Jį vertina vyresnioji karta, myli ir pripažįsta jaunimas. Kompozitorius, atlikėjas, nenustygstantis vietoje dviejų sūnų tėvas trykšte trykšta energija, gera nuotaika ir viltimi, kad pakaks jėgų kurti tol, kol bus tie, kam jis kuria.
Andrius Kulikauskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Pripažintas bardas

Lietuvos gretutinių teisių asociacijos (AGATA) įsteigtas prizas 2009-aisiais atiteko žinomam Lietuvos bardui Andriui Kulikauskui. Šviesaus atminimo Vytauto Kernagio vardu pažymėtą gitarą įteikė AGATA tarybos pirmininkas, aktorius Rimantas Bagdzevičius. Įteikdamas gitarą, jis pabrėžė, kad šis prizas neturėtų tapti konkursinis – gitara tiesiog turėtų priminti V. Kernagį ir jo, kaip vieno iš lietuviškos dainuojamosios poezijos pradininkų, kūrybą. Paėmęs į rankas maestro vardo gitarą, A. Kulikauskas pajuokavo, kad prizas įpareigos daugiau dėmesio skirti šiam instrumentui, nors jis ir nėra jo gyvenimo dalis kaip, pavyzdžiui, akordeonas.

Nors idėja įsteigti V. Kernagio prizą AGATA atstovams gimė tik prieš porą metų, šis apdovanojimas jau dabar laikomas vienu svarbiausių lietuviškos dainuojamosios poezijos įvertinimų, žyminčiu maestro kūrybos tęstinumą ir skatinančiu kitus Lietuvos bardus kurti.

Tiesa, renkant gitaros nusipelniusį bardą buvo vertinamas ne tik jo profesionalumas bei kūrybos įtaka šalies dainuojamajai poezijai, bet ir nuveikti darbai, tęsiant V. Kernagio puoselėtą ir skleistą lietuviškos dainuojamosios poezijos tradiciją bei populiarinant jo kūrybinį palikimą.

O kas geriau tai daro nei mūsų pašnekovas – ilgametis V. Kernagio bendražygis A. Kulikauskas?

Šis žmogus – vienas ryškiausių Lietuvos bardų, gerai žinomas atlikėjas, kompozitorius ir aranžuotojas. Visą gyvenimą paskyręs muzikai, jis buvo garsaus ansamblio „Vilniaus aidai“ vadovas ir atlikėjas, o vėliau, kartu su šviesaus atminimo V. Kernagiu, dirbo „Dainos teatre“. Pastaruoju metu A. Kulikauskas daug prisidėjo prie paskutinio maestro albumo „Neatrastas. Vytautas Kernagis“ leidybos. Tik šio talentingo žmogaus pastangomis naujame albume galime išgirsti puikiai aranžuotus niekam negirdėtus V. Kernagio dainų įrašus, dar 1991 m. sukurtus spektakliui „Geras žmogus iš Sezuano“.

„Dar turėjome planų...“

„Šokas“, – įvardijo A. Kulikauskas, paklaustas, kaip jautėsi sužinojęs, kad pernai V. Kernagio prizas atiteko jam.

„Atvirai šnekant, maniau, kad kažkas iš jaunesnių jį gaus... Juk yra jaunų, gerų, gabių... Buvau sujaudintas... Labai sujaudintas“, – sunkiai rinko žodžius žinomas kompozitorius.
Su V. Kernagiu jiedu buvo pažįstami labai ilgai. Pirmasis susitikimas įvyko dar paauglystėje, kai abu tik svajojo apie muziką. V. Kernagis brazdino gitara, A. Kulikauskas grojo akordeonu. Buvo kažkuo panašūs ir drauge skirtingi. Tuomet jie pabendravo ir išsiskyrė.

Po daugelio metų šiuos gabius žmones suvedė meilė muzikai ir Lietuvos nacionalinė filharmonija. Ansamblių mažinimo metu jiedu subūrė talentingų žmonių grupelę ir įkūrė „Dainos teatrą“.

„Jei to mano gyvenime nebūtų buvę, greičiausiai rašyčiau muziką kokioms popmuzikos atlikėjoms, – šypteli A. Kulikauskas. – Su Vytautu atradau tikrąsias vertybes, poeziją, mokėjimą kalbėti muzika. Jis man buvo draugas ir bendražygis, draugiškumo ir reiklumo sau bei kitiems sintezės pavyzdys, žmogus, palikęs neišdildomų prisiminimų bei turtingą muzikinį palikimą visiems mums ir mūsų ateities kartoms.“

Kalbėti apie V. Kernagį A. Kulikauskas gali valandų valandas – gerų žodžių apie šį šviesaus atminimo žmogų parenka su kaupu. Vis dėlto, paprašytas prisiminti paskutinius jųdviejų pokalbius ir paklaustas, ką tuomet jis jautė ar galvojo, žinomas kompozitorius tarsi susigūžia – įsivyrauja nejauki tyla. Sunkiai rinkdamas žodžius po pertraukos, A. Kulikauskas atsidūsta: „Žinote, mes turėjome dar tiek daug planų – didelių, ryškių, grandiozinių. O kiek dar kitų idėjų sukosi Vytauto galvoje... Tiek idėjų, kiek gali turėti tik gyventi pasiryžęs ir gyvenimą mylintis žmogus. Deja, lemties buvo skirta kitaip.“

Sūnus palaidūnas

Kuo ilgiau truko mudviejų su A. Kulikausku pokalbis, tuo labiau galėjau įsitikinti keliais dalykais: jo tikėjimu, kad mūsų gyvenimai yra numatyti Aukščiausiojo, kad nuo likimo nepabėgsi – lemta būti muzikantu, tai ir būsi, – ir tuo, kad niekada negali žinoti, kas ir kada tavęs laukia.
Nutolę nuo skaudžių, nors ir itin šviesių prisiminimų apie V. Kernagį, pasineriame į paties A. Kulikausko likimo vingius. O būta čia visko...

„Jei atsiversite mano darbo knygelę, pamatysite, kad pirmoji mano pareigybė – stadiono direktorius.

Dar buvau įvairių kategorijų šaltkalvis, santechnikas, inžinierius. Ilgas kelias iki įrašo „artistas“, – šypsosi pašnekovas. Tiesa, nė vieno iš tų darbų jis nedirbo – visada buvo muzikantas. Tik tarybinėje Lietuvoje tokio darbo lyg ir nebuvo, tad įrašai atrodė vienaip, o tikroji veikla, kuria užsiėmė A. Kulikauskas, – kitaip.

Dar vaikystėje būsimasis kompozitorius lankė akordeono pamokas muzikos mokykloje. Tiesa, kaip pats sako, baigė ją netyčia.

„Mano tėvai buvo skolingi už mokslus, tad nutariau viską mesti ir išeiti, – pasakoja vyras. – Bet mokytoja įkalbėjo pasilikti, taigi vidinis noras nugalėjo išorinį protestą – pasilikau ir pabaigiau.“

Vėliau buvo dabartinė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija. Muzikiniai dalykai sekėsi puikiai, o štai dėl fizikos teko pasilikti antriems metams.

„Nebuvau labai geras vaikas: nenorėjau mokytis ir nesimokiau, – prisimena A. Kulikauskas. – Kuo viskas baigėsi? Skyriaus vedėjas pakvietė mano tėvą, ir jam teko parsivežti mane namo. Sūnus palaidūnas buvo sugrąžintas į gimtuosius kraštus – su konservatorija teko atsisveikinti.“

Tačiau ne su muzika. Plungėje jis įsidarbino muzikos mokytoju. Tiesa, ir čia sėkmingos karjeros nepadarė – užuot dėstęs mokyklinę programą, mokė vaikus klausytis „The Beatles“. Tai, žinoma, nepatiko Švietimo skyriaus atstovams – liepė dėstyti pagal programą, tačiau... tos programos mūsų pašnekovas nei žinojo, nei norėjo žinoti. Taip A. Kulikauskas mokytoju netapo, bet dėl to tikrai nesikremta. Kaip pats sako, matyt, nebuvo lemta.

„Vėliau pradėjau groti per šokius kultūros namuose, – pasakoja pašnekovas. – Grojome vakarais, o po šokių, kai visi išsiskirstydavo, pasilikdavome ilgesniam laikui ir su draugu grojome tik sau. Aš išardydavau pianiną ir grodavau jo stygomis kaip kanklėmis, draugas kūrė garsinius efektus. Viskas buvo tarsi žaidimas ar meditacija, bet mums buvo taip gera...“

Be kultūros namų šokių, būsimasis bardas grojo ir kaimo susibūrimuose, vestuvėse ar krikštynose. Tiesa, visų bobučių dainų jis nežinojo, tad daug ką grojo iš klausos – susirinkusiesiems patikdavo.

„Užsidirbdavau pinigų ir atiduodavau juos tėvams, – prisimena vyras. – Vėliau prašiau jų cigaretėms ar kitoms reikmėms. Būdavo, mėnesio pabaigoje paskaičiuoju – pasiėmiau daugiau, nei daviau. Ir taip kiekvieną mėnesį.“

Toks gana palaidas, kaip pats kompozitorius sako, gyvenimas jam jaunam labai patiko. Tačiau Plungės buvo maža – A. Kulikauską pakvietė į Jurbarką vadovauti ansambliui, ir jis sutiko.

„Davė trijų kambarių butą ir sukūrė šiltnamio sąlygas, – teigia pašnekovas. – Man labai patiko, be to, ir pinigų turėjau. Laisvu laiku pažvejodavau. Taip vonioje dažnai plaukiodavo po kelias lydekas, kurias pagaut pagaudavau, bet gaminti nemokėjau.“

Vis dėlto tėvai norėjo daugiau, tad A. Kulikauskas įstojo į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Į akordeono specialybę patekti nepavyko, taigi būsimasis kompozitorius ėmė mokytis chorvedybos.

„Pasimokiau trejus metus, praleidau vieną sesiją, tad mane išbraukė iš sąrašų – ir vėl išmestas iš mokslų, – prisimena A. Kulikauskas. – Buvo skaudu, bet labai nenusivyliau. O jau rudenį patekau į Lietuvos nacionalinę filharmoniją Vilniuje.“

Čia ir prasidėjo gastrolės po Lietuvą ir visą Tarybų Sąjungą. Iš ansamblio „Vilniaus aidai“ muzikanto A. Kulikauskas tapo ansamblio vadovu – surimtėjo, pajuto atsakomybės jausmą. Iš padykusio Plungės vaikio liko tik prisiminimai.

Paskutinę minutę

Vedybos, „Dainos teatras“, didžiosios permainos nepriklausomybę atgavusioje šalyje – viskas į A. Kulikausko gyvenimą atėjo netikėtai. Vis dar naivus maksimalistas, šviesesne ateitimi tikėjęs patriotas gyveno pakylėtai, nors kartais ir labai sunkiai.

„Tikėjau, kad bus geriau, kad nepriklausoma Lietuva bus tie namai, kuriuose jauku, – savo praeities viltimis dalijasi A. Kulikauskas. – Tačiau taip nenutiko. Kvaili įstatymai, korupcija, bandymai išgyventi – su viskuo teko susidurti tiems, kas kūrė.“

Per dvidešimt metų A. Kulikauskas išbandė save „Keistuolių“ teatre, dirbo su privačiais užsakovais, kūrė reklamas. Ilgą laiką teko suktis sparčiai, kad išgyventų, kad nieko netrūktų žmonai ir sūnums.
Dabar jis daro daugiau tai, ką nori, o ne tai, kas privalu: dirba su jaunimu, akompanuoja „Jaunimo“ teatre, koncertuoja, rašo muziką spektakliams.

„Neturiu laiko nė apie artėjančią senatvę pamąstyti, – šypsosi pašnekovas. – Vaikai visai jauni, žiūrovai irgi jaunėja, be to, ir žmonės, su kuriais dirbu, nesensta. Kai žiūriu į jaunus kūnu ir siela žmones, kurie trokšta muzikos, groja gyvai, eina į koncertus ir daro tai su maksimaliu fanatizmu, suprantu, kad ir aš turiu išlaikyti formą.“

Ir išlaiko. Paklausite kaip? Vis kuria ir kuria, ir jam vis negana. „Tiesa, esu baisus tinginys – viską darau paskutinę minutę, – prisipažįsta bardas. – Matote, juk kūryba – keistas dalykas. Ji nėra planuojama. Vieną akimirką imi ir kažką padarai. Pasižiūri – ogi pavyko. Kitą kartą sėdi valandų valandas, dienų dienas – ir nieko. Žmogus negali prisiversti kurti. Tai nėra fizinis darbas, kurį darai ir padarai. Viskas, į ką turi įdėti „dūšios“, kas reikalauja moralinių pastangų, – sunkus procesas.“
Tačiau, kaip sako pašnekovas, rezultatas teikia malonumą.

„Tik, be tos kūrybos tikrąja to žodžio prasme, yra daugybė monotoniško ir visai neįdomaus darbo, – dėsto kompozitorius. – Viską suvedi į kompiuterį ir imi žaisti. Jei kažką sukūrei, dar turi įrašyti, kad ir kiti suprastų. Pamatai, kad kažkur turi pakeisti natą, kitur – išmesti vieną kitą taktą. Taip praleidi valandų valandas. Kai tik pagalvoju, kad manęs laukia šis nemalonus procesas, ieškau daugybės pasiaiškinimų, kodėl galiu tai atidėti rytojui. Ir taip kiekvieną rytojų. O kai žinau, kad atidėti nebėra kur, sukandu dantis, sėdu ir darau.“

Po tokių kompozitoriaus atviravimų pavadinti kūrybą lengvu darbu būtų mažų mažiausiai nepadoru...

„Bet man vis tiek patinka daryti tai, ką darau“, – šypteli A. Kulikauskas.

Šiam žmogui teko rašyti muziką ne tik spektakliams ar koncertams, bet ir reklamai bei popmuzikos atlikėjams. „Dirbti su reklamomis buvo įdomu, – atskleidžia vyras. – Žinai, kad turi vos dvidešimt sekundžių ir privalai į jas sutalpinti muziką taip, kad ji skambėtų žiūrovų ausyse. Derini ją, transformuoji, jungi su efektais ir vaizdu. Visa tai reikalauja prakaito ir nemigos naktų, bet rezultatas ir vėl padaro savo: kai išgirsti kažką niūniuojantį tavo sukurtą motyvą, junti, kad pataikei į dešimtuką.“

Su popmuzika sudėtingiau. „Kad ir kiek stengiausi, savęs perlaužti nepavyko, – atvirauja A. Kulikauskas. – Mečiau visa tai – matyt, čia ne man.“

Nedirba kompozitorius jau ir su reklamomis. Tiesiog laiko tam nebelieka – koncertai, spektakliai, aranžuotės, darbas su jaunimu...

Platelių užmarštyje

Atrodytų, A. Kulikausko pilna visur. O kaip poilsis? Ar tam užtenka laiko?

„Užtenka, – šypteli vyras. – Net du mėnesius per metus praleidžiu Plateliuose. Žinote, arti gamtos taip gera... Niurksai valtyje su meškere dienų dienas, žiūri – kažkas užkibo. Tačiau kol neištrauksi, nežinosi, kas ten: gal lydeka, o gal batas, bet, kad ir kas būtų, tau gera... Juk tam ir yra žmogui duotas poilsis. Čia nėra svarbu rezultatas, materialinė gerovė – tiesiog esi tik tu ir gamta.“

Tiesa, kartais tenka koncertuoti ir vasarą. Tuomet garsusis bardas apsirengia koncertinius drabužius, pasiriša kaklaraištį ir lekia į kokį nors didmiestį, bet jau vakare skuba atgal į gamtos prieglobstį.

Sunku patikėti, kad čia jis nerašo muzikos ir nekuria grandiozinių planų. Tiesiog ilsisi, kad grįžęs namo rugsėjį visa tai padarytų su dar didesne jėga ir entuziazmu.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Orai: vasara pasiduoda (6)

Artimiausiomis dienomis vasara nepažers jokių staigmenų: dangumi vis plauks debesų virtinės, tad...

3 milijardų apyvartą valdančios bendrovės prezidentė: pinigus pradėjau uždirbti vos 12 metų (29)

Iš Glazgo kilusi Allison Kirkby – nedidutė, tvirto sudėjimo šviesiaplaukė valdo kompaniją,...

Lietuviškos kainos galioja ne visiems: pasiūlė mokėti gerokai brangiau (40)

Lietuvoje įdarbinus profesionalę iš užsienio, paaiškėjo labai nemalonus dalykas: visus leidimus...

Akušerė-ginekologė: šlapimo pūslės uždegimas gali turėti baisių pasekmių (11)

„Daugeliu atveju, negydomas šlapimo pūslės uždegimas gali praeiti savaime, be gydymo, jei tik...

M. Kuzminskas įsikūrė D. Sabonio ir V. Mačiulio kaimynystėje (22)

Aistringas Lietuvos krepšinio gerbėjas iš Rygos (Latvija) Normundas Macis papildė savo asmeninę...

Dėl planų griauti pajūrio tualetus ginklus surems teisme: tai – absurdas (99)

Rugpjūčio pradžioje naujieji Palangos paplūdimio tualetai buvo pripažinti neteisėtais...

„Napoli“ sulaužė Nicos įtvirtinimus ir žengė į UEFA Čempionų lygos grupių etapą džiaugiasi škotai, slovėnai, graikai ir ispanai

Į UEFA Čempionų lygos grupių varžybų etapą užtikrintai žengė Italijos vicečempionė...

Tiesiog atėmė žadą: 70 eurų kainavusio bilieto pareikalavo ir iš 4 mėnesių kūdikio (500)

DELFI skaitytoja Virginija pasakoja patekusi į absurdišką situaciją – už galimybę stebėti...

Kuriantiems savo namus – vertingi interjero architektės patarimai (19)

Nemažai apie savo būsto interjerą galvojančių žmonių vis dar iki galo nesupranta, ko gali...

Vyro išradingumas stebina: internautai pametė galvas dėl kambario šuniui (6)

Vienas vyras sumąstė savo šuniui įrengti kambarį po laiptais. Kai jis pasidalino nuotraukomis...