Tačiau G. Kuprevičius niekada nenorėtų būti išdykaujančiu menininku, besidangstančiu įvairiausiais „post–ost–modern“ lozungais.
– Koks Jūsų – muzikos filosofo – požiūris į plačiosios visuomenės muzikinį ir, apskritai, kultūrinį skonį? Jaunimą užvaldžiusi klubinė muzika, lengvi „bumčikai“. Televizijas apėmusi įvairių šou karštinė. Ar tai nekvepia dvasinės kultūros nunykimu?
Visais laikais buvo dejuojama dėl kultūros nuopuolio. Tačiau pasirodė, kad galybė menkų ir smulkių kultūros įvykių nebepajėgė užgožti didžių kultūros faktų, gyvuojančių jau daugelį šimtmečių. Šiandien savo kasdienybėje nebegalime atsieti vienadienių reiškinių nuo globalinių, ilgaamžių, todėl dažnai smulkių įvykių grandinė mums atrodo labai dramatiška, kartais – netgi beviltiškai bauginanti. Negatyvui visuomet rasis pozityvas, belieka jį tik pamatyti. Tačiau tai jau švietimo, žiniasklaidos institucijų darbas. Tik gaila, kad daugelis pašauktųjų dirbti tą darbą neatlieka jo iki galo.
– Buvote Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Ar lengva žmones, pasirinkusius technokratines specialybes, sudominti humanitariniais dalykais?
Ir lengva, ir sunku. Humanitarinė idėja dabar nėra populiari. Daugeliui jaunų žmonių ji sukelia nedarbo ir vargano gyvenimo baimę. Tačiau ne kiekvienas pagalvoja apie tai, kad didesnė bedarbystė gresia teisininkui ar vadybininkui. Gyvi mitai apie šių specialybių pelningumą daugelį suvilioja ir galiausiai pražudo. Sutinku, humanitarai taipogi nėra graibstomi.
Tačiau žmogus, turintis humanitarinį išsilavinimą, lengviau įveikia asmenines dramas, randa išeitis iš, atrodytų, beviltiškų situacijų ir lanksčiau žvelgia į sudėtingą pasaulį. Humanitarai mokomi mąstyti. Tai – svarbiausia. Gyvenime nepakanka vien gerai išmanyti teisės kodeksą ar žinoti verslo planą.
– Universitete dėstėte muzikos estetiką, muzikos filosofiją... apie mistiką muzikoje. Galbūt suvokti muziką – tiesiog ne kiekvienam duota? O gal reikia mokėti jos klausyti?
Muziką girdi visi, ir visi ją supranta, tik ne visi tai nori pripažinti. Muzika suvokiama per nuojautas, kurių turi kiekvienas gyvas padaras, juolab žmogus. Jeigu tas nuojautų mechanizmas treniruojamas, tuomet muzika į mūsų gyvenimą įeina ilgam ir su džiaugsmu. Vienas rimčiausių būdų lavinti muzikinę klausą – klausyti kokybiškos koncertų muzikos. Pravartu domėtis kuo platesniu muzikos žanrų spektru – nuo popmuzikos iki klasikos (operų, simfonijų, kamerinės muzikos) ir nuo folkmuzikos iki moderniosios, tai pat avangardo, džiazo ar eksperimentinės muzikos. Patartina klausytis ir senosios muzikos, ypač atliekamos senoviniais muzikos instrumentais.
– Vis dėlto Giedriaus Kuprevičiaus pavardė pirmiausia asocijuojasi su varpų muzika. Jau daugelį metų skambinate varpais. Buvote Kauno miesto Vyriausiasis varpininkas... Papasakokite apie karilioną.
Karilionas – tai komplektas tarpusavyje suderintų įvairaus dydžio varpų. Jų gali būti nuo 23 iki 80. Nuo varpų skaičiaus priklauso muzikinis diapazonas, mat atskira nata išgaunama vieno varpo skambėjimu. Pirmasis karilionas buvo sukurtas Olandijoje 1652 metais. Karilionai įrengiami specialiai tam pastatytuose arba bažnyčios bokštuose.
Šiuo metu pasaulyje yra daugiau nei 600 karilionų. Lietuvoje jų – du: Klaipėdos centrinio pašto bokšte (48 varpų) ir Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte (49 varpų). Karilionu skambinama labai įvairi muzika: nuo liaudies dainų iki virtuoziškų džiazo interpretacijų.
Šiuo metu esu vienas iš Kauno karilionininkų. Varpais skambinu nuo 1956 metų. Mano tėvas Viktoras Kuprevičius atvedė mane į bokštą. Skambinimas karilionu nėra pagrindinis ir vienintelis mano užsiėmimas, tačiau užima labai svarbią vietą bendrame muzikinių interesų kontekste. Varpai mano gyvenime yra tarsi dar viena jungtis su klausytoju, nesvarbu, iš anksto suplanavusiu paklausyti varpų muzikos koncerto ar atsitiktinai užklydusiu... Džiaugiuosi, kad 2006 metais pavyko iš esmės atnaujinti senąjį Kauno karilioną: suderinti 35 senus varpus ir papildyti varpinę 14 naujais, pagamintais Olandijoje.
– Kas įkvėpė sukurti roko operą „Ugnies medžioklė su varovais“? Galbūt metėte konkurencinį iššūkį Viačeslavo Ganelino „Velnio nuotakai“?
Įkvėpimas yra kiekvieno žmogaus darbų variklis. Vieni užsidegę stato namus, tinkuoja sienas, kiti su didele meile gydo žmones ar organizuoja valstybės gyvenimą, treti kuria eiles ir muziką. Tačiau visi visuomet pastebi, kur įkvėpimo pristigo arba iš viso nebuvo. Specialybė ar pareigos tėra galimybė savo įkvėpimą parodyti, atskleisti. Džiaugiuosi, kai jis mane aplanko. O kad tai nutiktų dažniau, privalau kasdien dirbti. Laukti įkvėpimo nėra kada, nes tuščiai bėgantis laikas... atbaido įkvėpimą.
Visi mano kūriniai gimė ne nuobodžiai laukiant kūrybinės mūzos, o rimtai ir kantriai dirbant. Be abejo, kūrybai reikia, vadinkime, „dangaus palaiminimo“, bet to atseikėta kiekvienam. Tereikia pajausti tų galių artėjimą.
– Šiandien populiarumo – visur kur – dažnai siekiama bet kokia kaina. Garsūs politikai ir menininkai veržiasi į televiziją, kalba visur ir apie viską. Kaip vertinate tokias populistines ambicijas?
Esu toli nuo televizijos verslo. Galiu suskaičiuoti kelis šimtus ryškiausių Lietuvos žmonių, kurie nė karto nepasirodė mūsų televizorių ekranuose ar spaudos puslapiuose. Ne tai svarbiausia – apie nuopelnus ir darbus byloja ne vien nuotraukos ar pasirodymai TV ekrane. Dažnai žiūriu prancūzų, šveicarų, japonų televizijos laidas, kurių nuolatiniai svečiai – intelektualai, profesoriai, rimti menininkai. Ten ir temos kitos. Deja...
– Ar esate jautrus kritikai? Ar galima kritiką vadinti padoria ir nepadoria?
Ar galiu būti jautrus tam, ko nėra? Nebeatmenu, kada kas nors būtų rimtai analizavęs ar vertinęs mano kūrinius. Geriausiu atveju – šykštus kelių sakinių komentaras. Iki šiol įsiminė Alinos Ramanauskienės, Šarūno Nako straipsniai, nes daugelyje kitų, geriausiu atveju, būdavo tik konstatuojamas faktas.
– Esate ragavęs ir valdininko duonos. Buvote Kauno miesto savivaldybės vicemeru. Kodėl tai parūpo? Koks gyvenimas matosi pro valdžios rūmų langus?
Nelygu, ką nori matyti. Jei nori, matai tokį patį kaip ir vaikščiodamas gatve, o jei ne... Dirbau tuos darbus, nes tikėjau. Tikiu ir dabar, todėl dirbu savo darbą.
– Ką vadinate politiniais ir meniniais išsidirbinėjimais?
Cirką, kuris nevertas nė skatiko, nes fokusai jame akivaizdžiai prasti, o apgaulė – įžūli ir įžeidžianti.
– Esate prasitaręs, jog kultūros politika formuojasi ten, kur yra politikos kultūra. Pakomentuokite šiuos žodžius.
Taip, politikas be kultūros visuomet pridarys daug bėdų. O jei jų susirenka į vieną vietą kelios dešimtys – tuomet lauk krizės. Tačiau politikus be kultūros renka žmonės. Vadinasi, masėms tokie patinka.
– Kodėl atsisakėte siūlymų eiti į politiką?
Aš visą laiką esu politikoje. Niekas nepolitikuoja labiau nei menininkas, nes kūryba yra deklaracijos, iššūkiai, agitacija, nuomonės formavimas ir pan. Skirtumas toks, kad mano simfonijoje muzikantai, grojantys 40 instrumentinių partijų, susijungia į vieningą harmoniją. Politikoje, deja, kitaip.
Kūryba yra paveikesnė, užtat ir įtakingesnė. Galbūt todėl daugelio partijų vadovai džiaugiasi, jei pavyksta į savo gretas prisikviesti vieną kitą iškilų menininką. Kadaise buvau TSKP narys, 1989 metais su nedideliu skandalu atsisakęs tos priklausomybės. Man tai buvo pamoka nesusieti savo gyvenimo su partijomis, kuriose labai nedaug muzikalumo. Esu Lietuvos kompozitorių ir Muzikų sąjungos narys. Man to tikrai pakanka.
– Ar, Jūsų galva, Lietuvai negresia intelekto nuvertėjimas? Koks Jūsų požiūris į šiandien tokį spartų protų nutekėjimą iš Lietuvos.
Nuteka ne vien protai. O ir protai ne visuomet nuteka su protu. Nežinau, kaip elgčiausi, jei man būtų 25-eri. Protas su amžiumi irgi keičiasi...
– Pakalbėkite apie istorines tiesas. Ar istoriniuose faktuose galimos interpretacijos?
Viena iškili istorikė sakė, kad istorija tėra interpretacijos, nes viskas, ką žinome, yra vienaip ar kitaip suinteresuotų metraštininkų pasakojimai. Menininkui tokios istorijos pačios įdomiausios. Taip gimė ir opera „Karalienė Bona“, operetė „Kipras, Fiodoras ir kiti“. Vienus ten atpasakotos ir pavaizduotos istorijos net įžeidė. Kodėl? Kokia ta tikroji tiesa, kaip buvo iš tikrųjų, o kur – tik interpretacijos?
– Kas Jums yra materialinė gerovė? Ar iš tikrųjų pinigai suteikia laisvės?
Pinigų reikia ypač tuomet, kai jų nėra, bet baisiausia, kad jų reikia dar daugiau, kai jų turime pakankamai. Neslepiu, šiuo metu nebadauju ir gyvenu taip, kad nereikėtų manęs šelpti. Nepatariu būti šelpiamam, ypač jei tai susieta vien su gerove. Niekas taip neišlepina, kaip labdara ir aukos. Žinoma, yra atvejų, kai reikia pagalbos, paramos, tačiau dažnai tų, kuriems tokia parama tikrai reikalinga, mes nežinome...
– Paatviraukite apie savo šeimą? Ką veikia Jūsų žmona, dukra, anūkai? Kokias šeimos tradicijas puoselėjate?
Turiu puikią žmoną Gražiną, kuri mane supranta, globoja, aukojasi. Nežinau, ar tinkamai atsakau į jos rūpestį. Tačiau labai stengiuosi. Turiu nuostabią dukros Ievos, dailės mokytojos, šeimą: šaunų žentą Andrių, skulptorių-architektą, anūkus Marių ir Ugnių. Dar po kiemą vaikšto rainas katinas Filypas. Ko daugiau norėti?
– Kas Jums yra santuoka – dviejų žmonių bendrystė ar priklausymas vieno kitam? Kuo grįstas Jūsų su žmona tarpusavio ryšys?
Vienybė ir bendrystė mūsų šeimoje visuomet buvo šventas dalykas. Visi šeimai iškylantys pavojai yra vidujo nesusikalbėjimo, ambicijų ir netolerancijos pasekmė. Pagaliau tai yra ir kultūros stygiaus rezultatas. Pažįstu šeimų, kurios neturi išsaugojusios jokio praeities archyvo. Mano galva, šeimos tvirtybė be savo šaknų pažinumo – neįmanoma.
– Ar Jums nesvetimi buities rūpesčiai? Juk pasitaiko, kad ir čiaupas sugenda, ir durų rankena sulūžta...
Visko būna. Tvarkausi, ką sugebu, pats. Jei prireikia pagalbos, kviečiu meistrus. Smagu stebėti, kaip kiekvienas dirba savo darbą.
– Kas nūdieną žmonių santykiuose Jus labiausiai trikdo ir erzina?
Bandymas gyventi kitų gyvenimus ir tvarkyti juos pagal savo vienintelę teisybę.