Nežinau, ko gero problema vaikystėje. Auginta buvau labai sunkiai, vaikystėje neturėjau žaislų, paauglystėje - madingų rūbų.
Nebuvo tam galimybių, tačiau dėl to priekaištų tėvams neturiu. Kiekvienam savo, turbūt. Tačiau pastebiu, kad dabar, kai jau esu baigusi mokslus, pradedu dirbt, turiu priklausomybės problemą.
Prasidėjo viskas nuo to, jog išvažiavus studijuoti, įnikau į maistą.
Priaugau labai daug svorio, nes mokytis reikėjo labai daug, o stresą ir įtampą puikiai malšino maistas. Parsinešdavau iš parduotuvės krepšį produktų ir iš karto suvalgydavau. Po to vėl eidavau pirktis. Kol grįždavau namo, aplankydavau visas pakeliui esančias parduotuves, ir kažką nusipirkdavau valgomo, suvalgydavau iki sekančios parduotuvės.
Gyvenimas sukosi apie maistą. Labai sunkiai, tačiau, norėdama geros figūros, šitą problemą įveikiau. Pradėjau normaliai maitintis. Išgražėjau. Pinigų likdavo ne tik maistui.
Kita priklausomybė - shopingas. Kadangi pradėjau dirbti (irgi dirbdama neturėjau saiko, bet kadangi pinigai plaukė, tai ne blogiausia priklausomybė, turbūt), lakstydavau po parduotuves, šįkart ne maisto, o pramoninių prekių, rūbų, kosmetikos. Kalnais pirkdavau.
Vieno sijono negana - reikia bent penkių. Neišsirenku batų - reikia keturių porų iškart, reikia penkių rankinukų, reikia iš karto kokių penkių tūbelių dantų pastos, šešių buteliukų šampūno. Pradėjau pirkinius slėpt spintoje, rūbus perku, bet nenešioju. Daiktus supirktus suslepiu kur nors, nes suprantu, kad tai jau problema.
Sumažėjo finansai, pradėjau lankytis skudurynuose - košmaras, viskas gražu, viskas tinka, tas derės prie to, tas prie ano...
Spėju, dabar panirsiu į darbą... Net kai magistrinį rašiau, negana man puslapyje trijų-keturių išnašų, reikia bent aštuonių šaltinių. Neturiu saiko niekur. Bijau net pagalvoti, kokia dar priklausomybė manęs laukia... Seksui, lošimams, neduok Dieve, kokiems vaistams...
Kaip nuslopinti potraukį priklausomybėms? Kaip užslopinti vaikystės/ paauglystės daiktų trūkumą? Labai įdomūs būtų specialisto pasvarstymai. Ir patarimai. Dėkoju iš anksto.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Atsakymas
Jūsų aprašytas polinkis maistui, daiktams, darbui, bet kam, kad tik būtų daug, sukuria begalinės tuštumos pojūtį, kurį įvairiais būdais bandote užpildyti. Labai vaizdžiai aprašote savo norą pripildyti vidų, kuris kažko neturi nuo labai seniai ir to, kažko nebuvimas jaučiamas be galo stipriai.
Minėjote, jog vaikystė buvo be daiktų ir gražių rūbų, tai tikrai svarbūs dalykai vaikams ir paaugliams. Visgi žmogus juos patiria ne tiesiog kaip žaislus ar gražumynus pasipuošti, paprastai juose telpa daug prasmių.
Pirmiausia daiktai mums kalba apie kitų žmonių mums jaučiamus jausmus, per juos neretai mes patiriame kitų mums siunčiamas intencijas. Kuomet rašote apie didelį norą užpildyti savo vidų materialia išraiška ir apie tai, kad ji vis nepakankama, viena forma keičia kitą ir leidžia pajusti tik momentinį pasitenkinimą, galima matyti, jog tai nėra tai, ko išties reikia.
Daiktais, veikla, pojūčiais, potyriais, mes bandome užpildyti vidinę, ne materialinę tuštumą. Gali būti, jog visa tai skirta mažai mergaitei, kuria buvote vaikystėje, bet tai nėra tiesiog skanus maistas, smagūs žaislai ar gražūs rūbai.
Dar viena iškalbinga jūsų laiške panaudota metafora buvo: „supirktus daiktus kur nors suslepiu“. Net jei toliau rašote, kad tai darote, jog suprantate, kad tai yra problema, panašu, kad renkatės ją tiesiog paslėpti. Tam tikra prasme jos nematyti.
Galbūt užaugusi su savo vidumi, kuris šaukte šaukiasi dėmesio, elgiatės panašiai, kaip tai darė jūsų tėvai su jumis, kai buvote maža. Daiktus, maistą priimate kaip priklausomybę, kurios norėtumėte tiesiog atsisakyti, tačiau ta tuštuma viduje yra tokia stipri, kad kol kas galite tiesiog ją maitinti pakaitiniu maistu ir bandyti to nematyti.
Elgesys, kuris taip nepatinka jums pačiai teikia labai didelę prasmę. Jis praneša apie jūsų vidinę būseną, vidinį alkį, kurio nederėtų ignoruoti ir vengti. Kuomet girdime verkiantį vaiką, paprastai pajuntame stimulą jį nuraminti. Žinoma, kad nuo dažno ir ilgo verkimo norisi pabėgti, nusipirkti ausų kimštukus, bet tas verkimas vis vien turi tą pačią – pagalbos šauksmo funkciją. Kvietimą, kad kas nors pamatytų, kaip skauda, kaip negera, kaip reikia kito buvimo šalia.
Taigi jūsų įvardinta priklausomybė pirmiausia yra žinia, jog turite pasirūpinti savo vidiniais išgyvenimais. Labai tikėtina, jog jie tęsiasi nuo vaikystės, apaugę dabartine patirtimi ir santykiu su savimi. Kiekviename žmoguje iš ties yra tuštuma. Tačiau užpildyti ją gali tik meilės patirtis. Pirmiausia meilės sau patirtis. Kuomet ta ertmė ims pildytis, tikėtina, jog viso kito poreikis pamažu ims mažėti.
Drąsos atsigręžti į tai, ko iš ties trokšta jūsų vidus ir ieškoti kelių kaip jį pamaitinti.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
