Specialybę rekomendavo mama
Kai Vilmantas mokėsi 5-ojoje vidurinėje (dabar Dainavos pagrindinėje) mokykloje, jam maždaug vienodai sekėsi visi mokslai. Gal šiek tiek geriau kalbos, ypač anglų.
„Jei rimtai, tai baigęs mokyklą nelabai buvau apsisprendęs, kur toliau mokytis. Kadangi mėgstu gaminti maistą, mama pasiūlė rinktis specialybę, susijusią su maisto gamyba“, – prisimena alytiškis.
Taip jis įstojo į Kauno kolegijos maisto įmonių administravimo specialybę. Po trejų mokslo metų kolegijoje pusmetį ieškojo darbo Kaune, bet nesėkmingai.
„Tuomet, kaip ir dabar, nebuvo lengvas metas dėl darbų. Tiesą pasakius, aš visąlaik galvojau išvykti į Vakarus, kur daugiau laisvės, didesnės pasirinkimo galimybės. Niekada neklausiau ir neklausau rusiškos muzikos, nežiūriu rusiškų laidų, man ši šalis nebuvo ir nėra labai priimtina. Galbūt todėl, kad nemažai draugų, pažįstamų turėjau Londone, prieš keturiolika metų ten išvykau jų paskatintas. Man jie padėjo ir įsikurti. Tikrai ne vien dėl pinigų palikau Lietuvą. Norėjosi pajusti didmiestį, jo šurmulį ir čia pradėti nepriklausomą gyvenimą“, - Vilmantas atvirauja apie pirmą pasirinktą žingsnį dėl ateities.
Londone jo, kaip ir daugelio lietuvaičių, laukė darbininko dalia. Kadangi alytiškis iš pradžių nenorėjo plušėti statybose, darbo ėmė dairytis greitojo maisto restoranuose. Čia pravertė neblogos anglų kalbos žinios - įsidarbino vieno tokio restorano kasoje, nereikėjo kepti suvožtinių karštoje virtuvėje.
Po kiek laiko susirado kitą darbą viešbučiuose. Valė kambarius, keitė patalynę, - dirbo paprastu darbininku.
Pamatęs, kad tautiečiai daugiau uždirba statybose, Vilmantas nusprendė Londone baigti dažytojo kursus ir pabandyti jose įsidarbinti. Pagalvojo, jog turint dažytojo specialybę pavyks rasti lengvesnį darbą statybose. Įgyta specialybė padėjo alytiškiui rasti neblogai mokamą darbą, bet norėjosi baigti dar aukštesnius mokslus.
Sugrįžimas į Lietuvą ir vėl Londonas
V. Kilinskas pasirinko sugrįžimą į Lietuvą. Nusprendė įsikurti Vilniuje, sostinės kolegijoje baigti maisto įmonių administravimo bakalauro studijas, susirasti darbą. Ir jam sekėsi: išėjo bakalauro studijas, maisto įmonėse dirbo vadybininku.
„Tuomet mano draugas alytiškis Marius Krasnickas Druskininkuose baigė kurti nuotykių parką. Jis mane pasikvietė dirbti administratoriumi-kasininku. Kodėl nepabandžius? Tik tris mėnesius ištvėriau šiame kurorte. Mažas, ramus, gražus miestelis. Deja, pajutau, tikrai ne man jis tinkamas gyventi. Todėl vėl susiruošiau į Londoną“, - prisimena Vilmantas.
Po trejų Lietuvoje praleistų metų nuvykęs į Anglijos sostinę alytiškis vėl įsidarbino dažytoju statybose. Netaupydamas uždirbtų pinigų apkeliavo didžiąją dalį Europos. Pajutęs, kad jo stiprioji pusė yra anglų kalba, sumanė, kaip ją išnaudoti.
Dvejus metus brandino mintis, kodėl nesiėmus užsieniečių mokyti angliškai. Bet tam reikėjo tobulinti anglų kalbą, lankyti kursus, įgyti kvalifikaciją, o pirmiausia - mokymuisi susitaupyti pinigų.
Ir, susitaupęs mokslams, ėmė stiprinti anglų kalbos žinias, siekti mokytojo kvalifikacijos. Išlaikė Kembridžo universiteto organizuojamus anglų kalbos egzaminus, gavo gerą įvertinimą. Londono Švč. Trejybės koledže įgijo mokytojo kvalifikaciją. Pasak V.Kilinsko, mokslams išleidusio daugiau kaip 5 tūkst. dolerių, ši kvalifikacija, minėto universiteto organizuoti ir išlaikyti egzaminai pripažįstami visame pasaulyje, todėl atsivėrė plačios galimybės užsieniečius mokyti anglų kalbos: „Draugai statybose vis klausinėdavo, kada aš kur išvažiuosiu mokytojauti. O aš juos ramindavau - gausiu diplomą ir išvažiuosiu.“
Ilsėjosi užsieniečių meditacijos centre
Kur vykti ieškoti darbo įgijus anglų kalbos mokytojo kvalifikaciją? Į Indiją, Nepalą? Apie šias šalis galvojo Vilmantas. Tačiau pažįstami įtikinėjo, kad dirbti anglų kalbos mokytoju ir gyventi yra idealus Tailandas, ten nemaži atlyginimai, pigus būstas, pragyvenimas, visus metus šilta.
Po darbų ir mokslų Londone alytiškiui Tailande pirmiausia norėjosi pailsėti. Chom Tong kaimas su vienuolynu, šventykla ir užsieniečių meditacijos centru Vilmantui pasirodė tinkama vieta, o ją rekomendavo taip pat draugai.
„Tris savaites praleidau užsieniečių meditacijos centre, kur keldavausi ketvirtą ryto, iki šeštos medituodavau, tada pusryčiai, iki vienuoliktos medituoji, pietūs ir vėl meditacija iki dešimtos vakaro. Čia aš pasirengiau naujam gyvenimui. Bet galiu pasakyti, kad tos trys savaitės man buvo kančia, sunkiai jas ištvėriau. Pagal budizmą pinigų negalima imti, todėl besilankantieji meditacijos centre gali palikti pinigų tik kaip labdarą“, - Vilmantas pasakoja apie savo pirmąją pažintį su Tailandu.
Iš minėto kaimo dzūkas ieškoti darbo patraukė į Čiangmajų, kuris yra Tailando šiaurėje.
„Miestas didelis, gyventojų maždaug keturis kartus daugiau nei, pavyzdžiui, Alytuje, vyrauja mažaaukštė statyba. Nelabai man jis patiko, prabuvau tris ar keturias dienas ir nusprendžiau vykti į Tailando sostinę Bankoką, kur dešimt milijonų gyventojų, gausybė dangoraižių, plačios gatvės, kiekvieną dieną daug vakarėlių. Bankoke atsidūriau šių metų balandį. Svarbiausia buvo susirasti anglų kalbos mokytojo darbą. Dar Čiangmajuje sutikti draugai, su kuriais siekėme įgyti mokytojo kvalifikaciją, man sakė, kad Bankoke tokių kaip aš daug, geriau ten nevykti, darbo čia ieškotis, bet aš galvojau kitaip“, - atvirauja Vilmantas.
„Vaikai nepiktybiški, bet nelabai nori mokytis“
Bankoke alytiškis iš anksto buvo susiradęs nebrangų viešbutėlį pigiausiame rajone. Nors ir čia kiekvieną vakarą netrūksta linksmybių, Vilmantui jos tada nerūpėjo. Susirado tinklalapį Tailande ieškantiems anglų kalbos mokytojo darbo ir per savaitę išsiuntė šimtą CV įvairioms kompanijoms.
Po dviejų savaičių iš vienos kompanijos, kuri mokykloms suranda anglų kalbos mokytojus, gavo pasiūlymą įsidarbinti mokykloje už 200 kilometrų nuo Bankoko. V.Kilinskui dar neapsisprendus dėl šio pasiūlymo, tuoj pat kita kompanija pakvietė angliškai mokyti keliose priemiestinėse Bankoko mokyklose.
Alytiškis pasirinko vieną jų, turinčią pustrečio tūkstančio mokinių, pagal tailandiečių standartus vidutinio dydžio vidurinę mokyklą. Iš pradžių jam suteikė teisę anglų kalbos mokyti dešimt grupių trylikamečių, kuriose buvo apie 380 mokinių. Po mėnesio šio amžiaus grupių sumažino iki trijų ir davė septynias geriausias keturiolikmečių, penkiolikmečių ir šešiolikmečių grupes. Iš viso dabar Vilmantas turi 261 mokinį.
„Aš mokau tik kalbėtis angliškai, rašto moko tailandiečiai. Vaikai nepiktybiški, bet nelabai nori mokytis. Iš 35 mokinių grupėje tik penki nori išmokti anglų kalbos. Juos sudominti stengiuosi per įvairiausius žaidimus“, - patirtimi Tailando mokykloje dalijasi Vilmantas.
„Pakilau iš darbininkų į vidutinę klasę“
Per Tailando mokinių atostogas daugiau kaip po metų į Alytų sugrįžęs V.Kilinskas sako, kad šis miestas jam negali nepatikti, nes yra gimtasis: „Tik išeini į gatvę ir truputį stebiesi, kur tie žmonės. Tuščia grįžus iš didmiesčių.“
Mūsų pinigais 3 tūkst. litų į rankas Bankoke gaunantis alytiškis nesiskundžia: „Tailande su tokiais pinigais galiu normaliai išgyventi ir norėdamas dar susitaupyti. Ten, palyginti su Vilniumi, tikrai pigus nuomojamas būstas, o jį mes su drauge tailandiete mokytoja išsinuomoję visai neblogą, nebrangus viešasis transportas. Kai kuriais autobusais gali vykti net nemokamai. Pavyzdžiui, jei iš namų iki mokyklos už penkiolikos kilometrų važiuoju taksi, mūsų pinigais moku tik aštuonis litus. Maistas parduotuvėse kainuoja panašiai kaip Lietuvoje.“
Šiandien Vilmantas prisipažįsta esantis laimingas, nors tėvai, anot jo, ypač tėvas (Stanislovas Kilinskas, odos ligų gydytojas - A.M.), labai išgyveno, kai sūnus iš Londono nusprendė keltis į Tailandą. Londone buvo lyg ir įsikūręs, turėjo darbą.
„Man norėjosi pakeisti karjerą užsienyje ir aš pakilau iš darbininkų į vidutinę klasę. Patinka Tailande vyraujantis budizmas, kuris remiasi mokslu ir gamta, nors save laikau kataliku. Patinka čia gyvenantys geranoriški, pozityvūs žmonės. Kodėl aš turiu būti nelaimingas, jei turiu mėgstamą darbą, draugę, pakankamas pajamas?“ - neslėpdamas pasitenkinimo dabartiniu gyvenimu kalba alytiškis.
Dar gerai nespėjęs susipažinti su Tailandu atsiradus laisvo laiko ketina pakeliauti po šalį, o gal nuvykti ir į Japoniją. Vilmantas įsitikinęs, kad pasaulis yra gražus ir žmonės aplink geri, kai pats žinai, ko sieki, kai viską matuoji ne pinigais, o savo sugebėjimais.