Nors pakalbėjus su Viktorija, neatrodo, kad ji būtų plėšoma tarp kūrybos ir korporatyvinio gyvenimo. Pas ją viskas savo vietose, ji žino, kokios jos stiprybės juvelyrikoje ir, kartu, ofiso rutinoje. Bet gal ir aš taip spinduliuočiau pasitikėjimu, jei beveik kas dieną važiuočiau į dirbtuves ir ten kiurksočiau iki išnaktų. Kada gi sunkus darbas nedavė rezultatų.
- Tai, Viktorija, kokios tavo korporatyvinės pareigos?
- Turto valdymo departamento direktorė „Eikoje“.
- O laisvalaikiu?
- Juvelyrė.
- Nuo kada drąsiai jautiesi, pristatydama save juvelyre?
- Aš labai atsargiai save pristatinėju kaip juvelyre.. visą laiką pabrėžiu, kad juvelyrė-mėgėja, per brūkšnelį. Na, aplinkai, nesakau “mėgėja”, jiems verčiau sakau, kiek mokausi, pas ką mokausi ir kad labai daug su tuo dirbu.
- Oj, kiek įdomių temų čia palietei. Tai pradėkime nuo pirmosios. Pas ką mokaisi ir kiek laiko?
- Iš kur?
- Iš finansų studijų Suomijoje. Mano kambariokė Suomijoje universitete nuėjo į juvelyrikos būrelį ir grįžo su žiedeliu ant mažojo piršto. Labai susižavėjau, bet pati ten taip ir nenuėjau – 8 val. vakaro erazmininkai ir taip turi veiklos :) Bet prisižadėjau grįžusi į Lietuvą pabandyti. Kai grįžau, pamačiau, kad juvelyrikos būrelių čia nėra, o magistro studijoms reikia būti baigus dizaino bakalaurą. Aš pamaniau, kad nesąmonė 4 metus mokytis dizainą tik tam, kad galėtum kelis metus pasimokyti tai, ko iš tikro norisi... tada netyčia radau Darijaus skelbimą.
- Bet, žinai ko nesuprantu, kodėl būtent juvelyrika?
- Aš visada paišydavau visur, ant sąsiuvinių, konspektų (matyt, ant finansų konspektų), bet paišydavau junginius, ornamentus... o juvelyrika man pasirodė labai įdomi. Tiesiog iki Suomijos aš niekada nebūčiau pagalvojusi, kad yra galimybė mokytis juvelyrikos neprofesionaliai.
- Tai mokykloje kūrybinis potencialas niekada nebuvo toks stiprus, kad būtum rinkusis su tuo susijusias studijas?
- Ne, nebuvo.
- O dabar?
- Na, man kūrybos vien neužtektų, aš esu ir pardavėjas, ir organizatorius, ir man reikia žmonių. Aš juvelyrikoje labai pailsiu, bet jei tik vien tik tai daryčiau, man to neužtektų. Man reikia šurmulio, judesio, bendravimo.
- Kaip suprantu, kad esi sukaupusi daug, bet labiau praktinės patirties?
- Matai, aš pradėjau pas Darijų gal nuo 20 val. per mėnesį, o po pradėjau eiti kaip į antrą darbą kiekvieną dieną. Nuo kokių 6 val. iki 9 val., ir taip 4 dienas per savaitę, dar ir šeštadieniais ateidavau. Tiek daug dirbdavau, nes nuo pirmųjų dienų šeima ir draugai prašė pagelbėti su papuošalų gamyba. Bet čia normalus dalykas, nes pas Darijų tu savo idėjas įgyvendini iš karto.
Matai, tam kad išmoktum technikos, tai labai gerai kurti kitiems, nes turi padaryti taip, kaip tavęs prašo, o ne kaip pats sugalvojai. Su menais aišku, kad daugiau saviraiškos ir kūrybos, bet įgūdžiai nuo to netampa geresni. Labai sunku pasakyti, ar tai, kas buvo juvelyro galvoje ir nugulė plokštėje.
- Teorinių studijų neplanuoji?
- Ne, žinok. Dažnai susiduriu su baigusiais mokslus, tai matau, kad aš daug daugiau moku. Apie akmenis informacijos pilna internete. O mokaisi ir lavini įgūdžius su kiekvienu darbu, todėl sakyčiau, kad vis dar studijuoju pas Darijų universitete.
- Bet kuo tada skiriesi nuo juvelyro profesionalo? Apkritai, kuo skiriasi profesionalas nuo mėgėjo? Iš balso suprantu, jog vis vien jauti kažkokią takoskyrą.
- Takoskyros gal ir nėra. Kartais jaučiu, kad aš už kai kuriuos juvelyrus esu ir pranašesnė. Man profesionalas tas, kuris baigė mokslus ir iš to išgyvena. Aš nesijaučiu profesionale, nes nesu baigusi mokslų. O išgyventi, jei norėčiau, tai tikrai galėčiau. Nes aš turiu tokius gabumus, kurių kiti neturi – reikia ir mokėti papasakoti, ir norėti pasakoti, ir norėti bendrauti, ir pristatyti kodėl geriau vienaip, o ne kitaip, galų gale man šventas reikalas ir terminų laikytis.
Aš nesijaučiu blogai, jog neturiu išsilavinimo. Aš turiu techninį supratimą kaip ką daryti, bent teoriškai klientui galiu paaiškinti atlikimo operacijas, nors ne visas moku praktiškai įgyvendinti. Salvadoras Dali irgi ne visas savo skulptūras kūrė, jis gi jas piešė, o įgyvendino kiti meistrai. Aš sau sakau, jei architektas ne pats rengė kanalizacijos planą, negi tai reiškia, kad jis nebe namo kūrėjas.
- O aplinkoje nesi susidūrusi su komentarais?
- Iš pačių juvelyrų esu susilaukusi keleto komentarų. Šiaip viskas pakankamai draugiškai vyksta. Aš suprantu, kad mano stiprybė yra ne techninis daikto paruošimas, bet socialiniai gabumai ir, realiai, kitame darbe įgyti įgūdžiai.
- Bet jei viskas prasidėjo nuo paišymo paraštėse... tau labiau patinka kūryba ar techninis įgyvendinimas?
- Manau, kūryba. Ilgainiui tikiuosi, kad iš viso darbų iš paveiksliukų nebebus. Turiu daug nupiešusi savo kūrybos eskizų, todėl planuoju greitu metu juos įgyvendinti ir pakviesti visus į parodą. Vis vien didžiausią džiaugsmą suteikia tai, kas kyla iš tavo minčių, emocijų, perskaitytos literatūros. Pavyzdžiui, kažkada kūriau papuošalų eskizus perskaitytų kūrinių pagrindinėms herojėms. Bandžiau įsivaizduoti, kokius papuošalus nešiotų, pavyzdžiui, Ana Karenina. Bet darbų iš žurnalų iškarpų vis vien reikia, kad įgūdžiai tobulėtų.
- Ar negalvoji pasukti tik kūrybos keliu? Nelauki Dievo ženklo?
- Ne, Dievo ženklo nelaukiu, einu link to, tik gal saugiu keliu. Darbe aš gaunu kitką – bendrauju su įmonių vadovais, tobulėju, stiprėju intelektualine prasme. Kol galiu tai suderinti, aš esu už tai, kad derinti. Vienu momentu, buvo labai sunku, tikrai buvau pradėjus plėšytis, nes kai po darbo varai į dirbtuves iš jų namo 10 val. vakaro, vyrui laiko nelieka. Bet reikia suprasti, kad nieko greitai nebūna.
- Ką pasakytum kitiems besiplėšantiems?
- Palinkėčiau kantrybės, nes tai yra labai ilgas kelias. Esu turėjus ne vieną draugę, bandžiusią juvelyriką, bet neiškentusios metė. Mokslams ir medžiagoms išleidau sumas, viršijančias keturių nulių ribą... Pradžioje, o ji ilga, nesigauna iš karto padaryti, tai ko tikėjaisi. Atsibosta laukti. Reikia suprasti, kad niekada nebus, kad iš karto gausi rezultatą.