Tačiau yra ir kitokių žmonių – tokių, kuriems šokis, mintis apie šokį ar net stebėjimas, kaip šoka kiti, verčia susigūžti. Šimtai žmonių pasakojo, kodėl jie nemėgsta šokti ar niekada nešoks. Štai pagrindinės dvi priežastys.
Drovumas
Labai daug žmonių, ypač vyrų, teigė nešokantys, nes yra drovūs. Drovumas reiškia, kad mes sąmoningai stebime save ir jaučiame, kad kiti žmonės taip pat mus stebi ir galbūt vertina mus neigiamai. Tai išryškėjo iš kitų priežasčių, kurias nurodė šokti nemėgstantys žmonės.
30 metų moteris teigė: „Esu drovi ir jaučiuosi taip, tarsi elgčiausi blogai, ir kad kiti žmonės tai pastebės“. Kita į penktą dešimtį metų įžengusi moteris sakė: „Nešoku, nes nemoku. Man atrodo, kad žmonės į mane žiūrės ir juoksis“.
Pasitikėjimo trūkumas dėl „sugebėjimo“ laisvai judėti pagal muziką tarp kitų žmonių tikrai daro didžiulį poveikį. Vienas vyras net pareiškė esantis „pernelyg negražus, kad šoktų“. Keli kiti vyrai pateikė panašius pasiaiškinimus („Atrodau kvailai“, „Jaučiuosi ir atrodau kaip kvailys“, „Keliu juoką, kai šoku“), susijusius su jų manymu, kaip jie atrodo šokdami. Taip mąstant nenuostabu, jog kai kurie žmonės vengia šokių aikštelių ir neigiamai vertina šokių viešoje vietoje perspektyvą.
Taip pat skaitykite: Kada šokantis moteris vyrui daro didžiausią įspūdį
Partnerio neturėjimas
Yra tokių šokių, pavyzdžiui, tango ar Vakarų pakrantės svingas, kuriems būtinas partneris. Per kitus šokius, pavyzdžiui, linijinius ar kai kurıuos pobūvių šokius, galima šokti individualiai, bet žmonių grupėje. Yra ir tokių šokių, kuriuos galima šokti visiškai vienam, pavyzdžiui, Pogo ar kai kurios disko šokių formos. Nepaisant to, kad yra galimybė šokti visiškai vienam, daug žmonių tvirtina nešokantys, nes tam reikia tinkamo partnerio. Šokti su bet kuo nesinori, o vienam šokiui išvesti priešingos lyties žmogų bijoma, kad šis „neprisigalvotų, kad simpatizuoju".
Vienas iš tėvystės džiaugsmų yra šokti su savo vaikais. Tačiau, regis, tokia patirtis kai kuriuos žmones gali atgrasyti nuo šokių visam likusiam gyvenimui. Viena jauna paauglė rašė, kad priežastis, kodėl ji tarp žmonių daugiau nešokanti, yra susijusi su tuo, jog „kartą jai teko šokti su savo mama ir tai „užkniso“. Vargšė mama. Tiesa, mama dar turi vyrą, su kuriuo galėtų šokti. Tačiau taip būna ne visada.
„Mano vyras niekada nešokdavo, o dabar aš esu per sena, kad rasčiau kitą partnerį“, - aiškino kita 60 m. moteris.
Dalis vyrų taip pat nešoka dėl to, kad neturi partnerės.
„Kai tik norėdavau pašokti, turėdavau eiti ir ieškoti merginos“, - sakė vienas vyras. Kitas panašaus amžiaus vyras tikino: „Dabar nebešoku, nes esu vedęs ir turiu vaiką“.
Moksliniai duomenys patvirtina, kad žmonės eina šokti, norėdami susirasti partnerį. Dar daugiau, judesiams, kaip mes šokame tarp žmonių, turi įtakos mūsų hormonų ir genų sudėtis.
Anot šios teorijos, iš dalies mes šokame tam, kad išreikštume savo genetinį „tinkamumą“ tapti reprodukciniu partneriu. Tai reiškia, jog gali būti ir reprodukcinių, hormoninių bei genetinių priežasčių, kodėl žmogus šoka arba ne.
Žvelgiant iš psichologijos taško, žmonių istorijos apie jų nepasitikėjimą savimi ar drovumą atrodo labai emociškos. Tačiau kai žmonės sako, jog iš tikrųjų norėtų šokti, bet nedrįsta to daryti, nes jaučiasi pernelyg nerangūs, nemoka šokti ar neturi partnerio, kyla noras keisti šokio supratimą: jie turėtų tapti smagia ir natūralia veikla, kurioje nebūtų pagrindinių žingsnelių ir galimybės „nusišokti“. Kai jūs atsipalaiduojate ir pradedate pagal muziką laisvai, natūraliai judėti, jūs išreiškiate, kas esate. Kas čia gali būti blogo?
