„Kodėl spaudžiam dešinę. Apie etiketą ir manieras“ – šeštoji Giedriaus Drukteinio knyga. Joje atskleidžiama, kokiais elgesio principais rėmėsi žmonija įvairiais savo istorijos tarpsniais.
Kadangi žinoma, kad kultūros epochos ir jų diktuojama elgsena labai keitėsi, knygos autorius šmaikščiai pasakoja, kaip tokiame kintančiame pasaulyje atsirado elgesio normos ir manieros, ką jos reiškė senaisiais laikais, kodėl išliko iki mūsų dienų.
Išsiaiškinę, kada ir kaip susiklostė vienokia ar kitokia elgesio norma, suprasime, kaip ji veikia: kodėl sveikindamiesi spaudžiame dešinę ranką, kas sieja raštą ir socialines grupes, kokių manierų krikščionys išmoko per kryžiaus žygius, kada vyrai įgudo dovanoti moterims gėlių, kodėl prancūzai diktavo pasauliui etiketo taisykles. Šioje etiketo ir manierų raidos apžvalgoje aptariamos ne tik diplomatijos ir protokolo ištakos, bet ir tai, kad žmonijos istorija ir elgesio kaita – neatsiejami dalykai. Kad darniai sugyventų, žmonės ir kūrė elgesio kodeksus, o šie savo ruožtu padėjo formuotis įstatymams.
Pristatome antrą ištrauką iš knygos „Kodėl spaudžiam dešinę. Apie etiketą ir manieras“:
Mįslė – jos mėgsta jų gauti dovanų, jie kažkodėl drovisi jų dovanoti. Kas tos jos? Žinoma, moterys ir gėlės, du beveik neatsiejami gražaus gyvenimo komponentai.
Jie, aišku, vyrai. Jiems šiais laikais bene vienintelės progos įteikti gėlių moteriai beliko vestuvės arba laidotuvės. Kartais – mylimosios (jei tokią turi) gimimo diena, kartais – Valentino diena, dar rečiau – Kovo 8-oji, jei tokią švenčia. O buvo laikai, kai be gėlių neapsieidavo joks padoresnis vyras, eidavęs susitikti su moterimi...
Gėlių galią žmonija suvokė labai seniai. Žinoma, jos ypač buvo vertinamos per laidotuves. Gėlių likučių randama 60 tūkstančių metų senumo kapavietėse. Netgi ant Turino drobulės mokslininkai rado gėlių žiedadulkių. Gėlės galėjo simbolizuoti daug ką – naują pomirtinį gyvenimą, amžinąjį gyvenimą, augimą ir judėjimą pirmyn (iš to, beje, ir kilusi gotikinė tradicija į laidotuves atsinešti porinį gėlių skaičių – pabrėžiant gyvenimą prieš mirtį ir po jos).
Tačiau gėlės greičiausiai turėjo labai praktišką paskirtį, kurią suvokė ir priešistoriniai žmonės – jų aromatas slopino nemalonius kvapus ir buvo vienintelė priemonė pagerinti laidotuvėse dalyvaujančių žmonių savijautą. Senovės egiptiečiai, įvaldę balzamavimo meną, gėlių beveik nenaudojo. O Talmude, žydų išminties knygoje, netgi pateikiamas konkretus patarimas, kaip laidotuvėse naudoti gėles ir prieskonius (pačių žydų laidotuvėse, kurios paprastai visada kuklios, stengiamasi pabrėžti, kad mirties akivaizdoje visi žmonės lygūs, todėl gėlių būna nedaug).
Graikijoje gėlės net įgijo dievišką statusą, todėl dažnai minimos mituose. Graikai jomis puošdavosi ir per vestuves: nuotakos ant galvos užsidėdavo gėlių vainiką, mat šis buvo laikomas gamtos dovana, priviliodavo bičių, kurios nešė jaunavedžiams laimę ir simbolizavo vaisingumą.
Manoma, kad pirmą kartą vyras padovanojo moteriai gėlių tik viduramžiais. Tiesa, per tam tikrą atstumą ir tik nedidelę, kuklią – raudoną rožę. Krikščionys Rytuose išgirdo ir išvydo „gėlių kalbą“ – rytiečiai apsodindavo gėlėmis namus, teikdami aiškią reikšmę jų žiedams ir spalvoms.
Raudonos gėlės prie jaunavedžių namų, žinoma, reiškė meilę, baltos – gedulą, purpurinės prie viešnamių – gašlumą ir t. t. Todėl įsimylėjęs riteris, gyvas grįžęs po žygio namo, jau galėjo reikšti meilę damai ne tik deklamuodamas eilėraščius, bet ir palikdamas ant damos namų slenksčio ar palangės raudoną rožę. Moterys savo ruožtu, laukdamos grįžtančių iš karo žygių vyrų, segėjo prie suknių baltus rožių ir lelijų žiedus – tos gėlės simbolizavo ištikimybę ir skaistumą.
Kad ir kokia buvo simbolinė gėlių ir jų spalvų reikšmė, būtent jų aromatas paskatino vyrus teikti moterims puokštes. Tai įvyko brandžiaisiais viduramžiais dėl vienos praktinės priežasties. Augančiuose Europos miestuose nebuvo kanalizacijos, visas atliekas, pamazgas ir kitokius nešvarumus gyventojai pildavo tiesiai į gatvę. Žmonės tais laikais, žinoma, nesiprausdavo taip dažnai, kaip mes dabar, todėl visuose namuose ar menėse tvyrodavo rūgštus tvaikas, o miesto gatvėmis tiek lepi poniutė, tiek augalotas muškietininkas įstengdavo perbėgti tik prisispaudę prie nosies iškvėpintą nosinaitę, kvapniųjų druskų ar augalų maišelį arba gėlių puokštę. Tuometiniai kavalieriai įteikdavo moteriai puokštę kviesdami išeiti laukan, pavyzdžiui, pasimėgauti mirties bausme miesto aikštėje arba pasivaikščioti po sodą. Taip moterų įprotis gautas gėlės pauostyti, t. y. įvertinti jų skleidžiamo kvapo stiprumą ar malonumą, tapo kone tradicija. Pačiam vyrui vaikščioti įsmeigus veidą į gėlių puokštę nebuvo laikoma vyriška, ir gėlės tapo išimtinai silpnosios lyties aksesuaru.
Beje, ir ligonių paguoda. Žmonės greitai suprato, kad gėlių kvapas pakelia nuotaiką, vadinasi, gydo, o pati puokštė maloni akiai – štai kodėl sergantiems žmonėms nešame gėlių. Be to, kol žmonija dar nebuvo išradusi priemonių įveikti marą, šienavusį viduramžių ir Renesanso epochų gyventojus, vienu metu buvo manoma, kad nuo šios baisios ligos padeda apsisaugoti ir gėlės, todėl XVIII amžiuje Anglijoje masinių susibūrimų vietose, pavyzdžiui, teismų salėse, visi proceso dalyviai laikydavo rankose po gėlių puokštelę – graži, bet visiškai beprasmė tradicija.
XIX amžiuje, karalienės Viktorijos epochoje, Anglija tapo dominuojančia Europos valstybe, tačiau joje įsikerojo puritoniškas dorovingumas. Vis dėlto tenykščiai įsimylėjėliai suvokė, kad gėlės – puiki priemonė jausmams išreikšti net ir tomis aplinkybėmis, kai tų jausmų rodyti nederėjo. Netgi pademonstruoti šiek tiek erotikos. Vyrija seniai įžvelgė, kad kai kurių gėlių žiedų forma primena moters lytinius organus. Tad, anot garsiojo psichoanalizės tėvo S. Freudo, gėlių dovanojantis vyras pasąmonėje suvokia įteikiąs moteriai reprodukcijos įnagį – būtent tai, su kuria tos reprodukcijos ir siekia...
Tad karalienės Viktorijos laikais Europoje vėl buvo prisiminta senovinė „gėlių kalba“. Žiedų spalva ir dydis, kiekis, netgi kompozicija galėjo pasakyti daug neištariant nė žodžio. Pavyzdžiui, gėlė, įteikta damai žiedu žemyn, reiškė, kad visa, kas bus pasakyta, turės priešingą prasmę. O spalvų reikšmės išliko iki pat tų dienų, kai kurių iš mūsų dar prisimenamų, kai vyrai moterims gėlių dovanodavo nuolat.
• Seniau raudonos rožės reiškė tikrą meilę ir susijaudinimą.
• Baltos lelijos buvo švaros ir elegantiškumo simbolis.
• Geltonos rožės buvo santūrių jausmų, platoniškos draugystės išraiška.
• Gvazdikai simbolizavo atsisakymą ir atsisveikinimą.
• Saulėgrąža liudijo jausmų tyrumą ir pakilias mintis.
• Saulutės kalbėjo apie nekaltybę, ištikimybę ir tikėjimą šviesia draugystės ateitimi.
• Bijūnai buvo gėdos ir atsiprašymo dėl neištikimybės išraiška.
• Mėtos reiškė įtarumą.
• Geltonos tulpės reiškė beviltišką meilę.
• Orchidėjos simbolizavo rafinuotą moters grožį.
Dabar vyrai nebemoka ir nebemėgsta dovanoti gėlių, nes mano, kad tai senamadiška, stereotipiška ir netgi kvaila. Žinoma, gėlių gyvenimas trumpas ir jos greitai vysta (visai ne kaip papuošalai). Gėlės yra statiškos ir nieko nedaro (kitaip nei naminiai gyvūnėliai). Jos yra brangios (skirtingai nei kvepalų mėginėliai).
Tačiau, kitaip nei pinigai, papuošalai ar naminiai gyvūnėliai, gėlės turi vieną slėpiningą savybę – jos visada suteikia moteriai laimės.
Gėlės dažniau nei kitos dovanos paskatina ją nusišypsoti. Moterys mano, kad dovanojantis gėlių vyras yra atidus, jautrus ir kur kas jausmingesnis už tą, kuris jų nedovanoja. Ir gėlės visada pakeičia aplinką, kad ir kokia pilka ar aptriušusi ji atrodytų. Jos ne visada turi piniginę išraišką, bet jų galima priskinti laukuose ir visiškai veltui, svarbiausia – jos visada reiškia dėmesį, pastangas ir mielas mintis, dovanojamas gražiausiai būtybei pasaulyje – moteriai.
