Laimingos šeimos istorija: stiprybę randi ne tarp draugų

„Jei būtume gyvenę Vilniuje, keturių vaikų nebūtume užauginę“, – sako pedagogų palangiškių Daivos ir Audriaus Stonkų šeima, šiais metais pelniusi Metų šeimos vardą. Sūnums ir dukroms atiduota viskas: kiekvieną tėvų minutę sustyguoja atžalų poreikiai ir pomėgiai, nelieka laiko net pasidžiaugti šeimos laime.

Kurorto šurmulio nejaučia

Palangoje Stonkų šeima gyvena kaip Dievo užantyje. Jokio kurortinio šurmulio, tik netoliese judrus kelias į Klaipėdą. „Kai vėjas pučia nuo jūros, girdime renginių ir koncertų garsus“, – sako sutuoktiniai. Jie nesusigundė ir nuomoti būsto poilsiautojams, nes namą statė sau, ne kitiems.

Audrius Stonkus kilęs iš Rietavo, kur ir dabar gyvena jo tėvai. Daiva laiko save tikra palangiške – į kurortą su mama atsikėlė būdama dešimties.

„Vilnius manęs niekada neviliojo. Mūsų vyriausioji dukra Viktorija, išvažiavusi studijuoti į Vilnių, susižavėjo miestu nuo pirmos akimirkos. Man sostinėje labai nepatinka – niekur nespėju, visur vėluoju. Labai gaila laiko“, – teigia daugiavaikė mama. Ji mano, kad Vilniuje tokios šeimos nebūtų užgyvenę. Vaikus auginti pritrūktų ne tik laiko, bet ir pinigų. Kai Audriui siūlė darbą Vilniuje, Daiva kategoriškai nesutiko. „Palangoje nuolat matome savo vaikus, čia geri darželiai ir mokyklos, yra gimnazija, graži gamta. Vaikai į didmiestį dar suspės“, – mano Daiva.

Palangoje gerai ir tai, kad atstumai nedideli, nors ryte visi kartu išvažiuoja automobiliu: sūnūs – į mokyklą, Gabija – į darželį, tėvai – į darbą gimnazijoje. „Vilniuje mano vienas draugas veža vaiką pas auklę 35 kilometrus, po darbo tiek pat – atgal. O kai prasidės mokykla, būreliai? Vienas šeimoje turi dirbti vairuotoju“, – sako Audrius.

Gabija įsiveržė neplanuotai

Daiva kilusi iš dviejų vaikų šeimos, Audrius – iš penkių. Jis buvo vyriausias šeimoje, todėl išmoko būti rūpestingas, buvo mamos pagalbininkas. „Užtat ir man padeda“, – vyrą pagiria Daiva.
Apie didelę šeimą Stonkai nesvajojo, tik antras sūnus Povilas buvo suplanuotas. Trečio vaiko Daiva susilaukė būdama 38-erių.

„Vyrui pasakiau, kad mano laikas jau eina į pabaigą, reikia atsispręsti – dabar arba jau niekada. Jis nebuvo nei prieš, nei už, taip ir gimė Dominykas. O jaunėlė Gabija įsibrovė į mūsų gyvenimą pati – nežinome, nei kaip, nei kada tai nutiko. Kai paaiškėjo, kad gims ketvirtas vaikas, vaidinau labai supykusią, bet širdyje džiaugiausi. Supratau – man labai to trūko. Vyriausios dukters jau nebuvo namuose, ji studijavo antrame kurse Vilniuje“, – prisimena Daiva.

Mamai sunkiausia buvo pranešti apie būsimą vaikelį Viktorijai: „Artėjo mano gimtadienis, turėjo ateiti draugų, kurie jau žinojo. Nenorėjau, kad dukra pasijustų nejaukiai, išgirdusi naujieną paskutinė. Paskambinau, pasakiau, kad turiu paslaptį ir nutilau. Ji suprato: „Mama, tu laukiesi.“ Sunku buvo pasakyti ir savo mamai. Jai atrodė, kad turime per daug vaikų. Kartais ir darbe girdžiu tam tikrą požiūrį į daugiavaikes šeimas. Bet mes abu su vyru labai užsiėmę, daug dirbame, esame geri pedagogai ir nenusileidžiame iki apkalbų lygio“, – sako D. Stonkuvienė.

Šeima svarbiau už draugus

Ketvirto vaikelio laukimas buvo gražus laikas: gali stabtelėti, pažvelgti atidžiau į save. Stonkai vaikus augino iki metukų ar dvejų, paskui vedė į darželį. „Vienareikšmiškai esu už darželį, o ne auginimą namie su auklytėmis. Palangoje mes turime savo darželį, kuriame sienos išdekoruotos mano mokinių piešiniais, kabo ir Povilo, Dominyko tapybos darbų“, – sako dailės mokytoja Daiva.

„Kai gimė Gabija, nutrūko ryšiai su draugais. Mūsų nesuprato – mes prapuolėme iš visų pasilinksminimų, niekur neiname. Kartą pyktelėjusi pasakiau, kad nemėtome vaikų dėl balių. Negaliu jų priežiūros užkrauti savo mamai. Be to, tėvai turi patys prižiūrėti savo vaikus. Toks požiūris atsiranda vėliau, juk Gabiją pagimdžiau būdama 44-erių“, – teigia Daiva, o nuo jos nesitraukia prisiglaudusi Gabija.

„Mano mama visada sakė, kad šeima – stiprybė. Kai buvau jaunas, draugų vis tiek reikėjo. Dabar suprantu, ji buvo teisi, stiprybę ir ramybę randi ne tarp draugų, o šeimoje“, – sako Audrius.

Tenisas suspaudė į vieną kumštį

„Nebuvome numatę tik vieno dalyko – teniso. Kai abu sūnūs pradėjo lankyti teniso treniruotes, šeimos biudžetas vos atlaiko“, – šypsosi Daiva. Povilas ir Dominykas sportuoja nuo penkerių. Povilas dar lankė krepšinio treniruotes, bet komanda subyrėjo. Dominykas tenise pasižymėjo iš karto – tik pradėjęs treniruotis, nugalėjo pirmame turnyre. Trenerė atkreipė į jį dėmesį, Dominykas pradėjo dalyvauti varžybose Latvijoje.

„Tenisas šeimą suspaudė į vieną kumštį. Visas mūsų laikas sustyguotas pagal treniruočių ir varžybų tvarkaraštį“, – sako D. Stonkuvienė. Po interviu ji tuoj pat planavo vežti Dominyką į varžybas Palangoje, o tėtis buvo atsakingas už Povilą – tą pačią dieną jam varžybos Klaipėdoje. Vasarą sūnūs treniruojasi du kartus per dieną.

Tenisą buvo pradėję žaisti ir tėvai – tik dabar neliko nei laiko, nei lėšų, viskas atiduota vaikams.

Vyriausioji dukra Viktorija pati savimi pasirūpina. Ji studijuoja Vilniaus universitete ekonomiką, dirba nuo antro kurso. „Tai didelės šeimos pliusas. Jei būtų vienas vaikas, būtume išpaikinę. Kai kitos šeimos svarsto, ką duoti vaikams, mes sakome: „Duosime meilę ir išsilavinimą“, – sako Daiva.

Gerai ir tai, kad vaikai gimė ne pamečiui. Vyriausioji dukra Viktorija padėjo berniukus auginti. „Viktorija labai motiniška ir globėjiška, ji sakydavo: „Mano – penktadienis, jūsų – šeštadienis.“ Taip ir pasidalindavome laiką“, – sako palangiškė.

Namai alsuoja meno dvasia

Tarp kasdienių rūpesčių ir bėgimo Daiva nepamiršta ir savo menininkės pašaukimo. Ji tapo ant šilko, rengia autorines parodas, subūrė moterų „Šilko“ klubą. Ir vaikai nė vienas neužaugo nepiešęs.

Kai D. Stonkuvienė laukėsi Dominyko ir ruošėsi savo autorinei parodai, netikėtai buvo surengta Povilo piešinių paroda „Penkeri Povilo metai“ Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. „Kai auginau Gabiją, prašė piešti ant šilko ir Dominykas. Jis iki šiol neprarado potraukio į meną, tik Povilas jau nepiešia“, – sako mama. Kai Viktorija mokėsi mokykloje, jos piešinys laimėjo pirmąją vietą tarptautiniame konkurse „Europa mokykloje“.

Savo autorinį darbą namie turi ir šeimos galva. Kai architektas projektavo namą, jo viziją nupiešė ir Audrius. Daiva juokėsi, kad namui akivaizdžiai trūko žmonių, todėl ji piešinį papildė dviem siluetais. Dabar šeima juokais leipsta komentuodama piešinį, kuris kabo svetainėje – koliažą architektas įrėmino ir padovanojo įkurtuvių proga.

Stonkų šeima linksmai žvelgia į gyvenimą: nėra griežtos ribos tarp buities ir meno. Net vonios patalpoje virš klozeto kabo Povilo paveikslas – jį rodydamas autorius kvatojasi garsiau už kitus šeimos narius.

Stonkų šeimoje už buitį svarbiau smagus bendravimas – namai pilni vaikų klegesio. „Mama, kur mano batai?“ – Dominyko klausimas sukelia juoko bangą. Vadinasi, mama padarė tvarką, o tai nėra lengva – vien sportinių batų sūnūs turi po tris poras. Daiva ir langus išsivalo tik liepos mėnesį, nes anksčiau nespėja. Buities darbais ji dalijasi su vyrais – jiems perleidžia maisto gaminimą. Daiva mieliau gėlyną prižiūri, ji visus metus laukia, kol pražys rožės.