Kodėl piliakalniai turėtų būti globojami ir prižiūrimi? Kuo jie svarbūs? „Jie padeda ugdyti nacionalinę savimonę. O jeigu jos nėra, atsiranda grėsmė prarasti valstybingumą“, – įsitikinęs doc. dr. V.Almonaitis.
– Daugiau kaip 30 m. jūsų akiratyje – piliakalniai. Pradėkime nuo to, kodėl apskritai jais susidomėjote?
– Aš, kaip istorikas, domiuosi daugiausia XIV–XV a., retkarčiais – ir XIII a. istorija. Piliakalniai – gyvi šio laikotarpio istorijos paminklai. Jeigu nori prisiliesti prie istorijos, išvysti gyvą to laikmečio statinį, užlipk ant piliakalnio. Juk nėra daug kitokių objektų, išlikusių iš to tarpsnio. Todėl piliakalniai yra puiki galimybė užpildyti šią spragą.
Mes su žmona Junona esame ne tik mokslininkai, bet dar ir keliautojai. Rengiame ir leidžiame kelionių vadovus, juos konstruojame gyvosios istorijos principu. Esame apžiūrėję ir aprašę daugelį Lietuvos piliakalnių. Bent 100 piliakalnių yra aplankę ir mano vaikai.
– Nuo ko viskas prasidėjo?
– Kol buvau vaikas, keliaudavau su tėvais. Per tokias išvykas ir vieną kitą piliakalnį aplankydavome. Kai baigiau mokyklą, įstojau į tuometį Kauno politechnikos institutą (dabar – KTU), įsiliejau į žygeivių kolektyvą „Ąžuolas“. Atėjęs jau radau susiformavusią nuostatą, kad piliakalnių lankymas – vienas iš žygių tikslų. Žygeiviai turėjo sąmoningą užmojį lankyti ir tvarkyti piliakalnius kaip išskirtinius istorijos paminklus. Tai garsiai nebuvo įvardijama, tačiau supratome kaip tam tikrą patriotinę veiklą.
Tebuvo 1981-ieji. Po metų kitų pradėjau ir pats organizuoti žygius, tapau jaunųjų žygeivių „Giliukas“ ir Vilniaus universiteto žygeivių kolektyvo „Aitvaras“ vadovu, žygių organizatoriumi. Sovietmečiu negalėjome lankytis rezistentų žūties vietose, o piliakalnių lankymas buvo daugiau mažiau toleruojamas. Kita vertus, sovietinis saugumas stebėdavo žygeivius: jiems nelabai patiko tai, kad piliakalniai lankomi, tvarkomi ir ant jų užlipus pasakojama apie kovas už laisvę, dainuojamos dainos.
Žygių, kelionių metu piliakalniai ne tik lankyti, vyko ir naujų paminklų paieškos. Pavyzdžiui, 1988 m. „Giliuko“ būrelio (kuriam tuomet vadovavau) žygeiviai surado prie Kauno ir Jonavos rajonų ribos dunksantį Mažųjų Žinėnų piliakalnį. Mokytojas Dobilas Juška, kartu su „Gilės“ žygeiviais žygiuodamas Kauno marių pakrantėmis, 1992 m. aptiko Vieškūnų piliakalnį.
– Kuo piliakalniai svarbūs, vertingi ir į kokius klausimus atsako tyrinėtojams?
– Pirmiausia pasakytina, kad piliakalniai Lietuvoje yra viena gausiausių kultūros paveldo objektų grupių. Šiuo metu yra žinomi 915. Statistiškai vienoje savivaldybėje vidutiniškai yra po 16 piliakalnių. Tiesa, išsidėstę jie nevienodai: pavyzdžiui, Utenos rajone jų priskaičiuojama apie 60, Zarasų rajone – maždaug 45. Gausu piliakalnių ir Nemuno pakrantėse, ir Žemaitijoje, pavyzdžiui, Šilalės rajone jų dunkso apie 30. Kauno rajone – daugiau kaip 20 piliakalnių, Kaišiadorių rajone – apie 25.
Tačiau realiai visa Lietuva yra apstatyta piliakalniais, vienas tenka 70 kv. km plotui. Jeigu jie visi būtų sutvarkyti, nebūtų apaugę medžiais, lydėtų mus kiekviename senesniame kelyje, būtų vieni ryškiausių Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio elementų. Sakyčiau, kad piliakalniai – lietuviško peizažo brangakmeniai.
Galima ir kitaip jų svarbą įvertinti. Dauguma piliakalnių – ne vien archeologiniai objektai: jie pasižymi ne tik tuo, kad juose randamas kultūrinis sluoksnis, gausu informacijos apie čia gyvenusius žmones. Piliakalniai turi ir mitologinę vertę. Apie kai kuriuos Žemaitijoje esančius piliakalnius sukurta ir užrašyta po kelias dešimtis skirtingo siužeto padavimų. Lietuvoje nėra daugiau tokių objektų, apie kuriuos būtų sukurta tiek mitologinio turinio.
Kai kurie piliakalniai pasižymi dar ir istorine verte: mes žinome, kokios pilys ant jų stovėjo, kokie kunigaikščiai ar didžiūnai gyveno, kokie mūšiai, kokios kovos virė prie jų. Tokie piliakalniai vertingiausi ir jų nėra daug.
Kuo toliau, tuo labiau pradedame suvokti, kad piliakalniai yra bene svarbiausios istorinės atminties vietos Lietuvoje. Tai labai taikliai pernai paskelbtame straipsnyje pažymėjo kolega Manvydas Vitkūnas. Dauguma piliakalnių buvo apleisti maždaug XV a., bet iš žmonių atminties jie nedingo: buvo pasakojami padavimai ir ne bet kokie, o apie milžinus, didžius vyrus, gyvenusius ir gynusius savo šalį nuo priešų. Prasidėjus nacionaliniam atgimimui XIX a. pabaigoje, piliakalniai tapo patriotizmo ugdymo vietomis.
Dar 1891 m. dr. Jonas Basanavičius parašė knygelę „Apie senovės Lietuvos pilis“ ir aiškiai pasakė: „Godokime savo piliakalnius.“ Šis jo kvietimas išpopuliarėjo: iki Pirmojo pasaulinio karo formavosi tradicija įvairias sukaktis pažymėti ant piliakalnių, rinktis ant jų švenčių, vakaronių metu.
Sukūrus Lietuvos Respubliką ir tada, kai baigėsi karai su Lietuvos priešais, 1920–1940 m., piliakalniai be diskusijų tapo pagrindinėmis patriotinių švenčių ir susibūrimų vietomis. Buvo beveik valstybinė politika puoselėti piliakalnius ir drauge propaguoti patriotizmą. Sovietmečiu tendencija išliko: jau mano minėti žygeiviai, ramuviečiai, etnokultūrinio sąjūdžio dalyviai stengėsi priminti apie šias svarbias istorines vietas, nuo 1967 m. švęsdavo ant jų Rasas (Jonines), rengdavo kitas šventes.
– Kas suardė ir apleido piliakalnius?
– Ryškaus niokojimo niekada nebuvo. Šias vietas visais laikais lietuviai savotiškai gerbė. Jų niokojimą lėmė tai, kad Lietuvoje XIX–XX a. buvo labai intensyviai ūkininkaujama. Net ir mažuose ploteliuose žmonės arė žemę, nesuprasdami, kad žaloja kultūrinį sluoksnį. Kai kurie piliakalniai iš dalies arba net visiškai nukasti žvyrui, tačiau tokių atvejų nėra daug. Sovietmečiu dauguma piliakalnių buvo gerokai apleisti, apaugo medžiais, krūmais, dabar juos tenka tiesiog išplėšti iš žalumos ir grąžinti į peizažą. Kauno krašte daug piliakalnių nuplovė Nemunas, kai buvo pastatyta hidroelektrinė ir prasidėjo krantų erozija.
Kalbėdamas apie nepakankamą šių paminklų priežiūrą, noriu atkreipti dėmesį ir į vieną savo gimtojo Kauno piliakalnį. Iš viso šiame mieste jų yra šeši. Vertingiausias – Eigulių. Stambus piliakalnis, pasižymintis ne tik archeologine, bet ir istorine verte. 1382 m. ant jo stovėjusi Eigulių pilis buvo puolama kryžiuočių, čia žuvo 40 karių. Pagal paminėjimo datą tai antras istorijos paminklas mieste po Kauno pilies. Kaip jis atrodo? Tikra bėda ir gėda. Miesto savivaldybė yra atsakinga už jo priežiūrą, tačiau kol kas beveik nieko nenuveikė. Jeigu jaunimo organizacijos „Baltai juoda“ savanoriai minimaliai netvarkytų piliakalnio, dabar čia būtų visiškas šabakštynas.
Kitas toks pat liūdnojo vaizdo piliakalnis – Jaučakių Vilkijos seniūnijoje. Ant jo stovėjo Paštuvos pilis, 1369 m. vyko kruviniausios dramos. Dabar jis gana apleistas, sunkiai prieinamas, lyg iškritęs iš atminties.
– Ar Lietuva gali didžiuotis turinti daugiausia piliakalnių?
– Piliakalnis nėra vien baltams būdingas dalykas. Ir kitos gentys, tautos juos pylė, bet noriu atkreipti dėmesį, kad piliakalniais tradiciškai laikome tik tuos statinius, kurie yra suformuoti iš žemės. Štai Estijoje, Saremos saloje, teko matyti didelę piliavietę, kurios gynybinis pylimas suformuotas iš akmenų. Bet kyla klausimas – ar tai piliakalnis? Iš žemės piliakalniai formuoti šalyse, kuriose nėra kalnų. Jei kalbame apie regionus, gamtine prasme panašius į mūsų, tai visiškai tikslios statistinės piliakalnių analizės nėra. Pavyzdžiui, jeigu būtų suskaičiuoti piliakalniai Karaliaučiaus srityje, jų skaičius ploto vienetui galimai būtų panašus kaip Lietuvoje, ypač Sembos pusiasalyje, kur buvo tankiai gyvenama. Bet jie nesuskaičiuoti.
Vieną tokį didžiulį – 250 m ilgio – piliakalnį prie Šešupės žiočių 2011 m. aptikome keliaudami su kolega Valdemaru Šimėnu. Baltarusijos teritorijoje, buvusiose lietuvių genties žemėse, taip pat daug piliakalnių. Jeigu keliautume nuo Ignalinos ar Švenčionių į rytus, vaizdas būtų panašus kaip Lietuvoje. Gausu piliakalnių ir Latvijoje, Lenkijoje. Vis dėlto, viską apibendrinus, statistiškai klasikinių piliakalnių Lietuvos teritorijoje, palyginti su gretimomis valstybėmis, yra daugiausia.
– Jūs pats esate suradęs kelis piliakalnius. Kokiomis aplinkybėmis buvo padarytas naujausias atradimas? Ar jautėtės lyg Kolumbas, atradęs Ameriką?
– Tikrai nereikėtų šio atradimo per daug sureikšminti. Kasmet vis surandama naujų piliakalnių. 2010 m. žinomų buvo apie 850, per kitus septynerius metus jų sąrašas papildytas dar 65. Tiesa, piliakalniai – ne grybai, po lietaus nedygsta, kuo toliau, tuo bus sunkiau surasti naują, nežinomą.
O mano aptiktasis ypatingas tuo, jog atskleidė XIII a. paminėtos ir anksčiau neatrastos gyvenvietės bei pilies vietą. Piliakalnio buvo ieškoma atlikus rašytinių šaltinių analizę. Pirmiausia tyrinėtas 1253 m. surašytas Kuršo dalybų aktas, kuriame aprašomos pietinės kuršių genties žemės, tarp jų – ir Ceklis, žemė dabartinės Žemaitijos šiaurės vakaruose. Tarp Livonijos ordino planuotų užkariauti teritorijų minima ir Medingės (Nedinge) gyvenvietė, vėliau pavadinta Medingėnais.
Ankstesni tyrinėtojai jau buvo pastebėję, kad vietovėse, kurios minimos tame XIII a. dokumente, dažniausiai yra ir piliakalnių. Tai greičiausiai 1253 m. egzistavusių pilių vietos. Kadangi Medingė taip pat buvo minima XIII a. šaltinyje, tai turėjo būti reikšminga gyvenvietė su pilimi.
Kartu su žmona Junona šį balandį nusprendėme pasinaudoti puikiais orais, kai dar medžiai nesulapoję ir viskas gerai matyti. Surengėme ekspedicinį žygį pėsčiomis ir nužingsniavę keliolika kilometrų Minijos pakrantėmis suradome piliakalnį.
