Per trumpą pažinties su drabužių dizaineriu ir teatro kostiumų kūrėju Tomu Bagacku laiką buvau nustebinta keletą kartų.
Tomas Bagackas
© A.Bako nuotr.

Pirmiausia, jo vardo tinklalapyje aptikusi ilgą solidžių diplomų ir sertifikatų virtinę, vėliau – menininko kuklumo ir didelių darbų, nežabotos romantikos, kokia, maniau, pasižymėjo tik istorinės asmenybės ar dramų herojai, taip pat pasakojimų apie mados pasaulio sceną ir užkulisius...

Su Tomu suvedęs spektaklis „Paukščiai“, pokalbis 22-ajame aukšte apie aukštąją madą ir Paryžių – tai atsitiktinumas ar menininko kasdienybę nuolat puošiantys romantikos atributai?..

Susitikimą Tomas Bagackas paskyrė viename aukščiausių Vilniaus pastatų, jaukiame kokteilių bare, ir primygtinai pasiūlė staliuką, nuo kurio geriausiai matyti mūsų miesto panorama. Per pirmąją pažinties minutę buvau sužavėta jo galantiškumo, romantinio polėkio, o keletas užuominų apie veiklą akimirksniu suintrigavo ir nuvedė į be galo įdomų pokalbį.


A.Bako nuotr.

- Tradicinis klausimas: kaip prasidėjo Jūsų karjeros kelias?

Mada, drabužių dizainu, siuvimu pradėjau domėtis prieš penkiolika metų. Nuo tada ėmiau siekti svajonės – būti ten, kur esu dabar. Reikėjo užlipti daugybę laiptelių, nors tuomet neįsivaizdavau, kiek daug... Per tą laiką realybė apkarpė mano svajų sparnus ir supratau, kad fantastiškų aukštumų galbūt ir nereikia vaikytis. Visko tiek prikurta, pridaryta, kad į viską reikia žiūrėti paprasčiau.

1999 m. įstojau į Dailės akademiją Osle, baigiau teatro kostiumų dailininko bakalauro ir dizaino magistro studijas. Studijų metais gilinausi į mados dizainą, bet mano grupėje mokėsi 20 studentų iš skirtingų sričių. Nors visą laiką dirbu mados srityje, vis tiek sakau, kad pirmiausia kuriu dizainą. Mada – labai laikinas dalykas, ne tiek padedantis žmogui, kiek suteikiantis įvairovės. O štai dizainas tenkina žmonijos poreikius, norus ir patogumo siekius. Mada ne visada būna patogi, bet ji padeda prisitaikyti prie aktualijų. Taigi kurdamas drabužius analizuoju žmonių poreikius, mąstau apie tai, ko jiems reikia, arba atrandu tai, apie ką jie iki tol nebuvo pagalvoję. Toks yra mano kasdienis darbas, mano išsvajota „auksinė vietelė“.

- Bet dabar gyvenate Paryžiuje... Kas iš Oslo atvedė į senąją mados sostinę?

Neapsakomas noras siekti savo svajonės. Paryžiuje yra vienintelė pasaulyje aukštosios mados institucija, turinti savo asociaciją, o ši – savo mokyklą (Ecole de la Chambre Syndicale de la Couture Parisienne). Į ją be galo sudėtinga patekti, bet man pavyko. Kiek žinau, čia mokėsi ir daugiau studentų iš Lietuvos. Tąkart priėmė dvidešimt iš daugybės norinčių iš viso pasaulio. Dėstymas čia nebuvo pačios aukščiausios kokybės, bet tokiu būdu siekiama, kad studentai patys atrastų, ko nori išmokti.

Buvo suteikta daug galimybių ieškoti savęs, o dėstytojai dirbo su kiekvienu studentu atskirai. Po vienerių metų studijų diplomas nereiškė nieko, palyginti su tuo, kokios emocijos liko širdyje pabuvojus tose pačiose auditorijose, pasėdėjus ant tų pačių kėdžių, kaip ir didieji aukštosios mados meistrai, dirbus su tais pačiais įrankiais pagal jau merdėjančią metodiką, kuri nebeegzistuoja daugelyje Europos šalių, ir tame pačiame Paryžiuje...

Galiu save pavadinti keleiviu, suspėjusiu į paskutinį traukinį. 2009 m., man baigus studijas, mokykla buvo perkelta į modernų pastatą su naujausia įranga, buvo pakeista studijų programa ir prarasta senoji dvasia.

Studijuodamas šioje mokykloje pradėjau galvoti ne apie dideles kolekcijas, pasaulio užkariavimą, o apie galimybę savo kūryba prisidėti prie senųjų aukštosios mados tradicijų tęstinumo. Sakykime, Lietuvoje dar išlaikyta rankų darbo tradicija, bet sunkiai rastum meistrą, galintį rankomis išsiuvinėti kilpą, nors pastarajai niekada neprilygs tos, kurios padaromos kad ir moderniausiomis mašinomis.

- Prakalbome apie Lietuvą. Kas šį kartą atginė gimtinėn?

Nors mano tėvai ir draugai taip pat gyvena užsienyje, gimtinėje kasmet praleidžiu porą mėnesių. Atvažiuoju tiesiog pakvėpuoti lietuvišku oru. Džiugu, kad pastaruoju metu esu čia dėl Gyčio Ivanausko spektaklių kostiumų. Pamenu, paskambino jis man į Paryžių, pasakė matęs mano darbus, tad norintis susitikti ir aptarti spektaklio „Dialogai“ bendradarbiavimo galimybes. Visada maniau, kad Gytis yra viena koja madoje, be to, pasiūlymu susidomėjau, nes man buvo suteikta laisvė.

Jei būtų reikėję sukurti kostiumus, dėl kurių dizaino jau apsispręsta, aš nebūčiau gaišęs laiko. Pasiūti kostiumus spektakliui – lengviausias etapas, mat 80 procentų darbo sudaro kūryba. Mano tikslas – kad teatro drabužiai ne tik atspindėtų spektaklio idėją, bet ir „žeistų“ publiką, sukeltų papildomų emocijų.

Tomo Bagacko modelis
Tomo Bagacko modelis
© Asmeninio archyvo nuotr.

Stengiuosi pabėgti nuo standartų, siekiu sukurti ką nors nauja, žengti žingsnelį į priekį. Panašūs siekiai mane vienija su Gyčio Ivanausko teatro trupe, todėl mūsų bendradarbiavimą pratęsė spektaklis „Paukščiai“. Gyčio idėjos ir spektakliai mane jaudina, liečia man aktualias temas. Be to, jie leidžia man pasireikšti kaip kūrėjui. Gera būti šalia grupelės tokių pasišventusių žmonių, užsidegusių tikėjimu ir noru skleisti savo idėjas. Nepriklausomas teatras, laisvai besirenkantis kelio kryptį. Ta laisvė atveria nepatirtų pojūčių, uždega nepaprastu entuziazmu.

Tomo Bagacko modeliai
Tomo Bagacko modeliai
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Vis dėlto dažniau kuriate drabužius realiam gyvenimui... Pakalbėkime apie drabužių madą.

Kurti kostiumus teatrui ir drabužius kasdieniam gyvenimui man yra dvi labai svarbios, viena kitą papildančios lygiagretės. Teatre labai daug žmogiškų niuansų, o mūsų kasdienybėje pasitaiko nemažai teatrališkumo. Madą ir apskritai daiktus vertinu ne pagal tai, ką matau, o pagal tai, kas slypi giliau. Mano manymu, tuo grįstas ir ateities dizainas: žmonės pradės ieškoti visa ko esmės, rinksis ne tik pagal išorę. Nesmerkiu šiuolaikinės visuomenės dėl paviršutiniško vartojimo – tai veikiau tų, kurie siūlo, problema. Kaip pasiūlysi, taip bus priimama. Džiugu, kad žmonės vis labiau paiso etiškumo, domisi, kaip daiktas pagamintas, ar tai ne Kinijos ar Indijos vaikų išnaudojimo rezultatas. Negaliu atsistebėti, kad kai kuriuos marškinius pigiau nusipirkti, nei išskalbti... Kokia to drabužio vertė?

Į savo kuriamus drabužius žiūriu kaip į meno kūrinius. Žinoma, kliento taip mąstyti neverčiu, bet norėčiau, kad taip būtų. Aš stengiuosi sukurti vienetinį daiktą pagal konkretaus žmogaus individualius poreikius. Galbūt mano saviraiškos galimybės sumažėja, tačiau be galo džiaugiuosi šansu glaudžiai bendradarbiauti su klientu. Masinė produkcija manęs nevilioja.

Kolekcijas kuriu, kad realizuočiau save: ne tik parodyčiau kitiems, ką aš darau, bet ir sau pačiam atsakyčiau į klausimus: kur aš einu, ko siekiu, ko turiu atsisakyti. Kiekviena mano kolekcija, kaip aš sakau, vis nuogesnė ir nuogesnė... Nenoriu, kad tas ieškojimas ir kūrimas liautųsi, nes tada baigtųsi ir mano gyvenimo šventė. Jaučiuosi reikalingas, esąs padėties šeimininkas. Bijau, kas būtų, jei kuriant reikėtų mąstyti apie pardavimą, pinigus.

- O pinigai Jūsų nedomina?

Kurdamas tik dėl pinigų, įkalini talentą. Svarbiausia – daryti tai, kuo tiki, o visa kita ateis savaime. Parodęs kolekciją, visada sulaukiu užsakymų iš įvairių Europos šalių klientų. Išsirinktą modelį darau pagal kliento figūrą. Tai užtrunka, nes kartais specialiai audžiami audiniai, kruopščiai atrenkamos detalės. Bet pardavus vieną gaminį man atsiperka visa kolekcija.

-  Kaip pats apibūdintumėte savo kuriamų drabužių stilistiką?

Svarbiausi kriterijai – audinių pasirinkimas ir autentiška dizaino metodika, daug rankų darbo. Dirbu su natūraliais audiniais. Sieku maksimalaus funkcionalumo.

- Koks mados vartotojas esate?

Nekoks. Paskui madą nebėgioju. Vertinu funkcionalumą. Nenoriu išsiskirti ar sukelti nemalonių pojūčių.

- Minėjote, kad Paryžiuje įsikūrėte prieš trejus metus. Papasakokite, kaip ir kuo Jūs ten gyvenate...

Į Paryžių niekada neatvažiavau ir niekada iš jo neišvažiavau. Buvau čia visą laiką. Niekuomet nepraleisdavau progos aplankyti čionykščių parodų, nueiti į mados pristatymus. Paryžius – kiekvieno mados kūrėjo būtinybė. Tačiau tik čia apsigyvenęs pamačiau, koks šis miestas anapus uždangos. Paryžiuje nesudėtingas gyvenimas yra neįdomus. Kuo sudėtingiau, tuo smagiau. Ir nesvarbu, kad tai apsunkina kasdienybę. O komplikuota viskas – pradedant privalomu prancūzų kalbos mokėjimu, nes kitaip niekas su tavimi nekalbės, ir baigiant biurokratijos painumais. Visi jaučiasi svarbūs, kiekvienam darbeliui padaryti sugaištama marios laiko ir išeikvojama galybė energijos.

Na, o mano gyvenimas, kaip aš mėgstu sakyti, bėga prie kavos puodelio. Kiekvieną rytą einu į kavinukę, kurioje galiu pabūti su savimi, paeskizuoti ant servetėlės. Taip aš atsipalaiduoju, įsiklausau į save. Pradeda gimti idėjos. Svajonių bijau, nes jos visos pildosi. Mano gyvenimo variklis – idėjos, kūryba, tikslas – atrasti ką nors nauja ir nesvarbu, kad šis tas panašaus jau yra. Būna, sugalvoji, atsiverti žurnalą ir matai savo idėją jau įgyvendintą. Bet tai nieko tokio, svarbiausia, kad ieškojai...

- O kiek Jūsų dienos užima darbas?

Darbas man – didelis malonumas. Niekada nedirbau nemielo darbo. Kavinėse – kuriu, namuose - modeliuoju, siuvu. Dėstau mados institute Paryžiuje: studentai mane myli, turime daug bendra. Bet tai veikiau patogus laiko leidimas. Mano pašaukimas – kūryba. Kol kuriu, modeliuoju, siuvu, jaučiuosi svarbus ir reikalingas. Kiekviena siūlė man yra prasminga, apmąstyta. Studentams sakau: jei nusiūtoje siūlėje yra 500 dygsnių, turite pasakyti, kodėl.

- Ar gyvenant intensyvios kūrybos ir darbo ritmu lieka laiko pomėgiams? Kaip leidžiate laisvalaikį?

Knygynuose. Einu ten ir vartau knygas. Šalia namų yra nuostabus senovinis knygynas „Galignani“ (Rivoli gatvėje 224), čia daugybė knygų anglų kalba, aibė mados, dizaino leidinių. Ir niekada neišeinu ko nors nenusipirkęs... Mėgstu žinomų žmonių biografijas, jos mane praturtina, suteikia mano gyvenimui romantikos. Perskaičiau Paulio Poiret biografiją, atsispausdinau žemėlapį ir vaikščiojau tomis pačiomis gatvelėmis, liečiau tas pačias sienas...

Kita mano aistra – aukcionai „Drouot“, kuriuose parduodami senoviniai haute couture gaminiai. Juose galima apžiūrėti, prisidėti, išnagrinėti kiekvieną drabužį: nepraleidžiu progos išstudijuoti, kas ir kaip padaryta, kaip dirbo skirtingi aukštosios mados namai. Dažnai lankau teatrą, o muzika – antras mano pasaulis. Ypač įkvepia klasikiniai kūriniai.

- Sakote, įkvepia muzika, teatras, knygos. O ar turite „žmogiško pavidalo“ mūzų?

Turiu! Tai lietuvių balerina Olga Konošenko. Mane įkvepia tiek jos asmenybė, tiek kuriami vaidmenys. Vieną dieną į ją žiūriu kaip į gulbę, kitą – kaip į Žizel, dar kitą – kaip į Olgą. Su ja dažnai susitinkame, galime šnekėti valandų valandas. Kurdamas moterims visada įsivaizduoju ją ir jos scenos vaidmenis.

- Mados autoritetai?

Alexanderis McQueenas. Ir tuo viskas pasakyta.

- Neatrodote kaip aistrų, nuopuolių ir pakilimų vėtomas menininkas. Nuo Jūsų sklinda ramybė, tvirtas tikėjimas savo idėjomis ir darbais. Ar buvo momentų, kai dvejojote savimi, arba kada pirmą kartą pažabojote savo kūrybos fortūną?

Pats laimingiausias momentas – kai supratau, kad esu reikalingas ir galiu duoti tai, ko iš manęs prašo. Tai įvyko pradėjus magistro studijas. Pasakiau sau: dabar gyvenu, o ne bijau. Nuo tada esu tikras, kad viską darau teisingai, kad turiu potencialą, kad esu savo kūrybos šeimininkas, sprendėjas. Tai mano aukščiausias taškas, kuriame ligi šiol esu.

- O dar turite neįgyvendintų svajonių, ambicijų?

Svajoju pristatyti kolekciją Lietuvoje, bet laukiu tinkamos progos. Jei reikės, lauksiu 20 metų. Kūrėjas privalo turėti atsakomybės jausmą, kiekvieną savo žingsnį pamatuoti ir įprasminti.

- Apie savo kūrinius Lietuvos mados rinkai kalbate šykščiai, paliekate daug mįslių... O gal išsakysite savo nuomonę apie lietuvišką madą?

Lietuvių dizaineriai yra įdomūs ir talentingi, tačiau daugelis sukūrę kolekciją nežino, ką su ja daryti. Žinoma, riboja finansai, bet galima bandyti realizuoti kūrybą naujose erdvėse, vietose, kitokiomis formomis. Galbūt mėginti parduoti savo idėją jos neįgyvendinus... Nesuprantu plėšymosi dėl mados savaičių, kurios reikalauja daugybės pastangų, bet nieko neduoda. Juk kolekciją galima pristatyti ir prospekto viduryje, svarbu gauti norimą grįžtamąjį ryšį. Čia kaip ir su prekybos centrais: juk geriau daug mažų įdomių krautuvėlių nei vienas masinis prekybos centras. O dėl potencialo, manau, Vilnius greitai galės konkuruoti su Berlynu.

Lietuvių dizaineriai svarsto, kaip išvažiuoti į Japoniją, Ameriką, nors iš tiesų Lietuvoje galimybės didesnės, daugiau neišnaudotų nišų. Manoma, kad savo šalyje tikslams įgyvendinti prireiks viso gyvenimo, o svetur – lemtingos akimirkos. Nesmerkiu taip manančių, nes panašiai išėjo ir su manimi. Kita vertus, nors esu šešėlyje, jaučiuosi tvirtai.

Tomo Bagacko modelis
Tomo Bagacko modelis
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Kuriais lietuvių dizaineriais žavitės?

Jų yra keletas, bet paminėsiu Giedrių Šarkauską. Jis vienas iš nedaugelio išsaugojo lietuvišką identitetą, atkūrė jį naujomis formomis. Šis dizaineris parodo, kokia neišsenkama kūrybos versmė. Kiekvienos jo kolekcijos laukiu – tai man yra savotiška šventė, kuomet išgeriu taurę šampano.

- Ar manote, kad lietuvių dizaineriai Paryžiuje rastų nišą?

Esu tikras, kad rastų – tereikia pamėginti. Tą pačią minutę daugybei žmonių ateina į galvą ta pati mintis, bet svarbiausia, ką tu iš jos padarysi. Lietuvoje yra gabesnių už kai kuriuos, sėdinčius Paryžiuje, tereikia nuvykti ir sukonkuruoti. Čia galėtų pagelbėti ambasados: surengti vakarą, sukviesti atitinkamą publiką... Tai neišnaudota niša.

- Iš kur tiek daug žinote apie lietuvišką madą, jos situaciją, rinką, kūrėjus? Atrodo, lyg gyventumėte čia...

Aš „valgau“ lietuviškus „L’Officiel“! Nepraleidžiu progos jų nusipirkti viešėdamas Lietuvoje, dažnai atveža draugai. Iš šio leidinio gaunu informacijos apie lietuvišką madą, neatsistebiu įdomiais mados istorijos pasakojimais. Čia apie pačius paprasčiausius dalykus, kaip, pavyzdžiui, kaklaraištis, sukuriami nuostabūs rašiniai. Norėčiau pasidalyti viena mintimi...

Nesu tikras, jūsų ar kitame žurnale perskaičiau Juozo Statkevičiaus komentarą apie Paryžiaus mados savaitę. Aptardamas mados kolekcijas, vieną iš Frank Sorbier modelių jis pakritikavo, esą kūrėjai pritrūko audinio dar vienam pasijoniui. Labai nusistebėjau tokiu pasisakymu, nes dirbau prie tos kolekcijos ir žinau, kad su sumanymu ir idėja tai nieko bendra neturi...

- Na va, ir vėl išlikote kuklus. Apie tokią įdomią karjeros patirtį, darbą aukštosios mados namuose Frank Sorbier, išsitarėte mums bemaž atsisveikinant. Pasakokite, kaip ten patekote, ką pamatėte, patyrėte.

Baigus Ecole de la Chambre Syndicale de la Couture Parisienne yra galimybė, kad ieškodami vienos ar kitos srities specialistų žinomų mados namų atstovai kreipsis į absolventus. Paprastas principas: patys išmoko, patys renkasi. Kai mokėmės, mums sakydavo: pirmiausia turite įrodyti patys sau, tada ir kiti pamatys. Iš 20 studentų septyni gavo darbus įvairiuose mados namuose. Tuo pačiu metu mane kvietė į Louis Vuitton, Céline ir Frank Sorbier mados namus. Pasirinkau pastaruosius, o į kitus interviu net nenuėjau.

Po pokalbio su mados namų Frank Sorbier prezidente buvau priimtas į komandą. Bet pristačius kolekciją, prie kurios prisidėjau, kontrakto nepratęsiau – supratau, kad tai ne man. Mados namuose kuria tik vienas asmuo – maestro dizaineris, o visi kiti įgyvendina jo idėjas. Siekiant jas realizuoti, reikia įdėti daug darbo ir didžiulio pasišventimo. Dirbama ne taip, kaip Lietuvoje: negali pažiūrėti pro langą, išeiti pasivaikščioti, nes vos spėji gauti užduotį, jau ateina motelis matuotis, po to – naujas audinys, naujas darbas.

Šiuose mados namuose pirmiausia dirbama su medvilniniu audiniu, matuojama ant modelio ir tik tada kuriamas originalas. Įsivaizduokite, aš turiu gaminį „surinkti“ adatėlėmis! Kaip jau sakiau, padirbęs mados namuose supratau, kad tai ne man. Man reikia kurti ir būti savo paties kūrybos lėmėju.

Dilema: Lietuva prieš Prancūziją

Kur Jūsų namai?

Paryžiuje.

Kur mielesni žmonės?

Paryžiuje – laimingi, lietuvių dažnai gaila... Prancūzai turi tvirtą nuomonę, o lietuviai tarsi laukia, kad už juos kas nors spręstų.

Kur geresnė virtuvė?

Italijoje, nes čia galima gauti tikrą picą.

Kur geresnis vynas?

Prancūzų. Ne dėl skonio, kvapo ar spalvos, o dėl to, kad geriamas kitaip. Svarbu, kaip ir su kuo jį gersi.

Kur linksmesnis naktinis gyvenimas?

Lietuvoje lengviau susipažinti, o prancūzai naktiniame gyvenime uždaresni. Daugiau pasirinkimų – Paryžiuje. Tai gali būti ir laivas kanale, iš kurio stebi įsimylėjusias poreles...

Kur daugiau brangių prisiminimų?

Po lygiai.

Kur įdomesni mados kūrėjai?

Paryžiuje.

Kur didesnis pripažinimas?

Norvegijoje. Ten žmonės tvirtai žino, ko nori. Jie mane puikiai supranta.

Geresnės perspektyvos?

Lietuvoje. Daugiau neišnaudotų nišų.

Gražesnės moterys?

Man visos moterys gražios.

Daugiau įkvėpimo šaltinių?

Mano jausmuose.

**********************************

Lietuviško "L'Officiel" balandžio numeryje skaitykite:

Ašaros, prabanga ir ruduo Paryžiuje
Ar pirkti finansiškai naudinga?
Afrikos karalienė Beyoncé
Magali Léger – ateities operos solistė
Rasa Martens: mokėti skanauti gyvenimą
Vilniaus restoranai: kelionė skonių labirintais

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (469)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (192)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (27)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Atakas Ispanijoje įvykdžiusi kuopelė „neutralizuota“, aptikti šiurpą keliantys radiniai (258)

Kuopelė, kuri panaudodama automobilius įvykdė atakas Barselonoje ir Kambrilse, buvo...

Vėžio pacientams viena klaida mirties riziką padidina net 2,5 karto (2)

Vėžys – sunki liga, kuriai įveikti reikia daug jėgų ir stiprybės. Chemoterapija , kurią...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...

Naujos kartos automobiliai gali tapti išsigelbėjimu ieškantiems būsto nuomai

Savavaldis transportas – jau realybė. Taksi be vairuotojų važinėja po Pitsburgą, San Franciską...

Būtina aplankyti bent kartą gyvenime: šie paplūdimiai garsėja visoje Europoje (16)

Keisčiausių formų uolos ir paslaptingos grotos, tarp jų įsispraudę paplūdimiai su Atlanto...

Žvilgsnis iš arti: Malaizijos milijardieriaus paveldėtoja dalinasi ištaigingo gyvenimo akimirkomis (1)

Paprasti mirtingieji dažnai ieško progų žvilgtelėti į turtingų ir žinomų gyvenimus. Kadangi...