Rytų dvelksmas buvo juntamas aukštosios mados kolekcijose kelis sezonus, sužavėdamas dizainerius vidurio Rytų motyvais – tradicijomis, įmantrumu ir spindesiu. Kerintys audiniai – šilko žaliava, viskozė, brokatas, aksomas, šifonas ir atlasas, dekoruoti siuvinėjimais, karoliais, sidabru, auksu ir deimantais – gausiai naudojami egzotiškuose dizainerių kūriniuose. Ir ne tik garsiausių vidurio Rytų mados žvaigždžių (Libano dizainerio Eli Saabo, egiptiečio Hani El-Beheiri ar turko Atilo Kutoglu) kolekcijose, bet ir Vakarų aukštosios mados pasirodymuose.
Rytietiška prabanga, sumišusi su vakarietišku santūrumu, išsilieja neįtikėtinomis puritoniškumo bei seksualumo kombinacijomis. Vąšeliu nertos liemenėlės ir diržai, “haremo” kelnės, ryškios rytietiškos suknios, tviskantys atlaso sijonai, papuošti žvyno pavidalo blizgučiais, išsiuvinėti ar apsiūti juostele kaftanai su reglano rankovėmis, papuoštomis karoliukais kaklajuostėmis, rankų ir kojų papuošalai bei vėriniai vargiai gali ką nors palikti abejingą.
Įtikėję stereotipu, kad musulmonų moterys nuolat įsivyniojusios į juodus apdarus, nežinome, kad iš tikrųjų jos rengiasi nė kiek ne mažiau ryškiai bei madingai nei vakarietės. Jei pakeliautumėte po Egiptą ar Uzbekistaną, gerokai nusistebėtumėte rytietiškų apdarų spalvų įvairove bei turtingumu. “Žmonės klaidingai galvoja, kad, jei esi užsidangsčiusi, negali būti madinga ar graži”, - sako Melor Wati Darus, kuriantis madingus drabužius musulmonėms jau daugiau nei dešimt metų. Islamo religija nedraudžia moteriai būti gražiai. Stilingi drabužiai bei gausybė papuošalų – neatimama moteriškos būtybės dalis. Nuo vakarietiškosios Bosnijos iki konservatyviojo Irano vietiniai madų kūrėjai ieško būdų suderinti religinius principus su moderniu išreiškiančiu individualybę stiliumi.
Dauguma islamo moterų šiandien neužsidengia viso veido. Įprasčiau jas matyti su čadra, skara, apvyniota apie galvą ir kaklą. Ištraukos iš istorinio šaltinio “Moterys musulmonų pasaulyje” byloja, kad “moterys rengiasi tradiciškai dėl skirtingų priežasčių. Daugumai tai atspindi tikėjimą, kad jos seka Dievo prisakymais, rengiasi pagal “teisingą kuklumo standartą”, arba paprasčiausiai rengiasi tradiciniais drabužiais, nes su jais jaučiasi patogiai.”
Istoriškai šydas atsirado daugeliu šimtmečių anksčiau nei islamas. “ Artimuosiuose Rytuose Asirijos karaliai pirmieji įsakė moteris uždaryti karališkajame hareme ir sugalvojo šydus… Po Artimųjų Rytų veido dangstymas paplito klasikinėje Graikijoje, krikščioniškajame Bizantijos pasaulyje, Persijoje ir Indijoje tarp aukštesnės kastos moterų.
Pirmojo šimtmečio metu musulmonai nekreipė dėmesio į moters aprangą… Kai islamas pasiekė kitus kraštus, vietiniai įpročiai, tarp jų ir moterų dangstymas, buvo perimti ankstyvojo laikotarpio musulmonų. Ir tik antrajame islamo šimtmetyje šydas tapo įprastiniu, pirmiausia dėvimas galingųjų ir turtingųjų kaip valdžios simbolis. Šydo dėvėjimas kaip visuotinė taisyklė įsigalėjo tik apie dešimtąjį dešimtmetį.
Nepaisant visos kritikos, musulmonės tiki, kad tokia apranga saugo gerąsias moters ypatybes. Moteris gali sakyti: “Esu graži, todėl noriu save parodyti.” Kita gali pasakyti: “Esu graži, todėl nenoriu savęs rodyti.” Daugumos musulmonių nuomone, islamo mada stengiasi papuošti moterį su visa derama pagarba, o europietiška mada stengiasi moterį paversti vyrų traukos objektu.
Islamo ideologija teigia, kad drabužiai neturi parodyti moters kūno, taip nužeminant ją tik iki vyro seksualinių troškimų objekto. Viena moteris, kalbėdama apie Vakarų feministes, pasakė: “Jos klykia apie lygybę ir pagarbą, bet nekreipia dėmesio į dalykus, kurie dehumanizuoja moterį ir palieka negailestingų vyrų malonei. Jos sako, kad moterys turi būti gerbiamos už jų protą, o ne už kūną, bet taip pat teigia, kad moterys turi dėvėti mini sijonus ir provokuojančius apatinius.” Bet toks moters orumo palaikymas nereiškia, kad islamo religija ragina moteris rengtis neskoningai, prastai ar nemadingai.
Viena Vokietijoje gyvenanti jauna turkė sako: “Jei visos musulmonės čia dėvėtų tik juodus šydus, manau, tai tik pakenktų islamui kaip religijai. Religija neturi supriešinti. Manau, moterims, o ypač jaunoms merginoms, lengviau būti geromis musulmonėmis, jei jos turi galimybę gražiai rengtis.“ Pasak vieno dizainerio musulmono, moterys “neturėtų atsisakyti gerai rengtis vien todėl, kad jos pasirinko islamiškąjį gyvenimo būdą.” Niekas nesako, kad medžiagų moters “apdangalui” pasirinkimas turi nukrypti nuo elegancijos, gero skonio ir net mados taisyklių.
Čadra išlieka pagrindiniu musulmonių aksesuaru, ypač tų, kurios gyvena Europoje. Trisdešimt dvejų metų anglė Stella White, pasirinkusi dėvėti čadrą, dalijasi savo patirtimi: “Aš mėgstu privatumą, barjerą, kurį čadra sukuria tarp manęs ir trikdančio karštligiško pasaulio, ypač Londone. Po čadra randu ramybę: manęs nepasiekia smalsūs praeiviai, mažiau erzina eismas, triukšmas ir minios. Vaikščiodama galiu pasitraukti į savo saugų pasaulį ir jaučiuosi saugi nuo nepageidaujamų pasiūlymų.” Ji taip pat priduria: “Moteris su čadra gali išsaugoti savo tapatumą ir nebūti smulkmeniškos vakarietiškos grožio sampratos verge.” Savo straipsnyje Write užrašė žodžius, girdėtus iš vieno musulmono: “Mano žmona yra tarsi nuostabus deimantas. Ar jūs paliktumėte neįkainojamą deimantą, kad jį įbrėžtų ar pavogtų tiesiog gatvėje? Ne, jūs įvyniotumėte jį į aksomą. Taip ir čadra apsaugo mano žmoną, kuri yra man brangesnė nei visi deimantai.”
Bet aksomas – ne vienintelė medžiaga, apsauganti musulmones. Čadrų pasirinkimas didžiulis ir skirtingas: gėlėtos, siuvinėtos, šilkinės, medvilninės, žoržeto, šifono, poliesterio ir kt. Svarbiausia – žinoti, kaip derinti ir pritaikyti visas aprangos dalis. Kaip sako dizaineris Melor Wati Darus: “Jūs galite turėti pačią gražiausią pasaulyje skarą, bet jei nežinosite, kaip ją pritaikyti prie visos aprangos, neatrodysite gražiai.”
Šių metų mada, pasak anksčiau minėtosios jaunosios turkės, yra švelnios, pastelinės spalvos ir dideli gėlių raštai. Ir ne išsklidusių spalvų batika, bet ryškūs raštai.
Kadangi čadra dėvima virš pečių, geriausia apsiausto apykaklė – stačia, o ne palenkta. Nors ilgi apsiaustai labiausiai paplitę, jaunos moterys labiau mėgsta trumpus apsiaustus ir ryškiaspalvius švarkus. Plačių kelnių, šviesaus apsiausto ir stilingos skaros derinys yra mėgstamas daugumos mada besidominčių jaunųjų musulmonių.
“Mes moteris aprengiame, o ne nurengiame”, - sako islamo pasaulio dizaineriai. Parodyti ar paslėpti – kas iš tikrųjų paverčia moterį seksualiai trokštamu objektu? Rytiečių moterys – paslaptingos būtybės, neatskleistos tarsi Egipto rankraščiai. Ar kada nors sugriausime sieną, skiriančią du pasaulius? Ir, jei taip, ar jos nusimes tradicinius apdarus, ar vis dėlto mes įsivyniosime į tamsų šilką, kad taptume paslaptingesnės, moteriškesnės ir… seksualesnės?
