Alfredas – statybininkas ir nagingas meistras, kuriam paklūsta ne tik medis ir metalas, bet ir dailininko teptukas. Onutė – auksarankė nėrėja, mezgėja, dailiai siuvinėja ir kuria paveikslus iš šiaudų, pina vytelių dirbinius. Ališauskai įkūrė nuosavą senienų muziejėlį, kuriame tikrai yra ką pažiūrėti. Jie parašė ir išleido kelias prisiminimų knygas apie savo gimines ir gimtuosius kaimus. O kur dar malonūs gyvi rūpestėliai: du šuneliai ir būrelis vištų... Su vaikais ir vaikaičiais Ališauskai bendrauja ir internetu.
Paveiksluose – Sibiro gamta
Ališauskų namelis, kaip ir visų sodininkų, buvo nedidukas, vasarinis. Jį rekonstravo pats Albertas: apšiltino, išplėtė – iš verandos ir balkono padarė dar du kambarius, sumūrijo malkom kūrenamą krosnį, o šalia jos įtaisė vandens baką, iš kurio nutiesė vamzdžius į radiatorius. Kūrenant krosnį, dviejų aukštų namelį apšildo radiatoriai. Jaukų Ališauskų būstą puošia sutuoktinių kurti darbeliai: paveikslai, servetėlės, augalų kompozicijos, suvenyrai.
Paprastai Albertas tapo Sibirą. Tai nepamirštami jo vaikystės prisiminimai. Alberto tėvas su trimis mažais vaikais buvo ištremtas į Tomsko sritį, vėliau atvažiavo ir mama. Šeima čia vargo dešimt metų. Tačiau savo vaikystę Albertas mena su nostalgija.
Jis iki šiol prisimena mokytojus ir vaikystės draugus, su jais palaiko ryšį – rašo laiškus, susiskambina. Širdin įsirėžę didingi Sibiro gamtos vaizdai atgimė ne tik paveiksluose – apie tremtį Albertas parašė prisiminimų knygą „Prie Ketės krantų“. Rašytojas ir dailininkas kukliai vertina savo meną: „Kai lankausi Kaziuko mugėje, pamatau, kad nieko nemoku – daugybė dailininkų piešia geriau už mane. Pernai vasarą buvau pradėjęs lankyti dailininko Rimo Bičiūno studiją, jis moko piešti „iš vaizduotės“, o aš esu „realistas“. Piešiu, kaip man patinka.“
Kūrybingas meistras net namo langus saugančias grotas pavertė puošmena – iš geležies strypų suvirino meniškus „paveikslus“, o ūkinis pastatas praeivių akį traukia linksma metalo vėjarode – katinu ir velniuku.
Ališauskų sode nuo pavasario iki rudens žydi gėlės, veša vertingų veislių vaismedžiai ir uogakrūmiai, kiemą puošia fontanėlis ir dekoratyvinių krūmų bei akmenų kompozicijos. Sklypą puošia ir Alberto atsivežti svečiai iš Sibiro – kėnis ir kedras. Jis vyko ten parsivežti broliuko palaikų.
Knygas rinko naktimis
Ališauskai brangina Lietuvos ir savo giminės istoriją – savo ir vaikų lėšomis, netausodami laiko ir jėgų sutuoktiniai parašė ir išleido jau šešias knygas. Rokiškėnė Ona Ališauskienė savo gimtinę pagerbė knyga „Baršėnai ir baršėniškiai“. Nuo jos neatsiliko Alfredas ir išleido knygą „Mano gimtinė – Lukštiniai“. Iš kitų išsiskiria „Giminės istorijos“.
Knygoje Ališauskai aprašė savo, tėvų, dėdžių, tetų, senelių ir net prosenelių gyvenimus. Solidžiai knygai rinko medžiagą net šešerius metus – aplankė visus giminaičius, rinko jų prisiminimus, dokumentus, nuotraukas. Nusprendę sudaryti giminės genealoginį medį, archyvuose praleido ištisas savaites.
„Radau net proprosenelius iš tėvo pusės – Ališevič“, - sakė A. Ališauskas.
Neliko pamiršti ir Alfredo mamos Anelės Ališauskienės tremtyje rašyti eilėraščiai apie nelengvą dalią Sibire. Ši patirtis aprašyta dviejose knygose, viena jų – „Likimo vėjai“ (net 694 puslapių!).Tremtinės eilėraščiai gal ir nėra aukšto meninio lygio, tačiau jie vaikams ir vaikaičiams labai brangūs.
„Mama yra prisipažinusi, kad eilėraščių rašymas tremtyje jai padėjo išgyventi: „Jei būčiau nerašiusi, būčiau išprotėjusi“. Pasiligojusi, palaidojusi Sibire sūnų ji grįžo į Lietuvą ir sulaukė Lietuvos nepriklausomybės“, - pasakojo Alfredas.
Ona Ališauskienė savo ir vyro rašytas knygas rinko pati. Kol neturėjo kompiuterio, tarškindavo kaimyno dovanota sena rašomąja mašinėle. Kartais taip įninkdavo į darbą, kad prasėdėdavo pusę nakties, kol akys pavargdavo.
Muziejuje – ir meilės laiškai
Ūkiniame pastate Alfredas įrengė pirtelę, čia pat ir malkinė su vištide. Aptvare kudakuoja pulkelis margaplunksnių – ne paprastų, o egzotiškos šabo veislės. Šalia sukiojasi juodaodė vištelė baltomis plunksnomis. Kiaušinių patiems pakanka ir dar vaikų šeimoms dešimtį kitą surenka.
„Šabo vienos mažiausių vištelių, beveik putpelių dydžio. Ir kiaušinėliai jų mažučiai. Kol vištelė deda kiaušinėlį, gaidžiukas kantriai laukia šalia gūžtelės, o kai sudeda, abu giriasi, garsinasi, kudakuoja choru ir kakarykuoja“, - pasakojo Ona.
Ūkinio pastato antrame aukšte nedideliame kambarėlyje įkurdintas Ališauskų muziejus, tačiau atidžiai apžiūrėti ir ištyrinėti gausius eksponatus visos dienos per mažai. Čia saugomi tėvų ir senelių senoviški buities rakandai, suvežti iš abiejų gimtinių, senų nuotraukų albumai, nemaža biblioteka.
Prieglobstį rado ir turtinga Alfredo ženklelių kolekcija, Onutės rankdarbiai, pačių Ališauskų šeimos kažkada buityje naudoti daiktai, gerai prižiūrėti ir išsaugoti, kai kurie jų tebeveikia: prieškarinis radijo imtuvas, mechaninė siuvimo mašina, rusiški fotoaparatai ir kt.
„Kai žmonės sužino apie mūsų muziejų, kartais atneša senus daiktus ar knygas. Muziejus turtėja, plečiasi, tik vietos čia mažoka“, - sako sutuoktiniai.
Keliuose storuose aplankuose laikomi sutuoktinių ranka vienas kitam jaunystėje rašyti meilės laškai, kai Alfredas tarnavo Tarybų Sąjungos armijoje, o mylimoji ištikimai jo laukė. Mėlynu rašalu išmarginti languoto sąsiuvinio lapeliai, pagražinti ranka pieštais mielais piešinukais iki šiol saugo tyrus ir tvirtus prisiminimus, kuriuos Ališauskai itin brangina.
Vasarą sutuoktiniai mėgsta keliauti, nepraleidžia giminių susibūrimų, kraštiečių rokiškėnų klubo renginių.
Išties, šių žmonių gyvenimas pavydėtinai įdomus ir turiningas.
