Kaip ir dauguma lietuvių, atkeliavau čia su studento viza. Studijos atima daug laiko (aš sugebėjau susidėlioti grafiką taip, kad užtektų koledže praleisti pusantros dienos per savaitę) ir dolerių.
Normalaus darbo pilnai dienai praktiškai neįmanoma susirasti, nes būnant studentu legaliai galima dirbti tik 20 valandų per savaitę. Nelabai įsivaizduoju, kaip iš tų 20 valandų pragyventi, neįsivaizduoja niekas, todėl „slapta“ dirbama daug daugiau.
Taigi pirmieji dveji metai buvo ne iš lengvųjų. Turėjau du darbus. 8 valandas atitrepsiu drabužių parduotuvėje, turiu laisvą pusvalandį nuskuosti iki restorano, persirengti, įkalti kavos ir 3-4 valandas lakstau su lėkštėmis aplink stalus. 12-os valandų darbo diena patapo kasdienybe.
Išeiginės? Kokios išeiginės? Sekmadienis buvo laisvas, bet drabužių skalbimas ir namų tvarkymas nelabai koks poilsis. Per pirmąsias koledžo atostogas pasiekiau rekordą – penkios savaitės darbo be nė vienos laisvos dienos.
Ar iš tikrųjų čia taip sunku ir reikia dirbti iki nugriuvimo? Ne! Aš nebuvau tikra ar liksiu Australijoje ilgam, norėjau užsidirbti pinigėlių ir pakeliui atgal į Lietuvą užtrukti kokius metelius keliaujant. Pragyventi čia galima puikiai iš mums įprastos 40 – ties darbo valandų savaitės. Nežiūrint į tai, jog būsto nuomos kaina Sidnėjuje remiasi į debesis, pinigėlių užtenka ir alaus bokalui su draugais, ir kelionėms pasitaupyti.
Pratraukiau dar metelius ir 2015 - tų kovą jau sėdėjau lėktuve, glamžydama bilietą į Singapūrą. Bilietas į vieną pusę! Jokios atgalinės datos, jokių įsipareigojimų. Visgi svajonės pildosi!
Aštuoni mėnesiai praleisti Azijoje, drąsiai galiu teigti – geriausias laikas mano gyvenime. Vidury kelionės „įtikinau“ Ignacio (savo vaikiną), jog Lietuva pakeliui iš Kambodžos į Tailandą, taigi penkias savaites lepinausi mamos kotletais ir rūkytu kumpiu. Grįžę po klajonių, pasibastėme dar trupučiuką Australijoje ir nutarėme persikraustyti iš Sidnėjaus į Brisbeną.
Realybė nedžiugino, darbų situacija čia daug prastesnė nei Sidnėjuje. Užtruko keletą mėnesių, kol įsidarbinome (jei atvirai, tai nelabai ir skubėjome). Va, sėdžiu dabar, geriu kavą ir dar nesuvokiu, jog už trijų dienų pradedu vėl dirbti, po trylikos mėnesių atostogų...
Namie už lango medžiuose įsikūrę keletas oposumų porelių, knarkia, mušasi naktį kaip velniai, bet tai argi ne faina?!
Ar kada nors gailėjausi, jog persikrausčiau į kitą pasaulio pusę?
Manau, visko turėti neįmanoma. Teko atsisakyti labai daug, kad gaučiau neišdildomų įspūdžių, nuotykių ir naujos patirties. Jei atvirai - būna... Būna dienų, kad einu iš proto, kaip visų pasiilgau, pažiūriu nuotraukas, pažliumbiu ir praeina. Per penkerius metus gyvenimo Australijoje, grįžusi į Lietuvą buvau 3 kartus.
Gera čia ir nuostabiai gražu - vanduo žydras, žalia ištisus metus, daug saulės ir šypsenų žmonių veiduose. Bet kad labai jau toli nuo namų... Kaip mano močiutė sako – kasim tunelį skersai per Žemę ir bus daug arčiau. Gerai būtų, močiute, gerai būtų...
