Gintaro kambarys
Tie, kas jį matė, vadino aštuntuoju pasaulio stebuklu. Gintaro kambarys yra vienas garsiausių dingusių lobių žmonijos istorijoje.
Šios prabangios salės sienas puošė kelios tonos nuostabiai išraižyto gintaro, didžiuliai veidrodžiai su aukso lapais dekoruotais rėmais ir keturios didingos florentietiškos mozaikos.
Gintarinės sienų plokštumos ir bareljefai buvo inkrustuoti brangakmeniais, o stiklo vitrinos talpino vieną vertingiausių istorijoje Prūsijos ir Rusijos meno kolekcijų.
Gintaro kambarys, sukurtas Prūsijos karaliui Frydrichui I ir 1716 m. padovanotas Rusijos carui Petrui I, buvo įrengtas Jekaterinos rūmuose netoli Sankt Peterburgo. Šiandien gintaro kambarys būtų vertas daugiau nei 142 mln. dolerių.
Vokiečiams artėjant prie Rusijos, gintaro kambario prižiūrėtojai sunerimo. Jie bandė kambarį perkelti, bet gintaras pradėjo byrėti, todėl neliko nieko kito, kaip bandyti padengti sienas tapetais. Po 1941 m. spalio mėn. Leningrado apgulties gintaro kambarys buvo išvežtas į Konigsbergo pilį.
1945 m. balandį Konigsbergas buvo subombarduotas. Pasibaigus karui, pilies rūsiuose gintaro kambario nebebuvo. Daugiau jo niekas nematė. Gal jis buvo paslėptas kokiame nors pamirštame bunkeryje už miesto? O gal sudegė per Konigsbergo pilyje kilusį gaisrą?
Atsakymo tikriausiai nebesužinosime. Tiesa, gintaro kambarys buvo atstatytas – jį galima išvysti Jekaterinos rūmuose.
Limos lobis
1820 m. Peru buvo ant revoliucijos slenksčio. Saugumo sumetimais Limos vicekaralius nutarė išgabenti miesto turtus į Meksiką. Šiuos turtus sudarė brangakmeniai, žvakidės ir dvi žmogaus dydžio Marijos, laikančios kūdikėlį Jėzų, gryno aukso statulos. Visas lobis vos tilpo į 11 laivų, jo vertė siekė 60 mln. dolerių.
Lobio plukdymas į Meksiką buvo patikėtas „Mary Dear“ laivo kapitonui Viljamui Tompsonui. Deja, vicekaralius nepasidomėjo vyro, kuriam įdavė tokį brangų krovinį, biografija, priešingu atveju būtų sužinojęs, kad V. Tompsonas turi negailestingo pirato reputaciją. Jis perpjovė gerkles perujiečiams sargams ir išmetė jų kūnus į jūrą. Tada pasuko link Indijos vandenyne išsidėsčiusių Kokoso salų ir kartu su bendrininkais užkasė lobį. Vyrai nusprendė išsiskirti, palaukti, kol situacija aprims, ir pasidalinti grobį. Tačiau jų laivas buvo sulaikytas, o įgula stojo prieš teismą.
Visi nariai, išskyrus V. Tompsoną ir jo svarbiausią pagalbininką, buvo pakarti, o pats kapitonas ir jo dešinioji ranka pažadėjo ispanams parodyti, kur užkasė pagrobtus turtus. Jie buvo nuplukdyti į Kokosų salą, bet ten pabėgo į džiungles. Nuo to laiko niekas nematė nei V. Tompsono, nei jo bendro, nei lobio.
Daugiau nei 300 ekspedicijų bandė atrasti užkastąjį lobį, bet nesėkmingai. Pasak naujausios teorijos, lobis buvo užkastas ne Kokosų saloje, bet nežinomoje saloje prie Centrinės Amerikos krantų.
Sandoros skrynia
Senovės izraelitams Sandoros skrynia buvo švenčiausias daiktas Žemėje. Pasak Biblijos, šią puošnią skrynią sukūrė pats Dievas.
Ši 1,1 m ilgio, 0,66 m pločio ir 0,66 m aukščio skrynia buvo pagaminta iš akacijų medienos. Jos išorė ir vidus buvo dengti grynu auksu, o pakraštėliai dekoruoti puošniais aukso ornamentais. Sunkų auksinį skrynios dangtį puošė du auksiniai vienas į kitą atsisukę cherubinai. Jų galvos buvo nuleistos žemyn, o sparnai išskleisti į viršų.
Sandoros skrynioje buvo laikomos šventos relikvijos, tarp jų ir akmens plokštės su 10 Dievo įsakymų. Šis istorinis ir religinis lobis buvo neįkainojamas.
607 m. prieš Kr. izraelitų karalystės Judėjos sostinę, kurioje buvo Saliamono šventykla su Sandoros skrynia, užėmė babiloniečiai. Per baisias skerdynes žuvo daugiau nei milijonas žmonių, likusieji paimti į nelaisvę.
Po septynerių metų, kai izraelitai grįžo atstatyti miesto, Sandoros skrynia buvo dingusi. Niekas nežino, kas nutiko šiai neįkainojamai relikvijai.
Paplitusi nuomonė, kad izraelitai paslėpė skrynią nuo babiloniečių. Kur? Egzistuoja daugybė teorijų – nuo Nebo kalno Egipte ir Etiopijos iki olos Judėjos širdyje. Bet jei skrynia tikrai buvo paslėpta, kodėl į Jeruzalę grįžę ir šventyklą atstatę izraelitai jos negrąžino atgal?
Kiti mano, kad skrynią sunaikino siautėjantys babiloniečiai. Dar vienas paaiškinimas, kurį pateikia tikintieji, yra toks, kad saugoti skrynią paėmė pats Dievas.
Bus daugiau.
