Kaip dabar pagalvoju, kad tai įvyko prieš 10 metų, net nesitiki, kad laikas bėga taip greit. Tuomet man buvo 16 metų ir dideliam mano džiaugsmui gavau iš tėvų mobilų telefoną. Nepaisant to, kad šiais laikais net 2 metų vaikas nesistebi jau netgi išmaniaisiais telefonais ir moka pereit visus Angry Birds „levelius“, man mano Siemens C45 buvo tuo metu pats įdomiausias žaisliukas.
Kadangi viena minutė skambučių ar sms žinutė kainuodavo 25 centus, o žinant, kad man 16 metų ir mano pajamos per savaitę buvo ribotos iki 5 Lt, didžiausia pramoga buvo „majakai“ . O ypač smagu buvo „pamajekinti“ nežinomam numeriui ir sulaukti atsako atgal. Taigi man taip bežaidžiant mano likimas irgi sugalvojo iškrėsti pokštą...
Sugalvojau vieną dieną numerį, tokį patį kaip mūsų tuometinio laidinio telefono. Sugalvojau dar tris skaičiukus, nes, kaip žinia, mobilaus numeris turi būti ilgesnis, parašiau žinutę, nepagailėjus 25 centų, neva savo draugui pasiteirauti kaip nuotaikos po buvusio vakarėlio.
Nežinojau, kas atsakys - ar ji ar jis, nei kokio amžiaus, ir nežinojau, ar išvis kas nors atsakys... Didelei mano nuostabai ir vaikiškam džiaugsmui atrašo nustebęs vaikinukas. Aš nustebus atsiprašiau, kad netyčia sumaišiau numerį, tačiau pabandžiau užmegzti ilgesnį susirašinėjimą (atkreipkit dėmesį, kad sms kainuoja 25 ct, smalsumas buvo didesnis). Pokalbio eigoje pasirodė, kad jis mano bendraamžis, todėl atradome daug bendrų temų. Taip mūsų telefoniniai susirašinėjimai užtruko porą metų.
Pasibaigus mokyklos suolo vargams ir įstojus mokytis į Vilnių, buvo smalsu, kur toliau likimas nuves ir mano susirašinėjimo draugą. Ogi pasirodo, mus keliai atvedė į tą patį miestą. Taigi buvo pats metas organizuoti aklą pasimatymą.
Ir pagaliau, atėjus tai lemtingai dienai, ir pamačius nematytą žmogų atrodė, kad mes pažįstami visą gyvenimą. Mintyse paveikslas buvo nupieštas šiek tiek ne toks, tačiau kadangi ėjau susitikti su senu geru draugu, jei taip galima pavadinti, išvaizda man nei kiek nerūpėjo.
Susitikus vėl niekas nepasikeitė, mes turėjom daug bendrų temų ir vienas kito neerzinome. Taip mūsų susitikinėjimai tęsėsi vis dažniau. Susitikdavome sostinės senamiestyje, užlipdavom ant Gedimino kalno ir šnekėdavomės, diskutuodavome ir juokaudavome kaip labai geri seni draugai. Kol vieną dieną mano senas geras draugas pasiūlė draugauti rimčiau ir būti jo panele.
Man net širdis į kulnus nusirito nuo šio pasiūlymo. Kaip draugas jis buvo geras, tačiau kaip vaikino neįsivaizdavau, nes atitrūkęs nuo tėvų taisyklių, kaip ir dauguma jaunuolių, išvažiavusių toliau mokytis į kitą miestą, jis mėgo linksmintis su draugais vakarėliuose, ir nemaniau, kad yra pasiruošęs rimtai draugystei. Todėl, stengdamasi neįžeisti vyriško ego, aš atsisakiau. Tačiau turbūt likimas ne veltui man jį pasiuntė. Jis nepasidavė ir toliau manęs siekė. Ir po metų atkaklių susitikinėjimų ir gerai leidžiamo laiko aš juo patikėjau ir nutariau pabandyti, ar kas iš to išeis.
Ir ką jūs galvojate? Mes bandome iki šiol! Po trijų metų draugystės mano likimo pokštas ant to paties Gedimino kalno, kurį aplankydavome per kiekvieną susitikimą, priklupęs ant kelio pasipiršo. Dar po poros metų prisiekėme mylėti vienas kitą iki gyvenimo pabaigos ir sumainėm aukso žiedelius. Ir galiausiai šiuo metu esame dar laimingesni, nes laukiame dar vienos likimo dovanos – kūdikėlio.
Taigi prisiminus nuo ko viskas prasidėjo, pagalvoju, kad tai didžiausias likimo pokštas, kurį mums iškrėtė likimas iki šios dienos.
Gintarė Z.
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************
