Istorija apie pasiturintį bankininką, suicidą įvykdyti mėginusį nuskurdusį menininką, impresionistinių paveikslų kolekcionierių, gražuolę žmoną ir penkis vaikus turintį prancūzą, aistrą laukinės nepilnametės guolyje randantį keliautoją, senojo tikėjimo (šamanizmo) gynėją nuo žiaurios krikščionybės invazijos, besikeičiančios nuotaikos, į ginčus linkusį ligotą vyrą. Visa tai – tas pats žmogus. Eugène Henris Paulas Gauguinas (1848 – 1903).
Jo dramatiška istorija prasidėjo tuomet, kai, pastūmėtas pagyrų savo, kaip tapytojo, talentui bei užgriuvusios bankų krizės, nusprendė mesti prestižinį bankininko darbą ir pašvęsti save tapymui. Nebeišgalintis šeimos išlaikyti ekspresyvusis Gauguin'as tam, kad galėtų atsiduoti didžiajai savo gyvenimo aistrai, paliko didžiulę šeimą ir, susikrovęs mantą, pasirinko keliautojo gyvenimą. Tiesa, su savo žmona dane Mette susirašinėjo iki pat paskutiniųjų gyvenimo metų (visi laiškai nesugadinti buvo rasti Taityje, kur paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Gaguguin’as).
Laukinės gamtos, laisvės, nesugadinto gyvenimo išoriniam pasauly ieškojęs tapytojas, paragavęs Centrinės Amerikos, galiausiai pasirinko Okeanijos salas. Tikėjęsis išvysti laukinį, civilizacijos nepaliestą ir senosios Europos tobulumo kulto nesugadintą gyvenimą, stipriai nusivylė, radęs kolonistinio režimo sukaustytą šalį ir krikščionių misionierius, deginančius vietinių gyventojų garbinamų dievų stabus. Nepajėgus nieko pakeisti, Paul’as užsidarė lūšnoje su trylikametė taitiete, tapusia jo mūza ir vaizduojama ne viename menininko paveiksle.
Tie keli metai, praleisti pirmosios viešnagės Taityje metu, buvo itin produktyvūs – Gauguin’as sukūrė ir įvaldė savitą, naują tapymo stilių (vadinamasis sintetizmas), kurio esmė - ne pavaizduoti realybę, o perteikti sužadintus jausmus ir mintis. Šiuo laikotarpiu per pora metų Gauguin’as nutapė net 66 spalvingus egzotiškų motyvų paveikslus.
Vos suduriantis galą su galu, nesulaukęs pripažinimo Paul’as dar mėgino grįžti į gimtąją Prancūziją, organizavo savo asmenines parodas, tačiau nė viena jų taip ir nesulaukė pasisekimo. Laisvės ir laimės įvairiuose pasaulio kampeliuose ieškojęs, visą laiką nuo pasiryžimo tapyti skurde pragyvenęs tapytojas mirė Hiva Oa saloje, vos sulaukęs Prancūzijos aukštuomenės susidomėjimo savo kūryba.
Tačiau šių dienų verslieji išminčiai nepaliauja stulbinę – kruizus į Taitį organizuojanti bendrovė netruko pasivadinti Paulo Gauguino vardu. Nors jų informaciniuose leidiniuose nė žodelio nerasite nei apie Paulo Gauguino gyvenimą, nei apie jo įstabius paveikslus.
Vis dėlto norintiems pakeliauti tikruoju Paul’o Gauguin’o maršrutu, reikės sukarti gerokai daugiau mylių ir aplankyti kur kas daugiau šalių, nei Taitis ir Prancūzija. Žemiau pateikiame maršrutą ir svarbiausias Gauguin’o biografijos detales, susijusias su kiekviena maršruto stotele:
Peru (1849-1853): dėl politinių priežasčių priverstinos kelionės metu mirė tėvas, kai Paul’ui nebuvo nė metų.
Karibai (1865-1871 m.): Paul’ui - tuometiniam jūrininkui - bekeliaujant mirė jo motina.
Prancūzija (1871-1884): globėjo dėka tapo bankininku ir vedė danę Mette-Sophie Gad; po kurio laiko nusprendė pašvęsti gyvenimą tapybai.
Kopenhaga (1884-1885): nesėkmingai mėgino susigrąžinti šeimą, tačiau poreikis tapyti buvo stipresnis. Pasirinko keliaujančio menininko gyvenimą.
Prancūzija (1885-1891): pažintis su van Gogh’u, padėjusi subrandinti savitą Gauguin’o tapymo stilių, ir 9 mėnesius trukusi viešnagė pas jį, kurios metu, kaip manoma, susikivirčijus Gauguin’as nupjovė van Gogh’ui ausį.
Panama (1887): “Aš keliauju į Panamą, kad ten galėčiau gyventi kaip laukinis”, rašė jis savo žmonai Mette. Neatradęs to, ko ieškojo, ir turėjęs sunkiai dirbti, po poros mėnesių išvyko.
Martinika (1887): kaip rašė Gauguin’as, “lengvo ir pigaus pragyvenimo šalis”. Tolesnės laisvės, laukinio gyvenimo paieškos - tokio, “kur nereikėtų dirbti ir būtų galima tiesiog mėgautis gyvenimu”. Susirgęs maliarija tais pačiais metais buvo priverstas grįžti į Prancūziją, kur davė akstiną menininkų grupės Nabis ir meno krypties sintetizmo užgimimui.
Taitis (1891-1893): „laimingi neatrasto Okeanijos rojaus gyventojai nežino apie gyvenimą nieko daugiau, kaip tik jo saldumą. Jiems gyvenimas reiškia dainas ir meilę“, rašė Gauguin’as vienam savo kolegai.
Deja, ir čia gyvenimu teko stipriai nusivilti – kolonistinis režimas, beatodairiška krikščionybės plėtra sugriovė sukurtą egzotiško rojaus iliuziją. Čia Gauguin’as pradėjo rašyti autobiografinę knygą “Noa Noa”, kuria ketino pažadinti europiečiuose jo meno suvokimą.
Prancūzija (1893-1895): nepavykusios parodos.
Taitis (1895-1901): susilaukė dviejų vaikų (vieno negyvo), susirgo sifiliu. Nutapė garsųjį paveikslą “Iš kur mes? Kas mes?” Kur link mes einam?” Mėgino nusinuodyti. Europa galiausiai pradėjo domėtis menininko darbais ir pirmą kartą po bankininko karjeros nutraukimo Gauguin’as nebeskurdo.
Hiva Oa (1901-1903): gyveno su keturiolikmete mergina, pagimdžiusia jam sūnų. Mirė būdamas 54 metų.
Apkeliavus (nors ir mintyse) dramatiško Gauguin’o gyvenimo stoteles, belieka konstatuoti, jog prieš pusantro šimtmečio Europa gyveno didelio menininko laikais, padariusio neišdildomą įtaką tuo metu taip populiarių impresionistų meno suvokimui. Žmogaus, iki gyvenimo pabaigos nepailstamai ieškojusio, bet taip ir neradusio civilizacijos nepaliesto gyvenimo ir tikrosios kūrybos laisvės.
Ką gi paliko išeidamas 54-ų Paul’as?
Penkias mylimąsias (tris iš jų nepilnametes polinezietes),
aštuonis vaikus (tris iš jų jau mirusius),
beveik 800 paveikslų,
naują tapybos kryptį – sintetizmą, kurio atstovai siekė pasiekti gamtos, menininko kylančių jausmų ir estetikos sintezę,
postimpresionistų menininkų grupę Nabis, teigusių, jog paveikslas visų pirma yra spalvomis padengtas plotas,
autobiografinę knygą „Noa Noa“,
romano vertą nusivylimų kupiną keliautojo po gyvenimą istoriją.
Ir tik dabar, praėjus daugiau nei šimtmečiui po Paul‘o mirties, pasaulis šaukia apie didįjį menininką Paul‘ą Gauguin‘ą: už rekordinę sumą parduota vienintelė menininko išbaigta jaunos taitietės skulptūra, brangiausias aukcione parduotas paveikslas, Gauguin‘o pakrikštytas „mitų kūrėju“ ir „daugiausiai istorijoje keliavusiu tapytoju“, paveikslų parodos garsiausiose pasaulio galerijose, kuriami biografiniai filmai...
Belieka džiaugtis turima vertinga galimybe pažinti emocingą keliautoją, pasiturintį bankininką, nuskurdusį menininką, paveikslų kolekcionierių, keliautoją, senojo tikėjimo gynėją. O apie tai, kaip galėjo viskas susiklostyti, jei Europa būtų atsigręžusi į didį talentą anksčiau, galime tik pasvajoti...