Esu Dalia Babkova. Su šeima jau ketverius metus gyvename Pietų Vokietijoje. Auginame dvi dukras. Vyras turi gerą perspektyvų darbą, o aš auginu dukras. Emigracija – man buvo tinkamas laikas paskirti save šeimai bei savo kūrybiniams polėkiams. Vienas tokių – rašymas.
Nuspręsti emigruoti – didelis ir nelengvas žingsnis, kuris daug ką mūsų šeimoje pakeitė. Gyvenant kitoje šalyje išgyvenu visokiausius gerus ir ne tik gražius jausmus: nuovargį, stresą, pažeidžiamumą, nesaugumą. Tačiau ir neigiamose patirtyse randu džiaugsmą ir daug išmokstu. Būtent tais sunkiais momentais stipriai augu: tobulėja mano vidinis žmogus, šlifuojasi charakteris.
Gyvename kaime, kuris pranoksta visais aukščiausiais sprindžiais Lietuvos kaimą. Septynių tūkstančių žmonių vietovėje rasi viską: kelis prekybos centrus, klestinčių smulkių mažų parduotuvėlių, ne vieną restoraną (kuris leidžia sau visiškai nedirbti mėnesį per metus arba atsidaro tik tam tikromis dienomis ir valandomis) ir kelias dideles firmines parduotuves, keletą fabrikų. Tikrai stebėtinas ir pavyzdinis vaizdas. Vokiečiai vertina smulkųjį verslą, kurio dėka, mano galva, jie ir turi tokią gerą ekonomiką. Vokietis niekada nepirks mėsos, vaisių ir daržovių prekybcentryje. Mokės žymiai brangiau, bet nusipirks ūkininkų turgeliuose.
Pažįstu ir mokausi gerbti kitą kultūrą. Su aistra leidžiuosi giliau į kitokių žmonių gyvenimus, jų pažinimą. Tiesiog pasineriu į kitoniškumą!
Pasirinkimas būti kitataučiu, stipriai moko mane vertinti tai, ką turiu. Kai gyvenome tėvynėje, jautėmės labai patogiai ir troškome vis daugiau ir daugiau... O svetur išvykęs nežinai, ar liksi čia ilgai, tad tiek daug nebekaupi, o mėgaujiesi ir vertini tai, ką turi. Suvoki, kiek ne daug žmogui reikia ir kiek daug dalykų aplinkui plėšiančių laiką ir energiją.
Kaip bebūtų gera svetur, dažnai širdimi grįžtu namo. Pajutęs atstumą, imi beprotiškai vertinti visa, kas liko „ten“. Matyt žmogaus tokia nelabai graži prigimtis – nesugebėti džiaugtis šiandien, todėl neretai gailimės kažko neįvertinę. Dažnai tik kažką palikus ar praradus, esi supurtomas. Gaila... Didžiają dalį savo kasdienybės praleisdama su savo mergaitėm dažnai ilgiuosi namų. Labai dažnas vakaras pas mus dedikuotas prisiminimams apie Lietuvą. Prisimename pačius brangiausius dalykus.
Po ketverių metų gyvenimo svetur vis dar ilgimės! Ilgimės žmonių! Tų, su kuriais mūsų širdys. Su kuriais gali savo, nelaužyta kalba bendrauti ir išreikšti save be ribų. Taip pat suprasti ir būti teisingai suprastu.
Būna dienų, kai norisi viską mesti ir grįžti. Grįžti namo!.. Mąstom, permąstom ir suprantam, kad, deja, nesame mes ten labai laukiami. Viskas keičiasi, mes irgi.
Pajutę finansinę laisvę, nepasiilgstam skolų ir baimės susirgti. Kiekvienas susirgimas Lietuvoje reikšdavo mums skaudų minusą, kurio atstatyti mums nepavyko. Ir pradėtas, mano širdžiai verslas irgi finansiškai nepasiteisino. Tiesa, metai – trumpas laikas užauginti sėkmę versle, bet nebegalėjome toliau rizikuoti. Gal mes per daug taurūs žmonės, todėl prasti komersantai. Dėl to ir esame čia, kur esame. Finansinė laisvė suteikia tiek daug galimybių! Galimybių suteikti savo vaikams tai, ko niekad negalėtume leisti gyvendami tėvynėje.
„Facebook'e“ pastebėjau vienos mamytės komentarą, kad vaikutis negali pokaičio užmigti, nes kaimynai langus deda. Oi, pamenu Vilniuje didelius koncertus kaimynystėje. Ne vien dieną nebuvo įmanoma miegoti, bet ir naktį! Tad čia Vokietijoje turime nuostabią galimybę mėgautis ramybe. Netgi visi sekmadieniai tylūs. Pagal įstatymą niekam nevalia įjungti žoliapjovės. Dideliame mieste malonu akiai, o kaime – gera ausiai!
Prisiminiau praeitais metais tokį vaizdą pasų poskyryje Vilniuje. Priėjus prie langelio, mano vyras taip su tik jam būdingu švelnumu ir rūpesčiu bando tartis:
– Gal galit pasakyt, ką geriau mums darytis: asmens korteles ar pasus?
– Pilieti, man neįdomu! – tokiu visai „atsifutbolinančiu“ tonu atrėžia valstybės tarnautoja. – Pats galvokit ir greičiau, nes man tuoj pietų pertrauka.
Taip ir likom su savo greitu sprendimu ir nusiminę tokiu aptarnavimu.
Čia Vokietijoje irgi visko pasitaiko, bet tikrai ne tokių drastiškų istorijų. Vieną kartą man teko net pas miestelio merą pabuvoti. Mat socialinis draudimas buvo užrašęs neteisingą gimimo datą. Reikėjo mero raštiško patvirtinimo dėl mano duomenų. Gavau malonią progą be eilės pas jį patekti! Niekas neišstūmė ir maloniai bendravo su eiline emigrante.
Kiekvieną vasarą grįžtame į Lietuvą. Ten taip gera ir to laiko tiek mažai! Labai labai ilgimės miesto šurmulio ir kultūrinio gyvenimo. Ilgimės Vilniaus, to „pasakų miesto, kur teka Neris su žara“. Džiugu žingsniuoti tomis Vilniaus gatvėmis, kuriomis kasmet vaikščiojame. Smagu atpažinti kiekvieną medį. Daug kas keičiasi. Daugybė naujai išaugusių pastatų. Kitur gatvės susidėvėję ar naujai nulietos. Dar kitur – naujų ženklų pristatyta.
Einant tolyn, į gatvių dulkes įsiterpia šviežias, vis stiprėjantis artimos upės kvapas. Štai netrukus prasideda Mindaugo tiltas, o nuo ten – Senamiestis. Ateini į Katedros aikštę ir stebi įvairiausius, stilingiausius, gražiausius žmones. Klausaisi varpų gaudesio. Užlipi ant Trijų kryžių kalno ir tampi nuostabiojo Vilniaus valdovu iš viršaus! Spaudžia širdį. Įškyla atmintyje pergyventi dalykai.
Kitoje kultūroje dažnai išeinu iš savo asmeninių ribų, t.y. išgyvenu neviltį, ilgesį, nesusipratimus, kalbinius iššūkius... Čia išmokstu atpažinti tai, ko negali žmogus pakeisti. O jei negali, tai neverta eikvoti energijos :) Prieš vėją nepapūsi. Tampu tolerantiškesnė skirtybėms ir nebijanti naujovių bei stipriai ugdau kantrybę ir ramybę.
O būna, kad akims nukrypus pro mūsų gyvenamo namo langą, į platųjį švintantį horizontą, matau Alpes. Maždaug už šimto penkiasdešimties kilometrų! Kalnai atveria lyg naują perspektyvą kasdieninei mano dienai. Žvelgdama į juos išsilaisvinu iš ribotumo.
Labai dažnai stebiu ir kylantį rūką. Jis čia, Vokietijoje, kaip skraistė prieš mano akis padengia mišką ir pievą. Taip sutirštėja vaizdas, kad netrukus nebeįmanoma nieko įžiūrėti. Išėjus į balkoną apsidairyti ima kvapą gniaužti. Nuo rūko sunku kvėpuoti, kybojančio prie pat durų. Iš kambario tamsos atrodo, kad žengiu ne per slenkstį, o į baltą debesį; koja neryžtingai ieško po savimi pagrindo. Lietuvoje tokio vaizdo nesu mačiusi. Kartais taip greitai išlenda saulė, kad net patikėti sunku, kad prieš penkias minutes ji lygiai taip švietė mums virš galvos ir tik rūkas ją dengė.
Man tai nuostabi bendra šeimos patirtis, naujas partnerystės ir naujų draugysčių atradimų laikas. Tai – tokia didelė galimybė visiškai pasikliauti ir pasitikėti savo vyru, naujai jį pažinti.
Sutikusi kitus žmones nebijau atsiverti ir priimti juos tokius, kokie jie yra. Mėgaujuosi skirtumais. Naujomis draugystėmis stipriai praturtinau savo gyvenimą! Mūsų kaimynai, kaip namiškiams atidaro savo namų duris.
O tie žmonės, kurie liko „ten“ – daugelį paleidau... Vienu įsitikinau – tikri santykiai neišyra. Būna, susitinki su žmogumi po ilgo laiko nesimatymo, bet atrodo, kad nebuvai net išsiskyręs.
Išvykimas gyventi kitur – tai puiki galimybė dar labiau save pažinti: savo ribas ir troškimus. Atsiveria nauja gyvenimo perspektyva, kurią galiu kurti. Visuomenėje priimta gerai, patogiai įsitaisyti. Na ir kas, kad nemylimas darbas, bet saugu. Ir kai perlipi į rizikos zoną, daug ką pamatai kitaip. Gali naujai planuoti, ieškoti, pamėgti, išbandyti... Tai mane užpildo ir suteikia pasitenkinimo gyvenimu, kai galvoju apie tai, ko noriu aš ir mano patys artimiausieji.
Tai tokia gera gyvenimo mokykla! Niekur kitur neišmoksi nieko panašaus. Neužtenka trupučio, norisi daug daugiau iš gyvenimo.
Dalios istorija atsiųsta konkursui „Mano sėkmingos emigracijos istorija“. Kviečiame dalyvauti ir Jus!
Dalios tinklaraštį rasite čia: https://gyvosistorijos.wordpress.com
