Ilona Balsytė: likimas mane vis grąžina prie kūrybos vaikams

 (28)
Ilona Balsytė
Ilona Balsytė
© A.Didžgalvio nuotr.

Aktorė, viena iš „Keistuolių“ teatro įkūrėjų, vaikų muzikos pedagogė Ilona Balsytė prisipažįsta, jog visam gyvenimui „apsikrėtė“ teatru, tačiau muzikos pedagogika – ne mažiau viliojantis dalykas. Ir atskirti vieną nuo kito iš esmės būtų neįmanoma misija...

– Per tuos trumpus pokalbius, kai derinome susitikimo laiką, iš jūsų vis išgirsdavau žodį „egzaminas“. Kaip suprasti – jūs mokotės?

Taip, studijuoju... Visą laiką norėjau mokytis, tačiau dėl įvairių priežasčių anksčiau to nepavykdavo padaryti – niekas nenorėjo suprasti, kam man to reikia. Iš tikrųjų dar vieno studijų dokumento man nereikia. Manau, kad kryptingas mokymasis yra reikalingas. Tad ir įstojau į meno pedagogikos magistrantūrą Šiaulių universitete. Laukia dveji metai studijų. Šiuo metu baigiu pirmąjį kursą. Dabar laikau egzaminus.

– Kaip sekasi studijos?

Nėra lengva. Kiekvieną ketvirtadienį keliuosi labai anksti – penktą valandą – ir skubu į paskaitas Šiauliuose. Namo grįžtu tik apie pusę vienuolikos vakaro. Sunku gyventi tokiu ritmu, bet labai įdomu. Kaskart nuvažiavus į universitetą manęs neapleidžia jausmas, jog tai, ką darau, yra teisinga.

– Greitomis prisiminus, ką jūs esate nuveikusi, susidaro įspūdis, kad, be tam tikro epizodo, atiduoto legendiniam Lietuvos televizijos serialui „Giminės“, jūsų gyvenimas skirtas vaikams: „Keistuolių“ teatras, muzikos pamokos vaikams...

Galbūt toks įspūdis susidaro – mūsų teatro veiklos pradžia buvo spektakliai vaikams. Jie sulaukė neįtikėtinos reakcijos: trys spektakliai per dieną, kilometrinės eilės prie kasų... Tačiau baigusi Muzikos ir teatro akademiją aš pirmiausia atsidūriau „Dainos teatre“.

Šis etapas mano kūrybinėje biografijoje – labai svarbus. Be to, filmavausi ne tik „Giminėse“, bet ir pas Algimantą Puipą, Raimundą Banionį, Maskvos, Odesos kino studijose. Tačiau taip jau susiklostė, kad ryšiai su kūryba vaikams mane sieja nuo seno. Dar prieš susiburiant „Keistuolių“ teatrui Lietuvos televizijoje buvo kuriamos laidelės, kur ir gimė „Keistuolių“ personažai, vėliau edukacinės laidelės „Keistuolių pasaulis“ atsirado LNK. Koncertai, spektakliai, pedagoginė praktika... Likimas mane vis grąžina prie kūrybos vaikams.

– Pirmosiomis vasaros dienomis pasirodė jūsų kompaktinė plokštelė „Lopšinės. Miegokit, sapnelį sapnuokit...“. Kaip jaučiatės atlikusi šį darbą?

Kol kas jaučiuosi pakylėtai. Įdėjau visą širdį, tačiau laikas parodys, ar pavyko... Būna, kad naktį prigalvoji, atrodytų, genialių idėjų, o ryte atsibudęs pusės jų atsikratai. Man toks rytas dar neišaušo. Kol kas viskas man brangu.

– Pasirodžius šiai plokštelei, mamos gali ploti rankomis iš džiaugsmo – dabar joms pakaks paleisti diską, ir jų vaikučiai, klausydami lopšinių, saldžiai užmigs...

Projekto tikslas – visiškai kitoks: kad mamos pačios dainuotų savo vaikams. Įraše mama kalbasi su vaikais, pasakoja jiems įvairias istorijas, atsako į jų klausimus, dainuoja įvairias lopšines. Įrašinėdama šią plokštelę neturėjau ambicijų atsiskleisti kaip dainininkė. Lopšinės sudainuotos paprastai. Kiekviena mama išgirdusi turėtų pasakyti: „Ir aš taip galiu.“ Juk lietuviškų lopšinių lobynas – labai gražus ir turtingas. Džiaugiuosi, kad su manimi albumą įrašinėję „Saulės brolių“ muzikantai Saulius ir Donatas Petreikiai bei Tadas Dešukas padėjo joms išsiskleisti tarsi spalvingoms gėlėms.

– Ar jus mažą mama taip pat migdydavo lopšinėmis?

Ir mama, ir tėtis man jas dainuodavo. Iki šiol man išlikę nuostabūs prisiminimai, kaip gražiai mano tėtis jas dainuodavo.

– O savo vaikams jūs irgi mielai dainuodavote?

Abiem savo dukroms – Ievai ir Saulei – daug jų esu išdainavusi. Tik sūnus Martynas buvo išrankesnis. Buvo momentas, kai jis manęs nepaleisdavo, kol vienos ir tos pačios kokį šimtą kartų nepadainuodavau. Buvo ir toks etapas, kai jis nenorėjo, kad dainuočiau, ir mieliau klausydavo tėčio sekamų pasakų.

– Kitaip tariant, aktorių šeimoje ir namuose būdavo tikras teatras!..

Manau, kad teatrą namuose sukuria patys vaikai. Jie yra tokie tobuli aktoriai, gali taip greitai ir žaviai persikūnyti, patikėti, kad net paprasčiausi raktai gali skambėti kaip stebuklingi varpeliai. Savo studentams, būsimiems aktoriams, dažnai sakau, kad jie atkreiptų dėmesį į tai, kaip tobulai vaikai geba persikūnyti ir žaisti. Manau, kad kiekvienuose namuose, kur yra vaikų, to teatro ir žaidimo – labai daug. Ir nesvarbu, ar tai aktorių, ar kokia kita šeima. Tik, deja, dažnai tėvai būna užsiėmę, nuolat pavargę ir laiko vaikams nesuranda. Labai gaila...

– Užauginote dvi dukras, dabar auginate sūnų. Ar mergaites auginti buvo lengviau?

Kažkada, kai auginau dukras, man sakė, kad auginti sūnų – visai kas kita. Sakė tie žmonės, kurie turėjo ir sūnų, ir dukrą. Man buvo sunku tuo patikėti. Pasirodo, iš tikrųjų – skirtumas yra didelis, tačiau ar sunkiau auginti sūnų, nežinau. Kiekvienas žmogus – individualus, nepriklausomai nuo jo lyties. Mano ir dukros buvo skirtingos, todėl abi jas teko kitaip auginti.

– Sakoma, kad su metais išryškėja tikrieji žmogaus polinkiai. Jei tuo tikėtume, galėtume daryti išvadą, kad jūsų norai mokykloje svyravo tarp aktorystės, dainavimo ir pedagogikos?..

Mano norai nesvyravo – aš norėjau būti mokytoja. Dar penkerių svajojau tapti muzikos mokytoja ir mokyti mažus vaikus, galbūt vaikų darželyje... Paskui panorau mokykloje dėstyti geografiją, matematiką. Būti aktore nesvajojau. Kai angelas mane nuvedė prie tuometės Muzikos akademijos durų ir aš įstojau, tada pasakiau, kad čia – mano vieta. Teatras mano gyvenime atsirado netikėtai, ir aš juo „užsikrėčiau“ visam gyvenimui. Jeigu manęs klaustų, kas labiau patinka – teatras ar pedagogika, – net negalėčiau lyginti. Abu yra manyje ir abu vienodai svarbūs.

– Tad kodėl nesirinkote pedagogikos studijų ir iškart netapote mokytoja?

Nors man norėjosi būti mokytoja, neįsivaizdavau savęs tokios, kokie tuo metu buvo mokytojai. Aš norėjau būti kitokia. Galbūt tokia, kokia esu dabar. Tačiau tapti tokia anuomet nebuvo galimybių. Matyt, man reikėjo teatrinės patirties, kad tapčiau tokia, kokia svajojau. Įstojusi į Šiaulių universitetą pajutau, kad tai, ką dabar studijuoju, mokiausi visą gyvenimą, tik dabar turiu įtvirtinti. Labai gerai, kad viską pereinu ir vėl, kaskart atrasdama ir naujų dalykų. Tos žinios man labai reikalingos.

– Ar dirbdama teatre ir vaidindama vaikams išmokote iš jų to, ko negalima perskaityti nė viename vadovėlyje?

Būdama su vaikais labai dažnai pagalvoju, kad iš jų galima ir verta daug ko pasimokyti. Išminties, drąsos, atvirumo, tikėjimo... Jie visa tai turi. Gal todėl mes ir sakome: „Laiminga vaikystė.“

– Teko skaityti, kad mokytojai, vertindami dabartinių abiturientų žinias, mano, jog šiandieniai moksleiviai yra bukesni. Ar jaunasis teatro žiūrovas taip pat pasikeitęs į blogąją pusę?

Ir suaugusiųjų, ir paauglių, ir vaikų spektaklių žiūrovas šiandien yra visiškai kitoks nei prieš dešimt ar dvidešimt metų. Nesakyčiau, kad pasikeitęs į blogąją pusę. Aišku, negali vaikuose neatsispindėti mūsų visuomenės ydos.

– Kam jums reikėjo „Kindermusik“ mokyklėlės, kurioje dabar susitikome šio pokalbio?

Man smagu dirbti su vaikais. Tikiuosi, kad ši mano veikla – prasminga. Domėdamasi vaikų ugdymu nemažai sužinojau. Taip atradau mokymo metodiką „Kindermusik“. Ši metodika patraukė mane keliais aspektais: joje surinkta tai, kas geriausia vaikams, ji jau gerai patikrinta per daugiau kaip trisdešimt metų, ja vaikai ugdomi visame pasaulyje – daugiau kaip šešiasdešimtyje šalių. Pamokose naudojama muzika, įrašyta grojant „gyvais“ instrumentais. Tačiau svarbiausia – mokomės žaisdami.

– Ar jums sekasi šiame darbe?

Negalėčiau taip vertinti iš šalies. Galiu tik pasakyti, kad esu laiminga dirbdama šį darbą.

– Jeigu būtumėte ne žinoma aktorė, o mažai kam pažįstama kokia nors Onutė, sėkmė šiame darbe mažiau šypsotųsi?

Manau, tik pradžia būtų lėtesnė, bet sektųsi vienodai. Paprastai sakoma, jog darbo sėkmę galima vertinti pagal tai, kiek pradėjusių mokytis pas tave vaikų sugrįžta po metų. Labai gerai, jei grįžta 60 procentų. Pas mane sugrįžta 90 procentų vaikų! Tuo labai džiaugiuosi ir tikiu, kad taip yra ne dėl to, jog esu žinomas žmogus, o dėl to, kad ir vaikams, ir tėvams patinka, kaip aš dirbu.

– Jūsų sūnus Martynas – taip pat jūsų mokinys?

Taip, nes jam – ketveri metai, o aš dirbu su vaikais nuo trejų.

– Ar jam nesunku suvokti, kada jūs jam esate mama, o kada – mokytoja?

Iš pradžių buvo tokių sunkumų, nes aš jam buvau kaip mama. Tačiau pasišnekėjome, išsiaiškinome, kad esu mokytoja, ir viskas susitvarkė – dabar jis bendrauja su manimi kaip su mokytoja, tik pavadina mama.

– Ar jūsų versle jums daug padeda jūsų vyras Aurimas?

Savo veiklos nevadinčiau verslu. Man tai – daugiau kūryba. O vyras man visur, kur tik reikia pagalbos, padeda.

– Darbas su mažaisiais, kuriuo taip mėgaujatės, nepermušė jūsų meilės teatrui?

Kaip jau minėjau, ant svarstyklių pasvėrusi abi veiklas, turėčiau konstatuoti, kad abi jas myliu vienodai. Tik pedagoginiam darbui šiuo metu sugaištu kur kas daugiau laiko nei teatre, bet tai nereiškia, kad teatrą myliu mažiau.

– Pradėjusi mažuosius mokyti muzikos lyg ir įgyvendinote savo vaikystės svajonę tapti mokytoja. Ar dabar leidžiate sau puoselėti naujas svajones ir kurti kitus planus?

Kadangi mažuosius mokyti muzikos pradėjau neseniai, čia dar turiu ką veikti. Kažkur kitur blaškytis neketinu: mano darbų spektras – gana platus, tad prireiks daug metų, kad įgyvendinčiau jau subrandintas svajones.

– Daugelis televizijos žiūrovų jus gerai mena iš legendinio serialo „Giminės“, kuriame kūrėte Angelės vaidmenį. Ar jums būtų įdomu sukurti dar kokį nors vaidmenį lietuviškame seriale, kurių šiais laikais televizijose kaip reikiant užderėjo?

Ne, man įdomiau būtų kažką svaraus sukurti teatre.

– Turite omeny vaidmenį naujame spektaklyje vaikams?..

Neturėjau to omeny. Neskirstau spektaklių į skirtus vaikams ir suaugusiesiems. Mielai sukurčiau įdomų vaidmenį bet kuriam žiūrovui.

– Ar jums dažnai tenka su apmaudu ištarti: „Laksčiau, bėgiojau visą dieną, ir vėl neliko laiko šeimai“?

Aš nebėgioju be prasmės. Tai, ką darau, turi labai svarias priežastis. Stengiuosi savo darbus surikiuoti taip, kad šeimai liktų kuo daugiau laiko. Tačiau, aišku, jo nuolat pritrūksta. Iš tiesų man būdavo baisu suvokti, kaip anais laikais mamos turėdavo palikti trijų mėnesių vaikus ir grįžti į darbą. Man pasisekė. Aš Ievą pagimdžiau 1991 metais, kai ta sistema dar buvo išlikusi, bet man pavyko suderinti darbą ir šeimą.

– Ar jūsų dukros nesuka jūsų pramintais keliais?

Abi baigė muzikos mokyklą. Tačiau Ieva pasirinko teisininko specialybę, o Saulė dar mokosi vidurinėje mokykloje.

– „Giminių“ žiūrovai dar mena, kad seriale vaidinote laukdamasi Saulės, o kai ji gimė, filmavotės kartu su ja, tik mažoji Saulė scenarijaus kūrėjų iš anksto kažkodėl buvo numatyta kaip Angelės sūnelis...

Taip, ji iš tikrųjų taip pat buvo serialo aktorė. Nuo pirmųjų savo gyvenimo mėnesių.

– Jau ne vienerius metus vos prasidėjus vasarai išsikraustydavote į kaimą. Ar šiemet nesulaužėte šios tradicijos?

Kol kas mano gyvenimas teka mieste. Baigsis egzaminų sesija, tada norėčiau kaip reikiant atsipūsti.

– Ką jums reiškia gerai atsipūsti?

Daugiau laiko pabūti su šeima, pailsėti, pakeliauti, iki soties prisivalgyti žemuogių, aviečių ar tiesiog nieko neveikiant parymoti tvenkinyje plūduriuojančioje valtelėje žiūrint į dangų...

– ...ir galvoti apie naujas lopšines?..

Naujas lopšinių albumas jau suplanuotas. Greičiausiai vasarą daugiau laiko teks skirti mokslinio darbo apmąstymams. Tikiuosi, gamta man padės susikaupti.

„Savaitė“
 
28
Parašykite savo komentarą
Skelbdami komentarą, Jūs sutinakte su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Istorijos

M.Wilsonas - apie gyvenimo kelionę su fotoaparatu (3)

2014 gruodžio mėn. 19 d. 14:17
M.Wilsonas - apie gyvenimo kelionę su fotoaparatu
M.Wilson nuotr.
Lapkričio 28–gruodžio 15 dienomis pagal Kauno fotografijos galerijos meno rezidencijų programą Kaune viešėjo fotografas Matthew Wilsonas. Ketinęs porai savaičių keliauti į Rumuniją, Paryžiuje veikusios jo parodos metu sutikęs Kauno fotografijos galerijos vadovą Gintarą Česonį, gavo pasiūlymą atvykti į Kauną, o nepraėjus nei porai savaičių, menininkas vietoj planuotosios Rumunijos jau leidosi Vilniaus oro uoste.

Įdomiausi faktai apie Kalėdas (2)

2014 gruodžio mėn. 19 d. 13:39
Kalėdos – viena laukiamiausių švenčių visame pasaulyje. Kiekviena šalis turi savų kalėdinių ritualų, tačiau daugybė tradicijų visame pasaulyje yra labai panašios – nudžiuginti artimuosius kalėdiniu atviruku, papuošti eglutę ir laukti raudonu kostiumu vilkinčio Kalėdų Senelio.

N. Marčėnaitė: žmonės labai dažnai mano, kad viską apie mane žino (145)

2014 gruodžio mėn. 15 d. 10:00
Nomeda Marčėnaitė su draugu Vytu Palavinsku
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
„Žmonės labai dažnai mano, kad viską apie mane žino, – sako dailininkė, dviejų knygų autorė, televizijos laidų vedėja, trijų vaikų mama ir tiesiog graži moteris Nomeda Marčėnaitė. - Kartais niekas net negirdi, ką noriu pasakyti, nes jau seniai turi susidarę išankstinę nuomonę, užklijavę etiketę ir lyg atmetę mano galimybę keistis, kitaip mąstyti“. Tačiau tie, kurie artimiau pažįsta Nomedą, žino, kad ji – kaip bėgantis upelis. Niekada nežinai, į kurią pusę nučiurlens.

D. Bilevičiūtė: kaip ir kiekviena moteris, myliu tą vienintelį (10)

2014 gruodžio mėn. 11 d. 13:53
Lietuvos žiniasklaidos dėmesio itin dažnai sulaukianti, dainininkė Daina Bilevičiūtė – spalvinga asmenybė. Išraiškingoji atlikėja savo talentą atskleidžia ne tik tėvynės scenoje. Moteris vis dažniau atvyksta į Londoną ir čia dainavimo meno moko vaikus bei suaugusiuosius.

Kodėl mus traukia garsių žmonių biografijos? (6)

2014 gruodžio mėn. 13 d. 00:01
Šiandien nė vienas garsus žmogus ar įžymybė neapsieina be savo biografijos. Jos rašomos tiek apie dar paauglyste besidžiaugiančius POP muzikos atlikėjus, tiek apie seniai išėjusius, bet daug mįslių po savęs palikusius garsius žmones.