Mitas ar realybė

Komos ištikti žmonės atrodo lyg miegantys. Medicinos pasaulyje vyrauja įsitikinimas, kad tokie ligoniai nugrimzta į ilgą ir tamsią nebūtį tarsi į kokią duobę, netekę sąmonės, jie nesuvokia, kas darosi aplinkui. Komos metu smegenys yra neaktyvios, nepasireiškia jokie refleksai, sutrinka gyvybinės funkcijos. Ligoniai nebejuda, nekalba, nereaguoja į garsus, temperatūrų pokyčius, šviesą, skausmą, neatlieka valingų veiksmų.

Artimieji linkę labiau tikėti stebuklais nei medikais ir stengiasi komos ištiktą žmogų prikelti jį kalbindami, liesdami, vildamiesi, kad jis juos girdi, jaučia ir pagaliau prabus.

Dauguma medikų mano, kad komos ištiktas ligonis nesuvokia, kas vyksta aplinkui, ir jo kalbinimas neturi jokios įtakos tam, kad atgautų sąmonę. Kol kas niekas negali paaiškinti, moksliškai pagrįsti, ar patekęs į komą žmogus jaučia, mąsto, ką suvokia jo smegenys.

Artimųjų įsitikinimą, kad ligonis reaguoja į jų kalbinimą – tą akimirką neva suvirpa blakstienos, padažnėja kvėpavimas ar širdies dūžiai, daugelis medikų vadina mitu ir sako, jog žmonės dažnai mato tai, ko labai trokšta. Tie atvejai, kai atrodo, kad ligonis vis dėlto pajudėjo, gydytojų nuomone, tėra tik nesąmoningi, refleksiniai reagavimai. Tačiau kartais artimųjų tikėjimas, kad vieną dieną įvyks stebuklas, išsipildo.

Vilties pergalės

Apie komos ištiktus žmones sukurta nemažai jaudinančių filmų, knygų, tačiau tokių kvapą užgniaužiančių siužetų netrūksta ir realiame gyvenime, kurie dar kartą įrodo, koks paslaptingas, neištyrinėtas ir nepaprastas yra žmogaus organizmas.

Praėjusiais metais visą pasaulį apskriejo žinia, kad septynerių metų britė Charlotte Neve (1) pabudo iš komos išgirdusi mamą dainuojant jos mėgstamą dainininkės Adelės hitą „Rolling in the Deep“. Namie šią dainą Charlotte dainuodavo su mama.

Mergaitė dėl kraujo išsiliejimo į smegenis visą savaitę buvo komos būklės. Medikai neteikė jokių vilčių ir tėvus perspėjo ruoštis blogiausiam. Vieną vakarą per radiją palatoje pradėjo skambėti Adelės daina, ir Charlotte mama ėmė dainuoti kartu. Mamos ir gydytojų nuostabai mergaitė nusišypsojo – tai buvo pirma jos reakcijos. Charlotte pakilo iš ligos patalo, nors jai teko iš naujo mokytis vaikščioti, kalbėti.

Prieš porą metų Turino futbolo klubo „Juventus“ sirgalę, nuolat žiūrėdavusią savo mėgstamos komandos rungtynes per televiziją, dvylikametę italę Giadą po ilgos ligos ištiko koma.

Sielvartaujantys mergaitės tėvai darė viską, kad tik sugrąžintų dukrą į gyvenimą. Jie paprašė klubo lyderio Alessandro Del Piero (2) įrašyti žodžius, raginančius mergaitę pabusti iš komos, kad galėtų pasimatyti su juo. Futbolininkas nedvejodamas sutiko ir atsiuntė garso ir vaizdo įrašų, kuriuose jis sako: „Labas, Giada. Aš – Alessandro Del Piero. Tikiuosi, kad greitai pabusi ir galėsi žiūrėti „Juventus“ rungtynes, atvyksi susitikti su mumis.“

Atsitiko neįtikėtinas dalykas. Mergaitės tėvas pasakojo: „Kai paleidome Del Piero įrašą, įvyko stebuklas. Iš pradžių ji pajudino ranką, o po kelių valandų atsibudo šaukdama mamą.“

Liūdni rekordai

Rodos, dar didesnis stebuklas, kai žmogus pabunda iš komos po daugel metų. Toks sensacingas įvykis prieš kelerius metus nutiko Lenkijoje.
Lenką Janą Grzebskį (3) koma ištiko įvykus avarijai. Tada jam buvo 46 metai, o prabudo – 65-erių. Vilties, kad jis gali pasveikti, devyniolika metų nebuvo palaidojusi tik jo žmona Gertrūda.

Gydytojai jokių vilčių neteikė. Juo labiau kad medicinos praktika rodo: kuo ilgiau tęsiasi koma, tuo mažiau išlieka galimybių žmogui pasveikti.

Paskutiniais komos metais Jano žmonai Gertrūdai pasirodė, kad vyras nori kažką pasakyti. Janą paguldė į ligoninės reabilitacijos skyrių, kur medikai darė viską, kad palengvintų jo būtį. Tačiau ir čia niekas netikėjo, kad jis gali pasveikti. Koks buvo visų nustebimas, kai po poros mėnesių J. Grzebskis pradėjo kalbėti, dingo paralyžius, galiausiai žengė pirmus žingsnius po beveik dviejų dešimtmečių gulėjimo be sąmonės.

J. Grzebskis turėjo mokytis gyventi iš naujo: koma jį ištiko, kai Lenkijoje dar buvo komunizmas, o pabudo Europos Sąjungoje. Per tą laiką keturi jo vaikai užaugo ir padovanojo jam vienuolika vaikaičių. Pasaulis stebėjosi ne tik unikaliu J. Grzebskio atveju, bet ir jo žmona, kuri devyniolika metų neprarado vilties ir kantriai slaugė be sąmonės gulintį vyrą.

Ne visos istorijos baigiasi taip laimingai. Ilgiausiai pasaulyje koma truko net 42 metus. JAV, Majamyje, 2012-aisiais mirė 59 metų moteris, kurios beveik visas gyvenimas – gulėjimas be sąmonės.

Eduarda O‘Bara (4) nugrimzdo į diabetinę komą, kai jai buvo šešiolika. Paskutiniai mamai ištarti žodžiai buvo: „Pažadėk, kad niekada manęs nepaliksi.“ Trisdešimt penkerius metus, iki pat savo mirties, mergaitės motina Kei O‘Bara praleido prie dukters lovos: ją slaugė, minėjo jos gimtadienius. Kai 2008-aisiais, sulaukusi 80 metų, ji mirė, Eduardą, kol ji iškeliavo iš šio pasaulio, slaugė jos sesuo Kolin.

Čikagoje gyvenusios Elaine Espozito koma tęsėsi 37 metus. Į komą ji nugrimzdo būdama šešerių metų per apendicito operaciją. Dėl ilgai besitęsiančios komos mergaitė buvo praminta miegančiąja gražuole. Mirė ji 43 metų, taip ir neprabudusi.

Kauno klinikose ilgiausiai komos ištiktas žmogus išgulėjo beveik septynerius metus. Vyras mirė nepabudęs iš komos.

Mediko liudijimas

Medicinos požiūriu, laikas, kurį žmogus praleido nugrimzdęs į komą, tarsi iškirptas iš jo atminties. Atsibudę ligoniai po kurio laiko grįžta į tą tašką, kuriame buvo iki sąmonės praradimo. Nesiliauja diskusijos, ką jaučia komos ištikti ligoniai. Juo labiau kad kai kurie jų, pabudę iš komos, prisimena regėję kažkokius šviesos tunelius.

Išsiaiškinti, ar ant mirties slenksčio atsidūrę žmonės turėjo ryšį su anapusiniu pasauliu, kažin ar įmanoma. Kita vertus, sunku netikėti garsaus mokslininko, gydytojo neurochirurgo, Harvardo universiteto dėstytojo Ebeno Alexander‘io (5) liudijimu.

Jis niekada netikėjo pasakojimais iš komos pabudusių pacientų, kurie aiškino pajutę sielos atsiskyrimą nuo kūno, kol pats to nepatyrė. Anksčiau viešai neigęs pomirtinio gyvenimo egzistavimą garsus mokslininkas savo nuomonę kardinaliai pakeitė po to, kai pats, jo tvirtinimu, patyrė išėjimą iš kūno (angl. out of body experience).

Apsirgęs meningitu 2008 metais E. Alexander‘is nugrimzdo į komą. Ji truko savaitę. Prabudęs ir sustiprėjęs gydytojas pasakojo, kad matė ir jautė, kaip atsiskyrė nuo savo kūno. Žurnalui „Newsweek“ mokslininkas teigė matęs gydytojus, savo palatą. Kitame pasaulyje jis jautėsi laimingas.

Tas pasaulis, pasak E. Alexander‘io, skyrėsi nuo aprašomų. Tiesiog energija, sklandanti ore, ir yra mūsų siela, kuri jaučiasi laisva ir patenkinta. Neurochirurgas pasakojo, kad jį pasitiko nuostabi mėlynakė moteris „vietoje, kur buvo daug švelnių rausvų ir baltų debesų“ ir „švytinčių būtybių“. „Paukščiai? Angelai? Šie žodžiai į galvą atėjo vėliau, užrašinėjant prisiminimus, tačiau nė vienas iš jų tinkamai nenusako pačių būtybių, kurios labai smarkiai skyrėsi nuo visko, kas egzistuoja šioje planetoje“, – sakė E. Alexander‘is.

Jo istorija šokiravo kolegas. Skeptikai vis dėlto mano, kad žmonių pasąmonė savarankiškai sukuria vaizdus, kurie panašūs į pomirtinį gyvenimą.

Atminties pokštai

Iš komos gniaužtų išsivadavę žmonės jaučiasi tartum atsibudę po ilgo ir slogaus miego. Jų atmintis, jausmai, gyvenimiški įgūdžiai būna nevienodi. Labai daug priklauso nuo komos gilumo laipsnio, jos trukmės.

Grįžimo į gyvenimą procesas sudėtingas – iš gilios komos pabudęs žmogus dažniausiai negali ištarti nė žodžio, neretai neprisimena net savo vardo, nebemoka kalbėti, nebeturi elementarių įgūdžių, negeba pakelti rankos. Atmintis, kalba, refleksai atgyja ne iš karto.

Neretai iš komos pabudęs žmogus turi iš naujo mokytis kasdienių įgūdžių, o staiga, atrodo, be jokių pastangų atsikuria giliai pasąmonėje glūdėję dalykai.

Britų dainininkas George‘as Michaelas (6) prieš porą metų susirgo plaučių uždegimu ir nugrimzdo į komą, kuri tęsėsi tris savaites. Pabudęs iš jos dainininkas turėjo mokytis iš naujo vaikščioti.

Pasveikęs G. Michaelas pasakojo, kad buvo atsidūręs arti mirties ir net regėjęs šviesą tunelio gale, o pabudęs iš komos prabilo Vakarų Anglijos dialektu. Po kelių dienų tarmiškas akcentas dingo, ir dainininkas kalbėjo taip, kaip anksčiau.

Panašiai yra nutikę ir žinomai Lietuvos politikei Kazimierai Prunskienei (7). Praėjusių metų vasarį ją ištiko išeminis insultas. Po sudėtingos galvos smegenų operacijos K. Prunskienė patyrė komą.

Atsigavusi iš komos politikė ėmė kalbėti portugalų kalba, kurios šiek tiek mokėsi prieš tris dešimtmečius vykdama į Braziliją aplankyti giminaičių. Pasak politikės artimųjų, sklandžiai užsienio kalba ji nekalbėjo – portugališkus žodžius jungė į vieną sakinį su lietuviškais.