesius repetuojama kasdien.
Šiuo metu spektaklių pristatymai vyksta kas antrą dieną, taigi jaučiu šiokią tokią įtampą. Netgi abejojau dėl dalyvavimo tam tikruose renginiuose. Tačiau kuo daugiau užsibrėži, tuo daugiau padarai.
Kita vertus, džiaugiuosi, kad veiklos netrūksta. Netrukus prasidės koncertinis turas, laukia penkiolika pasirodymų.
– Pernai rudenį pristatėte trečiąjį solinį albumą „Muzika – Lietuvai“, surengėte koncertus su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Esate patenkintas šių darbų kokybe?
– Šiems pasirodymams ruoštasi ilgiau nei metus. Džiaugiuosi, jog pavyko išleisti ypač kokybišką albumą, surinkti geriausius muzikantus. Koncertų salės buvo užpildytos – gera žinoti, jog ir klasikinės muzikos renginys gali surinkti tokią auditoriją Lietuvoje.
Manau, pavyko įgyvendini tai, ką planavome – lūkesčiai pasitvirtino, investicijos pasiteisino. Ką jau kalbėti apie moralinį pasitenkinimą. Tikiu, jog kruopštus darbas visada atsiperka. Tai motyvuoja tęsti veiklą ir nesustoti.
– Albumą skyrėte Lietuvai, kurią pastaruoju metu purto žiaurūs nusikaltimai ir politinės krizės. Tokiomis aplinkybėmis retas kuris neišgyvena nusivylimo valstybe jausmo...
– Aš kasdien kuo nors nusiviliu – tiek savimi, tiek kitais. Esame anksti sugriauta ir daug vertybių praradusi tauta, dėl to susigrąžinti viską nėra lengva. Žinoma, apmaudu: atrodo, viskas gražu, bet staiga pamatai, kaip visa tai gali sugriūti per dieną.
Vis dėlto vertinu savo šalį ne pagal žmones, kurie gadina jos įvaizdį. Nesiekiu auklėti, sakyti, kaip yra viskas yra blogai. Pirmiausia reikia pradėti nuo savęs.
Manau, kad pas mus yra labai daug gražių dalykų, todėl visada stengiuosi žvelgti pozityviai. Be to, tikiu ateitimi.
– Nors šiuo metu koncertuojate Lietuvoje, rengiate pasirodymus ir Europoje, Šiaurės Amerikoje. Užsienyje turbūt ir vertinimas, ir suteikiamos darbo sąlygos skiriasi nuo mūsiškių?
– Yra šalių, kur požiūris į klasikinę muziką bei operos kultūrą, – išskirtinis. Pavyzdžiui, moksleiviams suteikiamas nemokamas įėjimas į teatrą. Austrijoje po operos spektaklio pribėga septynerių aštuonerių metų vaikai ir prašo, kad jiems pasirašytum. Kada nors, tikiuosi, taip bus ir Lietuvoje. Tiesą pasakius, ir užsienyje nėra viskas puiku.
Visgi manau, jog svarbu nepasiduoti, realizuoti idėjas ir skleisti gimtinėje tai, ką išmoksti išvykęs svetur. Pastebiu, jog mūsų jaunoji karta atgimsta: daug perspektyvių žmonių lieka ir kuria gimtinėje, nors galbūt kitur būtų „šilčiau“. Aš pats, nesvarbu kokioje šalyje bedirbčiau, žinau, kad grįšiu į Lietuvą. Galiausiai, tinkamas sąlygas ir perspektyvas susikuri pats.
– Minėjote, jog šiuo metu turite daug veiklos teatre. Kuo jums įdomus šis darbas?
– Teatre negali pasislėpti, esi „nuogas“ prieš auditoriją. Spektaklio metu viskas yra matoma: bendras vaizdas, kiekviena detalė, akimirka. Skirtingai nei televizijoje, kuomet kamera pateikia vaizdą žiūrovui ir prodiuseris nusprendžia, kaip pasirodymas turėtų atrodyti.
Šiuo metu išties geriausiai jaučiuosi teatre – džiugu, kai su kolegomis galime padaryti ką nors bendro. Azartas, jaučiamas kuriant teatre, panaikina nuovargį. O jo, patikėkite, būna išties daug.
– Kai darbo grafikas toks įtemptas, sveikata nesušlubuoja? Galbūt ja kaip nors ypatingai rūpinatės?
– Na, kalbant apie psichologinę būklę, stengiuosi atsiriboti nuo problemų, kurių negaliu išspręsti, jas ignoruoju. Mano močiutė – homeopatė; pats nuo septynerių metų laukuose rinkau vaistažoles, taigi žinau apie jų naudą. Kartu su šeima stengiamės stiprinti imunitetą gerdami įvairias arbatas, pavyzdžiui, ežiuolių.
Tačiau šiais metais, atrodo, apsirgo visi: ir šeima, ir kolegos darbe. Nors kiek įmanoma stengiuosi vengti masinių susibūrimo vietų, nuo ligų ne visada pabėgsi.
Man svarbiausia, kad mano vaikai, žmona būtų sveiki. Esame sotūs, laimingi, turime namus, aš galiu kurti muziką Lietuvai, koncertuoti svetur – ko daugiau man gyvenime norėti?
– Gal siekti dar didesnio įvertinimo ar žinomumo?
– Įvertinimai niekada nebuvo mano siekiamybė, kadangi kuriu muziką ne sau, o klausytojams. Tokį požiūrį paveldėjau iš senelio (Merūno senelis Aleksandras Vitulskis buvo grafikas – aut past.), tai – tarsi perduota mąstymo tradicija, jog kūryba turi būti skirta žmonėms.
