„Dabar patys stebimės, kaip tada susitvarkėme“, – juokiasi Austėja. Apie savo kelio paieškas, meilę, privertusią pakeisti gyvenimo planą, ir didelę šeimą ji sutiko atvirai papasakoti DELFI.
– Pasidomėjus Jūsų veikla man kilo klausimas: iš kur tiek energijos?
– Darau tai, kas man labai patinka. Yra sakoma: rask veiklą, kuri teikia džiaugsmą, ir tau niekada nebereikės dirbti. Nuo to laiko, kai atradau tai, kas man tikrai patinka, darbas tapo vienu didžiausių džiaugsmų. Teisybę pasakius, man darbas nėra darbas, man tai yra gyvenimo įprasminimas. O kai yra taip, tuomet neskaičiuoji nei pastangų, nei darbo valandų.
– Kaip atradote tai, ką norite veikti gyvenime? Visada žinojote, kad norite dirbti švietimo srityje?
– Man visada patiko būti su vaikais. Dešimt metų augau viena, tačiau visą laiką svajojau apie brolį ar seserį – šiandien be jokios abejonės galiu teigti, kad sesers gimimas buvo viena laimingiausių ankstyvojo gyvenimo akimirkų.
Mokykloje puikiai mokiausi, todėl net minties studijuoti pedagogiką nebuvo, visi man piešė visai kitokią ateitį. Jaunam žmogui ir taip sunku apsispręsti, o jei dar jaučia aplinkos spaudimą... Kadangi daug kas lengvai sekėsi, o pažymiai buvo itin geri, ne tik nežinojau, kur stoti, bet ir apskritai, ko aš noriu.
Be to, pedagogika nėra prestižinė specialybė, tai, manau, atbaido daug gerai besimokančių jaunuolių. Teisybę pasakius, norėčiau pakeisti tą situaciją ir skatinti žmones stoti į pedagogiką. Pedagogika nėra tiesiog meilė vaikams, mokytojo tikslas yra padėti vaikui augti ir tobulėti.
Svajoju ir tikiu, kad vieną dieną mokytojo profesija Lietuvoje bus gerbiama. Teko diskutuoti su suomių kolegomis, kurie užtikrintai teigia, jog viena iš priežasčių, kodėl Suomijoje žmonės nori dirbti mokytojais, yra ne atlyginimai, o pagarba šiai profesijai.
– Ar Lietuvoje keičiasi požiūris į mokytojus?
– Niekas staiga nepasikeis. Tiesiog pakėlus algas mokytojų profesija nepasidarys prestižine, o mokytojas neįgis daugiau pasitikėjimo savimi. Mes norime, kad mokytojai būtų kūrybingi, kad mokytų vaikus mąstyti, tačiau pedagogas, kuris mano, kad jis jau viską yra išmokęs, ar gebės perteikti vaikui mokymosi visą gyvenimą svarbą?
Svarbu ir pedagogui suteikiama laisvė bei jo paties požiūris. Tikiu, kad valstybė turi pasitikėti mokytoju, leisti jam laisvai dirbti pagal numatytas gaires. Pedagogas nori gyvai bendrauti su vaikais, tačiau kai jam reikia užpildyti krūvas popierių apie tai, kaip jis tai darė, daug talentingų žmonių yra atgrasomi nuo šios profesijos.
Neseniai lankiausi Kembridže ir kalbėjausi su vienu profesoriumi apie tai, kaip kai kuriose šalyse yra keičiamas požiūris į pedagogą. Pasirodo, ne mes pirmi susiduriame su pedagogo profesijos prestižo problema ir yra valstybių, sėkmingai išsprendusių šią problemą. Tai daroma įvairiausias būdais, pavyzdžiui, žinomi žmonės pasakoja apie savo mokytojus. Tuomet paaugliai, pamatę per televiziją, gali susimąstyti, kad galbūt ir jie norėtų tapti mokytojais. Bet kalbame ne apie pusmetį, kalbame apie kartų kaitą. Kai naujoji karta užaugs, ji rinksis šią profesiją.
– Kiek metų jau dirbate pedagogikos srityje?
– Vien mano studijos truko dešimt metų. Kai skaičiuoju, šiemet švenčiu pedagoginio darbo dvidešimtmetį, nes pradėjau dirbti dar net nebūdama pilnamete.
– Baigėte norvegų kalbos studijas, bet paskui vis dėlto nusprendėte eiti tuo keliu, kuriuo iš pradžių nesiryžote eiti – pasukote į edukologiją?
– Taip, manau, kad tai atėjo su branda. Antrame kurse išvažiavau studijuoti į Norvegiją ir ten pradėjau savanoriauti „Mėlynajame kryžiuje“ – dirbau su vaikais, kurie buvo patyrę seksualinę prievartą, vartojo narkotikus ir pan. Dirbau su sudėtingais paaugliais, jaučiau didžiulę prasmę ir man tai atrodė svarbu. Tuomet suvokiau, kad kai tik bandau kažkur kitur nueiti, likimas mane vis tiek nuveda prie vaikų.
Į Lietuvą jau grįžau apsisprendusi, kad studijuosiu edukologiją, bet tėvų buvau išmokyta pabaigti tai, ką pradėjau, tad norvegų studijas pabaigiau. Tačiau nuo pat grįžimo sąmoningai pradėjau rinkti papildomus pedagogikos kreditus ir į magistrantūrą jau stojau į edukologiją tvirtai žinodama, kad noriu būti tik čia – kitur net nedaviau dokumentų.
– Kiek kalbų dabar mokate?
– Norvegų, švedų, rusų, anglų, prancūzų ir šiek tiek vokiečių.
– Nemažai esate gyvenusi užsienyje. Kokią patirtį parsivežėte?
– Man nepaprastai patinka keliauti. Kur begyvenau, iš visur parsivežiau daugiau pozityvios patirties.
Nuo pat ankstyvosios paauglystės vasaras leisdavau Švedijoje. Mano tėčio draugai švedai patys neturėjo vaikų, todėl vasarai pasikviesdavo mane paviešėti. Tam tikra prasme, Švedija yra antroji mano tėvynė, labai myliu tą kalbą ir kultūrą.
Augdama lyginau patirtis Lietuvoje ir Švedijoje ir man itin patiko švedų tarpusavio santykiai, man patiko jų požiūris į moteris – kad jos turi studijuoti, dirbti, siekti. Patiko, kad šeimoje yra bendrystė, palaikymas, santuoka jiems – lygių žmonių sąjunga. Man tai buvo nauja ir netikėta. Matydavau, kaip jie grįždavo namo ir abu tvarkydavosi, gamindavosi valgyti. Lietuvoje juk dažniausiai būdavo taip – abu grįžta po darbų, abu pavargę, bet vyras eina ilsėtis, o moteris – tvarkytis namuose ir rūpintis vaikais.
Man patiko ir santykiai su vaikais, kad su jais tiesiog būdavo kalbama, o ne baudžiama ir gėdinama. Pradėjau jausti, kad daug kas man taip pat tampa norma. Grįžusi jau net iš savo tėtės tikėdavausi, kad jis darbus dalinsis su mama.
Patiko man ir JAV. Ten pirmą kartą išvykau vienuoliktoje klasėje. Nuo pat pradžių JAV mane sužavėjo aptarnavimo kultūra, vėliau perpratau ir ką reiškia amerikiečių šypsenos. Kai kartą paklausiau, ko jie nuolat šypsosi, man paaiškino, kad savo problemas ir blogą nuotaiką amerikiečiai yra įpratę pasilikti sau, o ne demonstruoti aplinkiniams.
Visos kelionės labai praplėtė mano pasaulio vaizdinį.
– Susipažinome per mokslus. Jo amžiną atilsį močiutė buvo literatūros profesorė, ji buvo ir mano mokslinio darbo konsultantė.
Tą dieną, kai susipažinome su Gabrieliumi, aš tiesiog važiavau pas ją konsultuotis. Ji tuo metu buvo sodyboje Trakuose, o kartu su ja buvo ir Gabrielius.
– Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Aš tuomet buvau susitelkusi į mokslus. Be to, mano švedų šeima nuolat kartodavo, kad pirmiausia turiu baigti mokslus, susitvarkyti gyvenimą, o tik paskui kurti šeimą. Jiems buvo keista, kad Lietuvoje žmonės kuria šeimas tokie jauni ir mane vis „protino“, kad reikia sulaukti bent trisdešimties. Labai tuo tikėjau, galvojau, kad kol netapsiu mokslų daktarė, tol nesileisiu į jokius romantinius santykius, kurie gali trukdyti mokslams.
Tačiau netikėtai ir neplanuotai likimas lėmė kitaip. Matyt, buvo kažkas ypatingo. Susituokėme po pusantrų metų draugystės.
– Susituokę esate jau 15 metų. Koks jūsų santuokos sėkmės receptas?
– Manau, kad svarbiausia ir sunkiausia – nepasiduoti emocijai. Dažnai pagauti neigiamų emocijų pasakome ir padarome tai, ko paskui gailimės. Dažnai streso akivaizdoje viršų ima instinktai, bet mes juk esame sąmoningi ir mąstantys. Reikia susėsti ir pradėti kalbėtis.
Mums niekada nebuvo lengva. Šeimą sukūrėme jauni, studijavome, dirbome, vaikai maži. Mes abu vyriausi šeimoje, mūsų tėvai patys dar buvo jauni, aktyvūs, augino mūsų brolius ir seseris. Mums reikėjo suktis it vijurkams. Buvome studentai, o po paskaitų dirbdavome, kad galėtume išsinuomoti būstą, auginti vaikus.
– Kaip viską suspėdavote?
– Dabar mes kartais patys stebimės, kaip tada susitvarkėm. Pamenu, atidirbdavau mokykloje, tada važiuodavau dėstyti norvegų kalbos. Dirbdavome daug, o kadangi buvome pradedantys, tai ir atlyginimai buvo nedideli. Iššūkių netrūko. Bet, manau, tie sunkumai mus suartino. Kai yra lengva, tada ištikus bet kokiam sunkumui gali norėtis trenkti durimis, o mums nuo pirmos dienos buvo sunku, todėl bet koks palengvėjimas jau atrodė gerai.
Mano visi nėštumai buvo sudėtingi. Mane nuolat pykindavo, bet teko dirbti per du darbus ir dar studijuoti. Pamenu, kad kartais pabusdavau ir galvodavau, kad geriau jau būčiau neatsibudusi, nes vos pramerkusi akis pajusdavau, kad man labai labai bloga.
Aišku, daug kas klausia: kam tau keturi vaikai, jeigu taip bloga. Bet tiesiog pamiršti netikusius dalykus ir atrodo: ai, juk nebuvo taip jau bloga. Atrodė, kad su kiekvienu vaiku vis mažiau pykindavo, bet Gabrielius sako, kad ne pykindavo mažiau, o tiesiog reikėdavo rūpintis kitais vaikais ir kaskart likdavo mažiau laiko galvoti apie pykinimą.
– Taip, dar studijuodama pradėjau dirbti Tarptautinėje mokykloje. Iš pradžių buvau muzikos mokytoja, vėliau lietuvių kalbos, dar vėliau – ikimokyklinukų, o galiausiai – ir pradinukų mokytoja, kuri turėjo ir administracinių funkcijų. Pirmas mokyklos vadovas labai mane palaikė, matė mano potencialą, ir tai mane labai skatino judėti pirmyn.
– Tada Gabrielius gavo paskyrimą važiuoti į Belgiją ir išvažiavote ketveriems metams?
– Taip. Ten pradėjau savo podoktorantūrines studijas. Įsteigiau šeštadieninę mokyklą lietuvių vaikams. Pabaigiau rašyti knygą ir pradėjau ruoštis „Vaikystės sodui“.
– Kodėl sugalvojote kurti privačių darželių tinklą? Dėl to, kad norėjote pakeisti esamą sistemą ar tai gimė labiau kaip verslo idėja?
– Nuo pat pradžių turėjau svajonę, kad Lietuvoje reikia tarptautinius standartus atitinkančios ugdymo įstaigos lietuvių kalba. Kai darėme verslo planą, draugas verslininkas juokėsi ir patarė man geriau atidaryti parduotuvę. Tačiau aš iš visos širdies norėjau daryti būtent tai, ką manau esant nepaprastai prasminga. Žinoma, kad idėja veiktų, be abejo, reikia pajamų, kad galima būtų investuoti ir plėstis.
Aš be galo norėjau sukurti alternatyvą tam, kas tuomet vyravo Lietuvoje, tad 2010 metais buvo atidarytas pirmasis „Vaikystės sodo“ darželis. Dabar Lietuvoje veikia trylika vaikų darželių ir vienas jau Latvijoje, be to, įkūrėme ir dvi mokyklas – viena jau veikia Vilniuje, o kita nuo rugsėjo atsidarys Kaune.
Prieš penkerius metus pradėjome su šešiolika vaikų Antakalnyje bute su terasa. Man atrodė, kad kai bus bent 30 vaikų, aš jau džiaugsiuosi, kad tiek žmonių patikėjo mano idėja. O šį rudenį turėsime jau daugiau kaip 1000 vaikų. Kiekvieną dieną esu dėkinga, kad šeima palaikė, o tiek daug žmonių patikėjo. Tai – ir be galo didelė atsakomybė, kuri yra variklis, neleidžiantis sustoti.
– Kokie yra šiuolaikiniai vaikai Jūsų akimis?
– Neseniai buvau mokslo konferencijoje, kurioje rodė magnetinio rezonanso tyrimus. Jie atskleidė, kad vaikai gimę po 2000 metų kitaip reaguoja į tuos pačius stimulus nei prieš tai buvusi karta. Jie kur kas imlesni vaizdams, jų mąstymas jau yra kitoks. Dabar vaikas per metus gauna tiek informacijos, kiek XVIII amžiuje žmogus gaudavo per visą gyvenimą. Įsivaizduojate, kokia didžiulė atsakomybė tenka tėvams ir pedagogams?
Kai pagalvoji, vyksta nuolatinė žmogaus evoliucija. Juk jei atsiųstume žmogų iš XVIII amžiaus, jis nesusitvarkytų su visu tuo, o mūsų vaikai susitvarko. Jie yra kūrybingi, drąsūs. Tokius vaikus tiesiog nuodėmė yra užgniaužti.
– Mes visada su jais daug kalbame. Iš pradžių tai yra sunkiau ir reikalauja daug daugiau laiko, nei tiesiog sutramdyti, bet ilgalaikėje perspektyvoje vaikai labiau gerbia tėvus, kai šie jiems paaiškina, kai yra taisyklės ir aiškios pasekmės. Jeigu susitarėme su vaiku, kad jis žais kompiuteriu tiek laiko, tai jei sužinome, kad jis žaidė daug ilgiau, laikas ateityje yra trumpinamas. Aiškios pasekmės, apie kurias vaikai visada žinodavo.
Mums daug kas sako, kad mūsų vaikai labai savarankiški, bet mes jiems nuo mažens sakydavome: tu gali pats, daryk pats, jei nepasiseks, tik tada ateik pas mus. Nieko nedarydavome už vaikus, tik padėdavome.
– Kaip leidžiate laiką su šeima?
– Aš pati labai mėgstu skaityti. Skaitau labai labai daug ir labai įvairią literatūrą. Vaikai taip pat mėgsta skaityti. Kartais pasiimu knygą ir matau, kad jie vienas po kito taip pat ima knygas. Taip sėdime visi ir tyliai skaitome. Ir ta bendrystė, kai pakeli akis ir matai savo vaikus skaitančius, yra nepaprasta.
Kai vaikai būdavo mažesni, mes visi žaisdavome stalo žaidimus. Dabar daugiau su jais žaidžia tėtis.
Patinka drauge žiūrėti filmus, ypač pasirinkus tam tikrą tematiką. Tarkime, berniukai susidomėjo Pirmuoju pasauliniu karu, tai mes kurį laiką žiūrėjome įvairiausius filmus apie Pirmąjį pasaulinį karą. Paskui susidomėjo Antruoju pasauliniu karu, tuomet žiūrėjome filmus apie Antrąjį pasaulinį. Aptariame, diskutuojame.
Mėgstame išbandyti įvairių tautų maistą, pavyzdžiui, džiaugėmės Vilniuje atradę libanietiško maisto restoraną.
Taip pat mėgstame keliauti, stengiamės nevykti kaskart ten pat, nes norisi pamatyti ir patirti kuo daugiau. Į keliones ištrūkti nepavyksta taip dažnai, kaip norėtųsi – esame ir labai užimti, ir didelei šeimynai nėra taip paprasta.
Kita vertus, man nepaprastai gera tiesiog būti. Kartais mes patys save įstumiame į kampą galvodami, kad kažką būtina veikti – tarsi ieškodami pa(si)teisinimo, kad laiką leidžiame „teisingai“. Man tada norisi užduoti klausimą: kas apibrėžė tai, kas yra teisinga?
Man pačios geriausios ir teisingiausios šiandien dienos su šeima yra tos, kai leidžiu sau atsibusti be žadintuvo, kai į lovą įsiropščia vaikai, kai ramiai perskaitau keletą puslapių knygos, ir viskas vyksta lėtai ir nesuplanuotai, kai diena nėra įrėminta begalės darbų ir susitikimų. Tiesiog žiūrėdama, kaip vaikai daro kūlversčius žolėje, o pati ten pat prisėdusi su knyga, patiriu visišką pilnatvę. Esu supratusi viena – viskas yra trapu ir viskas yra laikina. Todėl kartais tiesiog žiūriu į kurį nors vaiką, mėgaujuosi akimirka ir – susitikus žvilgsniams – vienas kitam nusišypsome. Aš savo šypsena noriu pasakyti, kad esu šalia, kad palaikau, kad be galo be krašto myliu.
