Lietuviškos estrados legendomis tapusių dainų „Vėjas man pasakė“, „Berniukai“, „Prie apleisto seno namo“ kūrėjas, kompozitorius, profesorius Teisutis Makačinas prisipažįsta, jog šiandien dainų nebekuria, tačiau ir nesėdi rankų sudėjęs.
© Shutterstock nuotr.

„Nėra momento, kad mano galvoje neskambėtų muzika – nuolat rutuliojasi motyvų vingiai, ryškėja linijos, dėliojasi įvairūs jų variantai“, – šypteli kompozitorius, rankose laikydamas ką tik pasirodžiusį naują rinktinių dainų albumą, pavadintą vienos populiariausių jo dainų pavadinimu „Vėjas man pasakė“.

– Kaip kilo mintis vėl atgaivinti prieš daugelį metų sukurtas dainas?

Tai buvo ne mano, o leidėjų, mačiusių sumanymo perspektyvą, – muzikinės leidybinės firmos „Melodija“ – iniciatyva. Aš pasitikėjau leidėjų skoniu bei išmanymu ir išsakiau tik savo pasiūlymus.

– Albume skamba daugeliui gerai įsiminę kūriniai: „Vėjas man pasakė“, „Berniukai“, „Pašauki mane“, „Sodo vyšnia“, „Sugrįžk, kol nevėlu“... Sudėjote pačius populiariausius?

Kai kuriems kūriniams jau po 40 metų. Toli gražu ne visos vykusios dainos tilpo. Atrinkome tas, kurių įrašai buvo pakankamai meniški ir techniškai prieinami... Džiaugiuosi, kad pagrindinis fondų saugotojas – Lietuvos radijas – buvo tolerantiškas šiam sumanymui ir padėjo sutvarkyti įrašų akustinius parametrus taip, kad jie tiktų skaitmeniniam įrašui. Tai – didelis darbas.

– Ar prisimenate, kada sukūrėte pirmąją dainą?

Kurti dainas pradėjau 1967 metais. Pirmąją – „Oi, mergelės pažadai“ – pagal Pauliaus Širvio žodžius. Vėliau kelias dainas parašiau pagal Eugenijaus Matuzevičiaus žodžius, paskui pradėjau bendradarbiauti su poetais Stasiu Žlibinu, Vladu Šimkumi, Jonu Lapašinsku, Vytautu Blože. Iš viso esu sukūręs apie 120 dainų, apie 70 iš jų yra estradinės, kitas pavadinčiau liaudiškomis ar rikiuotės dainomis.

– Kokios dainos jums pačiam arčiausiai širdies?

Kartais iš pasąmonės išplaukia tai viena, tai kita. Važiuoju automobiliu, ir staiga suskamba „Gal tai tu šauki“, „Sugrįžimai“, „Sodo vyšnia“... Persidainuoju tikėdamasis sukurti naują aranžuotę ar kitaip ją išplėtoti...

– Dažna jūsų daina susijusi su tam tikra gyvenimiška istorija?

Nerandu tokių. Dainų kūrimas, kaip ir kitų muzikos žanrų kūryba, man buvo reguliarus darbas. Atsikeliu anksti ir, kol galva šviežia, sėdžiu prie savo fortepijono, dabar – prie kompiuterio klaviatūros, bandau improvizuoti, kol gimsta kažkas rišlaus, atspindinčio mano nuotaikas. Anuomet nebūdavo specialių užsakymų. Tik retkarčiais dainininkai paprašydavo ką nors sukurti būtent jiems. Tiesa, iš meilės savo žmonai esu sukūręs kamerinės muzikos kūrinių – jai dedikavau šiandien dažnai atliekamą populiarią siuitą „Trys šokiai“, o dainos, jų tekstai turi kur kas konkretesnę meninę idėją. Dedikacijai reikia rimto pagrindo.

– Ar prisimenate, po kokios dainos jūsų populiarumas ėmė augti kaip ant mielių?

Niekada tuo nesidomėjau ir negaliu atsakyti. Man svarbiausia, kad kūriniai būtų tinkamo meninio lygio, o kokie populiarūs jie bus – nerūpėjo. Aišku, būdavo džiugu, kai jie plačiai pasklisdavo ir dažnai skambėdavo.

– Niekada nejutote apmaudo, kad didžiausi laurai už gražią dainą tekdavo ne jos kūrėjui, o atlikėjui?

Jokio apmaudo nejutau. Juk atlikėjas kalbėdavo mano mintimis! Žaidimo taisykles diktuoja kompozitorius, o atlikėjas tik įgyvendina sumanytas menines idėjas. Skelbti ar ne kūrėjo pavardę – tai renginių organizatorių padorumo klausimas. Ne vieno mano, bet ir kitų kūrėjų pavardės neretai dingsta. Beje, jų skelbimas labai įpareigoja. Jei skamba šlamštas, bent žinai, kieno tai darbas.

– Ar galite nupasakoti, kaip gimdavo dainos?

Man tai būdavo savaiminė kūryba. Tam mes, kompozitoriai, turėjome puikią bazę – Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestrą. Kūrėme jam dainas, dirbome tarsi reziduojantys kompozitoriai. Penkiolika metų rašiau estradines dainas, gyvenau toje melodikoje. Net ir šiandien nėra momento, kad mano galvoje neskambėtų muzika – nuolat rutuliojasi kompoziciniai vingiai, ryškėja linijos, dėliojasi įvairūs variantai. Žiūrėk, staiga atrastas vingis tampa būsimo kūrinio idėja.

Kai su S. Žlibinu kūrėme liaudies daina tapusią „Kur tas kelelis“, motyvas smagiai suskambėjo man žingsniuojant Trakų gatve. Einu ir staiga jaučiu, kad žingsniuoju pagal mozūro ritmą (tai specifinė lietuviškų maršų rūšis). Idėja taip sudomino S. Žlibiną, kad sukūrė tikrą poetinį perlą, tapusį vos ne liaudies daina...

Daugumai mano kūrinių pirmiau būdavo sukuriama muzika, paskui – tekstas. Tik iš pradžių būdavo atvirkščiai – pirmąsias dainas sukūriau pagal P. Širvio eiles. Vėliau muzikinė idėja pirmaudavo arba dažnu atveju su poetu judėdavome kartu tol, kol sudėliodavome visus melodikos vingius, teksto turinio akcentus taip, kad išeitų visavertis kūrinys. V. Bložė, S. Žlibinas čia buvo tobuliausi partneriai...

– Kurdamas dainas nujausdavote, kuri bus pasmerkta dideliam populiarumui, o kuri – ne?

Šito niekaip negali numatyti. Orientuodamasis į vadinamąją lengvąją muziką visada galvoji apie kūrinio paskirtį. Ji gali būti įvairi – nuteikti filosofiniams apmąstymams, kviesti šokiui ar tiesiog pašmaikštauti. Viena yra sukurti melodinę baladę, o kita – šokių dainą.

Šokių dainelė „Pašauki mane“ „nuskrido“ lengviau, bet visiškai nesitikėjau, kad subtili bosanova „Vėjas man pasakė“ sulauks šešių aranžuočių, net bigbendui... Kuriant lengvąją muziką labai svarbu, kad tavo sukurtas darbas galėtų būti standartas naujoms kūrinio versijoms atsirasti. Vadinasi, reikia gilaus muzikinio turinio...

Rašydamas dainas, aš negalvojau apie konkrečius dainininkus. Tiesiog kūriau muziką dėstydamas plačiai, nevaržydamas savęs, o tai reikalavo gerų plataus diapazono, tačiau ne operinių balsų. Ir šiandien toli gražu ne visi operos dainininkai moka taip lengvai dainuoti, kaip, tarkim, tai tobulai daro Vytautas Juozapaitis. Būtent tai lėmė dainininkų pasirinkimą – damoms sukūriau vos kelias dainas.

– Ar šiandien lygiai taip pat paprasta sukurti dainą kaip ir anksčiau?

Lygiai taip pat sunku. „Sumesti“ kažką elementaraus – nesudėtinga, bet kad kūrinys pelnytų pagarbą ir atlikėjų norą jį atlikti, nėra taip paprasta.

– Kada buvo gražiausi jūsų kūrybos metai?

Tą grožį aš matuočiau pagal darbo intensyvumą. Nepaprastas pakilimas buvo prieš ketverius penkerius metus. Tada per metus sukūriau tris didžiulius darbus: parašiau naują partitūrą Miko Petrausko operai „Birutė“, kantatai „Saulės poema“, kuri po 30 metų nuo premjeros gražiai nuskambėjo Kaune, ir Koncertą klarnetui ir kameriniam orkestrui. Pastarasis dėl sudėtingumo kol kas neatliktas.

Kai dainos liejosi, dideliu „derliumi“ nepasižymėjau – per mėnesį sukurdavau vieną ar du kūrinius. Nebuvau toks produktyvus kaip nepamirštamas Benjaminas Gorbulskis, atsinešdavęs į kiekvieną perklausą po keliolika kūrinių.

– Dažnai tekdavo piktintis dėl netinkamų jūsų dainų interpretacijų ar atlikimo?

Piktintis neteko. Jeigu turėdavau kokių nors pastabų, jas išsakydavau. Džiaugiuosi, kai atlikėjai atkreipia dėmesį į mano kūrybą... Kai reikia ir kai galiu, padedu. Šiuo metu radosi pageidavimų pateikti daugelio dainų klavyrų, natų, kad jas būtų galima atlikti akademinėje scenoje. Tad šią vasarą tiems darbams ir skyriau.

– Kokia jūsų nuomonė apie šiuolaikinius atlikėjus?

Be abejonių, turime puikių dainininkų, nors grafomanų taip pat pakanka... Gerai vertinu kad ir Stano kūrybą. Kiek jis ištemps nesikartodamas, kitas klausimas, tačiau trys keturios jo sukurtos dainelės – tikri perlai. Pavyzdžiui, į „Euroviziją“ nepatekusi „Meilės simfonija“. Visada pasigėriu Marijono Mikutavičiaus „Trimis milijonais“ ir šių metų Europos krepšinio čempionatui sukurtu himnu – stebėtino talento kūrėjų darbas.

– Ar šiandien dar kuriate dainas?

Šiandien jos – jau už horizonto. Užsiimu kamerine, simfonine muzika. Pastarojo kūrinio – Koncerto fagotui su orkestru – premjera įvyko užpernai. Mėgstu kurti lengvesnio turinio kamerinę muziką, kartais ir savo dainų motyvais. Tai ne aranžuotės, o laisvos kompozicijos, kurios yra mielai atliekamos ir klausomos. Viena jų – „Iš paraštės“, kurią atlieka ansamblis „Arsenalas“.

– Kas geriausiai stimuliuoja jūsų kūrybinę potenciją?

Pirmiausia reikia tam tikros emocinės būsenos. Kartais ištinka kūrybinė pauzė – „sustoja“ smegenys, ir viskas. Kūrybinis darbas reikalauja nemažų fizinių jėgų. Tai didelio susitelkimo ir dėmesio reikalaujantis dalykas. Man produktyviausi būna rytai. Pabundu šeštą ar septintą ir stengiuosi negaišti – sėdu dirbti. Tam skiriu dvi tris valandas, kol pajuntu, kad dėmesys atbuko.

– Kokiomis svarbiausiomis taisyklėmis stengiatės vadovautis gyvenime?

Džiaugiuosi, kad gyvenimas teka palyginti ramiai, be didesnių kataklizmų, nors esame istorinių įvykių, tiesiog stebuklų liudininkai. Turiu nuostabią žmoną Virgiliją. Su ja jau 49 metus esame kartu. Ji – iš tos pačios klasės, mes kartu baigėme Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą, nors artimiau susipažinome kiek vėliau. Virgilija mane patraukė nepaprastu kilnumu, padorumu ir sąžiningumu, mąstymo subtilumu. Jos profesija – televizijos meno laidų režisierė. Tiesa, dabar ji jau nebedirba. Mūsų vienintelis sūnus Virgilijus – dizaineris.

– Kokiems malonumams atsiduodate, kai nekuriate?

Mano žinioje yra visas ūkis, kitaip sakant, tiekimas... Žmona rūpinasi namais, gėlėmis, želdiniais, kartu prižiūrime gerą it angelas jos mamą... Visa tai teikia nemažą pasitenkinimą.

– Esate minėjęs, kad automobilis – jums didelis malonumas...

Tai tiesa. Kai persidirbu, vairuoti automobilį man tampa ypač smagu. Juk tai kitokia vaizduotę perorientuojanti koncentracija... Domiuosi automobilių dizainu, formų kūrėjų fantazijos lakumu.

– Kokios muzikos klausotės savo malonumui?

Kai tvarkau darbo kambaryje „išsibėgiojusius“ popierius, internete susirandu ispanų, portugalų ar brazilų lengvosios muzikos stotį ir klausau jų bolero, baladžių, bosanovų. Išgirstu puikių dainininkų, ištaigingų aranžuočių dideliems orkestrams... Roko muzika tikrai pasauliui negožia akių... Kartais įsijungiame „Mezzo“ kanalą, taip pat pateikiantį stebuklingų dovanų. Tačiau apskritai neteršiu galvos nereikalinga informacija ir stengiuosi gyventi savo muzikiniame pasaulyje. Į koncertus einu nebent tada, kai tikiuosi gauti naujos informacijos – dažniausiai pasiklausyti naujų mūsų autorių, mano kolegų kūrybos ar originalių interpretacijų.

– Kūryba nėra vienintelė jūsų veikla šiuo metu...

Dar dėstau Muzikos ir teatro akademijoje. Čia dalyvauju moksliniame darbe. Kartu su kolegomis rengiame unikalų studijų apie muzikos struktūrą vadovą. Du tomai jau išleisti, net įvertinti aukštomis premijomis. Visą kontrapunkto mokslą teko išdėstyti man. Tai užėmė po trečdalį tų stambių veikalų. Tęsiu šį darbą. Dėstau kontrapunktą ir kompozicijos pradmenis Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Neseniai konservatorija atšventė savo 70-metį. Aš joje dirbu nuo 1959 metų. Įdomu, kad šios konservatorijos diplomas Nr. 1 buvo išduotas mano tėvui Antanui Makačinui.

– Nuėjote tėvo pramintais takais?..

Galima taip sakyti. Mano tėvas buvo muzikas, dirigentas, chorvedys, bet svarbiausia – nepaprasto talento muzikinio gyvenimo organizatorius, mokėjęs suburti aplink save didžiulius kolektyvus. Jo darbo vaisius buvo 1934–1936 metais gyvavęs Vinco Kudirkos simfoninis orkestras, Kauno darbo rūmų mišrusis choras, kuriame dainavo būsimieji Panevėžio teatro aktoriai, atkreipę Juozo Miltinio dėmesį.

Po karo jis buvo Respublikinių mokytojų namų meno vadovas ir didžiulio Vilniaus mokytojų mišriojo choro dirigentas. Tėvas, įžvelgęs mano muzikinius gabumus, iš pradžių mane mokė groti smuiku, paskui – fortepijonu. Įstojau į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumą (dabartinę Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatoriją), muzikos teorijos ir kompozicijos specialybę – geriausia, kas buvo ir yra šioje mokykloje.

Ten pradėjau kurti muziką, vadovaujant šviesaus atminimo kompozitoriui
Jurgiui Gaižauskui, o 1956 metais įstojau į Lietuvos konservatorijos (dabartinės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) J. Juzeliūno kompozicijos klasę. Ją su pagyrimu baigiau 1961-aisiais. Nuo tada esu gyvas kūryba. Ji tapo mano gyvenimo būdu.

– Kokie įvykiai turėjo esminę įtaką jūsų kūrybiniam ir asmeniniam gyvenimui?

Sunku pasakyti. Būta įvairių posūkių. Kodėl mano gyvenime atsirado dainos? Jusdamas didžiulę rusifikacijos bangą, plūdusią kaskart vis stipriau, jaučiau pareigą padėti išsaugoti lietuvišką žodį, lietuvišką atskirtį. Tačiau dainų kūryba, kad ir kokia graži būtų, – ribota erdvė, todėl ilgainiui pajutau savo kaip kompozitoriaus profesinės diskvalifikacijos grėsmę.

Tos pačios mintys kilo ir muzikos dramos teatrui srityje – sukūriau muziką apie 40 spektaklių. Priėjau kryžkelę – arba dainos ir fragmentiška teatrinė muzika, arba psichologinė kūryba. Ėmiau gilintis į pastarąją. Kitas posūkis įvyko, kai buvau pakviestas dėstyti į Muzikos ir teatro akademiją ir įsitraukiau į mokslinį darbą. Galimybė plėsti akiratį – tikros laimės valandos.

– Kas jums šiandien teikia daugiausia atgaivos ir pilnatvės?

Šeima... Mano žmona... Ir tai, kas Lietuvoje yra gera... Domiuosi politiniu gyvenimu. Gero matau daug, nes mes per 20 metų daug ko išmokome ir pasiekėme. Juk turėjome nuo nulio pradėti. Rusai vadovaujančius kadrus rengia jau 200 metų, o mums reikia išmokti tai daryti. Gaila, kad mūsų žmonės net dvylika metų, stabdydami visuomenės raidą, rinko į valdžią senąją nomenklatūrą, ko estai nedarė.

Todėl dabar turim, ką turim... Perdėtas ūkio monopolizavimas – tiesioginis to pasirinkimo padarinys. Tačiau esu optimistas ir ateitį piešiu šviesiomis spalvomis. Tikiu, kad keisis požiūris į kultūrą.

Ateis laikas ir bus suvokta, kaip svarbu formuoti meniškai kūrybingą visuomenę, kad menininkai – ne visuomenės parazitai, kuriuos reikia sukandus dantis išlaikyti, o vertingiausia, didžiausią pridėtinę vertę kurianti visuomenės dalis. Kuo jų daugiau, tuo geriau mums visiems. Kur kas pigiau yra mokyti vaiką muzikuoti, šokti ar piešti, negu išlaikyti asocialų, orientyrus praradusį žmogų.

– Kokiomis ateities svajonėmis gyvenate šiandien?

Svajonių – daug... Didžiausia – išlaikyti kūrybines galias, nes darbų – gausybė. Dabar šiek tiek sulėtinau tempą, nebepriimu jokių užsakymų, darau tik tai, kas man atrodo būtinai reikalinga.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Teroristinis išpuolis Barselonoje: mažiausiai 13 žuvo sunkvežimiui įsirėžus į minią, praneša apie įkaitų dramą nuolat pildoma (230)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

V. Adamkus: mes buvome matomi, o dabar tos lyderystės nebejaučiu (116)

Tarpusavio ginčai, smulkių, nereikšmingų skirtumų pabrėžimas, vienybės ir lyderystės stoka....

Siūbuojantis Vilniaus tiltas įvarė siaubo: manė, kad jis sugrius (23)

Vingio parko tiltas ne juokais išgąsdino žmones, kai po didžiulio Robbie Williamso koncerto...

Vilniaus centre ant vejos nakvoja nuo sekmadienio: užsienio darbininkai pateko į nepavydėtiną padėtį (109)

Jau kelias dienas vilniečiai parkelyje prie Prancūzijos ambasados atkreipė į neįprastą...

R. Karbauskis nusitaikė į draudimą išlaidauti: dėl to išvažiuoja dešimtys tūkstančių (312)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis krizės metu priimtus...

Kelionė po Lenkijos pilis, kuriose buvo rezgami planai prieš Lietuvos kunigaikščius (3)

Kas gali būtų romantiškiau už pilis ? Ir kas gali būti įdomiau už kryžiuočių pilis? Pilis,...

Amerikiečių gydytojai: Kim Jong Uno elgesys rodo jo ligą (32)

Amerikiečių gydytojai, remdamiesi Šiaurės Korėjos diktatoriaus Kim Jong Uno elgesio analize,...

Prezidentas V. Adamkus įveikė vėžį (1)

Netrukus 91 metų sulauksiantis prezidentas Valdas Adamkus įveikė vėžį, sako medikai.

Dviejų vaikų mama mirė dėl to, kad laikėsi jai netikusios dietos (4)

Liepos 19 d. savo namuose Mandūroje, Vakarų Australijoje, buvo rasta be sąmonės parkritusi...

Kauno oro uosto direktorius: liūdime (98)

Po mėnesį trukusių rekonstrukcijos darbų atsidarius Vilniaus oro uostui, Kauno oro uosto...