Būčiau nerašiusi šio laiško, jei viename puslapyje, kuriame žmonės anonimiškai dalinasi paslaptimis, nebūčiau pamačiusi simbolinės vestuvių nuotraukos su prierašu „Teku už nemylimo, o mylimasis stebi mane iš svečių tarpo...“. Ir krūvos piktų komentarų: „Klaikus žmogus, kaip gali gadinti gyvenimą ir sau kitam?“, „Kaip galima paleisti tikrą meilę?“, „Jaučiu tik šlykštėjimąsi tais, kurie nekovoja dėl meilės...“. O dar kiekvienas straipsnis apie gyvenimo stilių dudena į galvą: negyvenk svetimo gyvenimo, siek savo svajonių, gyvenk, kad pats būtum laimingas...
Ir tūkstančiai komentatorių iš paskos kartojantys, kad nereikia sekti ta pačia tūkstantine minia ir gyventi... gyventi sau!
O man norisi gerai pakratyti kiekvieną, kuris taip veidmainiškai seilėjasi. Jeigu tikrai taip manot, kodėl tai negalioja man? Kodėl, kiekvieno, žinančio mano situaciją, būčiau pavadinta išdavike, o jei ne dar blogiau?
Mano situacija paprasta – įsimylėjau užsienietį. Ir dar... musulmoną.
Užaugau konservatyvioje, patriotinėje šeimoje, įstojau į su lietuvių kalba susijusią specialybę, apsupau save dalyvavimu patriotiniais renginiais.
Šimtus kartų juokiausi iš žurnaluose aprašomų situacijų apie mūsų merginas, įsimylėjusias musulmonus. Diskutavau su mama, su draugėm – na kaip galima būti tokiam kvailam? Juk meilė – ne liga, o žmonės – ne gyvūnai valdomi instinktų.
Svajojau apie aukštą blondiną, filologą ar istoriką, namą tarp sostinės ir tėvų namų, darbą šalia, romantiškus pasivaikščiojimus senamiesčio gatvelėm, pabiručius baltus vaikučius.
O išleidžiant mane magistro studijoms į užsienį su draugėm juokais kėlėm tostą – sutikti kuo daugiau musulmonų! Sarkastiška, bet tarsi tie žodžiai būtų nuėję į dangų... ir sutikau Jį. Ilgi vakarai, pasivaikščiojimai, diskusijos, mano gynimasis, kad daugiau negu draugais tikrai niekada nebūsim. Ir palūžimas.
Dar prieš panirdama į įsimylėjimą skambinau ir prisaikdinau geriausią draugę – kad ir ką kalbėsiu grįžus Lietuvon, ištrauk mane, padaryk viską, kad atsitokčiau.
Man ir dabar rodos, kad jei mano pačios draugė būtų buvus tokioj situacijoj, aš niekada nebūčiau tam nusileidus. O ji, man grįžus, po pusmečio pasakė – nebegaliu eit prieš visa tai, nes matau, kad tau pačiai labai sunku. O man nesunku... man beprotiškai sunku! Ilgi vakarai ir naktys kalbantis per skype, bandymas išplėšti bent minutę iš rutinos, kad tik susisiektume, pamatytume vienas kitą, išgirstume vienas kito balsą. Beviltiškumas, kai tavo mylimas žmogus serga, karščiuoja, o visa, ką tu gali padaryti – paprašyti, kad labiau savim rūpintųsi.
Jau pusantrų metų, kai nesame kartu. Mano šeima nieko nežino, nenutuokia apie slaptas keliones savaitgaliais susitikti. Žinau, kad tėvai pyktų ant manęs nežmoniškai, ir aš to taip bijau, nors esu jau suaugusi.
Šeima man viskas, nenoriu jų nuvilti. Žinau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu apie tai prabilti. O man norisi tas mintis nustumti į šalį – pabūti dar vieną diena ta, kuria galima didžiuotis, pasigirti kaimynams, iš kurios galima tikėtis gražios, lietuviškos šeimos... O dabar, kaip ir kiekvienam rašinyje apie įsimylėjusius kitatikius, jaučiu pareigą teisintis.
Religija? Jis nėra religingas, rengia vakarėlius, mėgsta alų ir baltą vyną, slapta nuo manęs išbandė kiaulienos. Smerkia savo imigrantus tautiečius, kurie nebando integruotis į visuomenę ir užsidarę nepriima kitų į savo ratą.
Diskutavom ir kartu priėjom išvados, kad religijos tik formuoja tradicijas ir skirtingus dievybių įvaizdžius, bet Dievas yra tik vienas, į kurį tiki visi žmonės - tiek krikščionys, tiek musulmonai. Todėl aš išpažinsiu savo keliu, o jis – savu, ir niekada neversim vienas kito atsiversti (jis bijo, kad tai aš būsiu ta, kuri jį prispaus verstis į krikščionybę).
Nori kurti gyvenimą Europoje, keliauti, gaminti maistą, skaityti literatūrą ir pažinti žmones, kurti savo verslą. Kaip auginti vaikus, kokiomis tradicijomis, kokiais vardais vadinti ir kokia kalba jie kalbės, bus mano sprendimas, nes dėl vaikų motinos žodis turi būti paskutinis.
Vestuvės bus pagal mūsų tradicijas, nes kitaip, pagal jį, būtų neteisinga – juk mergaitės vestuves planuoja nuo pat vaikystės, o berniukams nusišvilpt, kad tik gautų torto. Jis tenori vieno – gyvenimo kartu su manimi. Kiekvienas sakytų – na ir gerai, jei tau tinka, tai ir tikėk tais auksiniais pažadais, pamatysi vėliau, pagrobs vaikus, grįši visa apsižliumbusi ir žinosi...
Bet aš to nebijau! Žinau tą žmogų, žinau, kad jis manęs neišduos, ir esu pasirengusi prisiimt visą riziką. Neįsimylėjau jo dėl taip dažnai minimo panašiose istorijose „šokinėjimo aplink, asistavimo ir flirtavimo“.
Įsimylėjau jį kaip žmogų. Įsimylėjau jo svajones, jo požiūrį į gyvenimą, jo baimes, vaikišką užsispyrimą ir kvailus įpročius. Bet kas man labiausiai spaudžia širdį? Jis yra savo šeimos ir giminės numylėtinis. Draugai – tiek tautiečiai, tiek europiečiai – eina dėl jo iš proto, jis populiarus ir visur laukiamas. Šnekus, mandagus ir visada pasiruošęs padėti. Beprotiškai geros, atviros širdies. Bet aš?...
Mane graužia sąžinė, kad jei ir išdrįsiu jį pasirinkti, niekada nesididžiuosiu juo taip, kaip jis yra vertas. Grįžusi į tėvynę, negalėsiu eiti gatvėmis susikabinus su juo ir aukštai iškėlusi galvą, negalėsiu su pasididžiavimu pristatyti jo kaimynams ar giminėms, skelbti mūsų atostogų nuotraukų socialiniuose portaluose. Jau dabar kiekvienas panašios istorijos straipsnio komentaras – man tarsi kirtis į širdį.
„Parsidavėlės...“, „Paskutinės k...“ ir etc. Nenoriu būti tautos išdavikė, nenoriu sulaukti smerkiamų žvilgsnių ir žodžių. O iš kitos pusės – žinau, kad neatsigaučiau palikusi šį žmogų, visada su juo lyginčiau kitus. Laikas padeda užsimiršti? O kas, jei ir liksiu visą gyvenimą su suvokimu, kad padariau klaidą? Kad tai buvo tas žmogus, man skirtasis? Ir dar kažkam – padoriam lietuvių vaikinui – sugadinsiu gyvenimą, norėdama vykusiai suvaidinti „dideles, storas, lietuviškas vestuves“ ir „didelį, storą, lietuvišką gyvenimą“?
O dar šalia ir pyktis ant likimo – kodėl man? Ar aš per kvaila, per naivi? Kodėl aš nenusipelniau vyro iš kaimynystės, iš kito miesto, iš kaimyninės gatvės ar darbovietės, arba bent jau savo tikėjimo? Man nereikėjo visų šių problemų, aš tiesiog norėjau pamilti ir būti mylima...
O gavosi šitaip. Galva dieną, naktį ūžia nuo sprendimų, pasirinkimų ir savęs smerkimo. Kiekvieną rytą atsibundu su viltim, kad meilė bus praėjus, dingus, bet slenka mėnesiai ir jau pamažu metai...
Taip, man vemti norisi nuo savo neryžtingumo ir pačios veidmainiškumo. Man taip nusibodo slėptis! Kodėl man taip rūpi kitų nuomonė? Aš myliu tą žmogų, šalia jo jaučiuosi saugi. Žinau, kad nebijočiau šalia jo stovėti paskutinę Teismo dieną, galėčiau pereiti kalnus ir jūras. Ar ne tai svarbiausia? Bet bijau žengti pirmą žingsnį – pakelti telefono ragelį ir paprasčiausiai pasakyti: „Mama, aš įsimylėjau musulmoną...“.
„MAMA, AŠ ĮSIMYLĖJAU MUSULMONĄ...“.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:
Sveiki,
Taigi laiške dalinatės savo vidiniu konfliktu. Jūsų viduje konfliktuoja meilė su baime. Meilės jausmas gana ryškus, ir jį sustiprina tai, jog jaučiatės einanti prieš viešąją nuomonę. Baimės jausmas susijęs kaip tik su šia viešąja nuomone. Kurios nešėjais jūs laikote savo tėvus.
Štai ką reiškia augti konservatyvioje šeimoje. Tiesą sakant, aš net ir nesitikėjau, kad šiais laikais ta šeimos bei viešoji nuomonė Lietuvos jaunam žmogui būtų tokia svarbi.
Ir kad vestuvės vis dar turėtų būti „storos lietuviškos“, o tekėti vis dar reikėtų už „aukšto blondino filologo ar istoriko“. Ir kad jūs turėtumėte su tokia baime pranešti mamai: „aš išteku už musulmono“.
Jūsų baimė man primintų Vokietiją nacių laikais, kuomet vokietė turėtų pranešti, jog įsimylėjo žydą... Bet juk beveik šimtas metų praėjo. Įsivaizduokite: jei jūs būtumėte, tarkime, išaugusi Paryžiuje ar Londone, ar išvis reikėtų jums sakyti: „įsimylėjau musulmoną“, o ne, tarkime „mama, susipažink, čia mano draugas - Omanas“?
Šiuolaikinis pasaulis, žinoma, ne visur toks. Ir žmonių, bijančių žodžio „musulmonas“, tikrai nemažai. Ypač tam tikrų įtarių ir bijančių savo individualumo žmonių tarpe. Tačiau sprendžiant iš laiško, jūs esate jauna ir priklausote kartai, kuriai nuvažiuoti į Londoną būtų tas pats kaip nuvykti iš Vilniaus į Kauną. Kažin ar kas nors Londone atkreiptų dėmesį į žmogaus veido spalvą ar tikėjimą. O dvelkia nuo jūsų laiško kažkokiais senais laikais, kai į žmogų kitos veido spalvos ar tikėjimo europiečiai žiūrėdavo kaip į kažkokį gamtos stebuklą.
Tačiau jūs rašote daug gražių ir išmintingų žodžių: „Aš myliu tą žmogų, šalia jo jaučiuosi saugi. Žinau, kad nebijočiau šalia jo stovėti paskutinę Teismo dieną, galėčiau pereiti kalnus ir jūras. Ar ne tai svarbiausia? „Visa tai reiškia, jog jūs esate laisva, ir didele savo sielos dalimi orientuota į savo teisę elgtis pagal savo jausmus.
Tačiau tokia pat stipri jūsų viduje sielos dalis, nešanti baisiausią jūsų protėvių baimę: ksenofobiją, kai bijoma svetimų. Ir netgi mitologijoje, kur Eglė įsimyli Žilviną, ir istorijoje, kai lietuviai užmušdavo krikščionių misionierius - visur buvo kartojama ir įtvirtinama idėja apie tai, kad yra žmonių „teisingų“ - mūsiškių. Ir yra neteisingų - atėjūnų, kitokių, svetimų, ir todėl nepageidaujamų.
Pažiūra, visiškai ignoruojanti tą faktą, kad pasaulyje jau seniai nėra jokių „grynakraujų“, ir kad visa žmonija jau seniai yra „purvakraujė“, kalbant „Hario Poterio“ herojų žodžiais. Ir kad mes apskritai kilę iš Afrikos. Ir kad netgi Hitleris buvo kilęs iš žydų, o Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gyvavimo metais čia virė didysis tautų katilas - kelis šimtmečius ši teritorija jungdavo rusus, lietuvius, žydus, totorius, lenkus bei prūsus. Ir tik žmogus, neišbridęs iš vaikiškos svetimų baimės, gali su siaubu kartoti vis tuos pačius burtažodžius „migrantai“, „pavojus“, „juodukai“, „jie“, „užplūsta“ ir t.t. ir pan.
Nes tik maži vaikai bijo svetimų ir jiems pasirodžius slepiasi už mamos sijono, tegul ši mama ir vadinasi gražiu žodžiu „motina tėvynė“. Motinos tėvynės nereiktų pamiršti, tačiau atsiskirti psichologiškai nuo savo motinos, pradėti smalsiai ir optimistiškai žiūrėti į svetimus, susidraugauti su tais svetimais ir galų gale susijungti su jais - štai ką šiuolaikinė psichologija laiko sveiku žmogaus vystymusi. O svetimų baimę ir iš tos baimės kylantį priešiškumą bei nepasitikėjimą – psichologija laiko nesėkmingo atsiskyrimo nuo motinos požymiu.
Taigi jūsų meilė kitataučiui rodo normalų vystymąsi, o tuos žmones, kurie bijo ar smerkia šį vystymąsi, reiktų laikyti psichologiškai: „užstrigusiais“ vaiko raidos pakopoje, kur „mama( „mūsiškiai“) yra gerai, o visi kiti yra blogai“. Einant ta linkme, jums tikrai vertėtų dar ir dar kartą klausi savęs taip, kaip jūs ir rašote: „Man taip nusibodo slėptis! Kodėl man taip rūpi kitų nuomonė?“ Nuomonės jums rūpėti tikrai neturėtų.
Kitas dalykas - tradicija. Jūs rašote, kad vestuvės vyktų pagal katalikų tradiciją. Tradicija, tame tarpe ir vestuvės - tai pagarbos aplinkiniams išraiška. Šiaip vestuvės išvis būtų nereikalingas, jei ne visuomenei rodoma pagarba: „mes parodome jums, kad gerbiame jūsų papročius, o mainais tikimės saugumo“.
Atsiskyrimas nuo savo šeimos nereiškia nepagarbos šiai šeimai. Ypač jei šeima kuriasi teritorijoje su aiškiais papročiais. Jeigu jūs, tarkime, gyvendama Turkijoje ar Irake, sugalvotumėte šalia mečetės garsiai šlovinti Mergelę Mariją, tai papiktintų nemažą dalį tikinčiųjų.
Todėl jei jūsų vestuvės vyktų Lietuvoje pagal musulmonų papročius, jūsų giminė ir tėvai jaustųsi labai nejaukiai. Iš jūsų abiejų reikia tikėtis pagarbos. Jūsų draugo pagarbos išraiška yra kalba - visai gerai, jei jis išmoktų bent kiek kalbėti lietuviškai. Visa kita su juo yra paprasta - jis nesilaiko musulmonų papročių ir išpažįsta europietiškas vertybes.
Žinoma, svarbu, kokia kalba kalbėtų jūsų vaikai. Greičiausiai jie išmanytų ne vieną kalbą. Ir tai, kad jie suprastų jūsų vyro kalbą, būtų labai gerai jų ryšiui su tėvu stiprinti. Ir jo tėvystės jausmui. Tėvui nėra lengva mylėti vaikus, kurie kalba tik mamos kalba. Todėl pagarba iš jūsų pusės būtų leidimas jiems susipažinti su tėvo kultūra, jo šaknimis.
Matote, kiek daug reikalauja iš jūsų meilė. Jūs teisi, manydama, kad mylėti kito tikėjimo žmogų nėra taip paprasta. Ir čia neužtenka išsilaisvinti iš savo tėvų. Iš abiejų pusių reikia papildomos pagarbos. Iš abiejų pusių reikia išminties ir kažkiek drąsos. Jūs parodėte, kad to turite.
Ir jeigu jūs neišduosite šių savo savybių - didelė jums pagarba.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
Turite problemų? Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
