Publikuojame leidyklos „Alma littera“ išleistos Meilės Jančiorienės-Rinkevičiūtės knygos „Nerimo akmuo. 12 negirdėtų būdų įveikti depresijai, nerimui ir stresui“ ištraukas.
*******************
21–44 p.
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro gydytojas psichiatras Aleksandras Alekseičikas vadinamas Lietuvos psichoterapijos tėvu. Šis žmogus įkūrė pirmąjį psichoterapijos kabinetą Lietuvoje (1967 m.), parašė pirmąją knygą apie gydymą pokalbio metodu bei hipnoze. Garsėjo kaip vienas geriausių gydytojų-psichiatrų tarybiniais laikais, garsėja ir dabar. Kaip A. Alekseičikas padeda tokioms moterims kaip Marija? Ir ką reiškia diagnozė „depresija“?
„Duodamas šį interviu, noriu perspėti: tai – tik informacija. Informacija nuo žinojimo skiriasi kaip kūnas nuo sielos, kaip meno kūrinyje vaizduojama meilė nuo tikros, išbandytos,“ – prieš pradėdamas kalbėti, perspėjo gydytojas A. Alekseičikas.
Žodžiai mus hipnotizuoja, nes jie dažnai perteikia iliuzijas, iš tiesų slėpdami, o ne atskleisdami tikrąją žodžių prasmę. Ar taip atsitiko ir su tokia sudėtinga sąvoka kaip depresija?
Depresija yra ne tik medicininis, bet ir socialinis, biologinis terminas. Be kita ko, depresija – pats žmogiškiausias ir pats paslaptingiausias žmogaus reakcijos į aplinką būdas. Ši reakcija į gyvenimą yra aprašyta grožinėje literatūroje, mene, psichologijos ir psichiatrijos knygose. Ir kartu tai yra iki šiol neiššifruota ir kaip reikiant neišaiškinta sąvoka.
Diagnozuoti depresiją yra svarbu, jos požymius reiktų žinoti visiems gydytojams. Juk dažnai ji pasireiškia kūno negalavimais, tada be reikalo gydoma įvairiomis tabletėmis, kartais netgi ligoniai be reikalo operuojami. Vienai ligonei, kuriai dar nebuvo diagnozuota depresija, buvo net išoperuota gimda – mat ji skundėsi pilvo skausmais. Jei iš karto būtų žinoma diagnozė, moteris būtų išvengusi operacijos.
Kokie Marijos būklės simptomai patvirtintų, kad jai yra depresija?
Pirmiausia tai depresinė nuotaika: mirties nuojauta, tuštumos jausmas, abejingumas, ji jaučiasi tarytum išsunkta, tarsi be jausmų. Depresija yra tuo gilesnė, kuo mažiau žmogus leidžia sau jausti skausmą, nerimą, liūdesį.
Norų nebėra, moteris jaučiasi sukaustyta, tarytum paralyžiuota. Ji nesugeba priimti sprendimų, nemoka (ir negali) nieko norėti. Mąstymas trypčioja vietoje, ji pasiklydusi tose pačiose mintyse, neturi jokių ateities planų. Kankinantis vidinis nerimas ir įtampa virsta tingėjimu, neveiklumu. Tačiau gali būti ir karštligiškas nerimas, blaškymasis.
Kiekvienas sveikas žmogus turi tam tikrų baimių: mes bijome ligų, bijome būti kalti, bijome skurdo, nelaimių, nenorime prarasti pasitikėjimo savimi. Depresija sergantis žmogus bijo visko ir mąsto taip: „Aš esu pats blogiausias žmogus žemėje“, „Esu labiausiai sergantis žmogus žemėje“, „Esu didžiausias skurdžius žemėje, nes negaliu išmaitinti savo šeimos“, „Aš esu pats didžiausias nevykėlis, man labiausiai nesiseka.“
Depresijos paveiktas žmogus jaučia sunkumą visame kūne: „Jaučiuosi kaip sumuštas, kaip užspaustas, vangus, taip, tarytum mane spaustų didžiulis akmuo (krūtinę, pilvą, galvą). Visą laiką jaučiu nuovargį, kamuoja nemiga, nėra apetito. Kiekviena diena man atrodo sunki tarytum kalnas.“
Kiekvienas žmogus depresijos požymius jaučia savaip. Tie, kuriuos galime pritaikyti ir Marijai, yra chrestomatiniai. Kai kurie mokslininkai šiai ligai apibūdinti vartoja terminą „melancholija“.
Dažnai depresija užeina tam tikrais etapais, o kai vienas sunkus etapas praeina, žmogus vėl gali gyventi kaip kiti. Kol prasideda kitas. Tačiau niekada negalima žmogui siūlyti: „Nugalėk depresiją!“ Reikalavimas „susiimk“ ligoniui jau seniai žinomas, jį nuo to „vemti verčia“. Toks reikalavimas sukelia dar gilesnę depresiją.
Jūs kasdien susitinkate su depresija sergančiais ligoniais. Kokie jie?
Patamsėjusi oda, išblyškęs veidas (kai kas sako, „mirtinai išbalęs“). Kenčia nuo vidurių užkietėjimo, nes sumažėjęs žarnyno judrumas.
Dingsta apetitas, dėl to pradeda kristi svoris. Ligoniai nevalgo, jiems net seilės nebeišsiskiria – kad jų atsirastų, skiriami vaistai. Išnyksta seksualinis poreikis, moterims išnyksta mėnesinės. Esant lengvesnės formos depresijai, seksualinis aktyvumas dar būna, kartais atsiranda netgi įkyrus siekis aktyvesnių seksualinių santykių.
Kalbėtis su depresija sergančiu ligoniu yra sunku bet kam, net ir gydytojams. Tas, kas bando ligonį prakalbinti, pajunta visišką tuštumą. Sergantieji nereaguoja mimika, neatsako žvilgsniu. Jie nieko nekuria – jų neaplanko kūrybinės mintys, nes depresiniai išgyvenimai užgesina bet kokį kūrybiškumą.
Depresija sergantieji praranda vidinį biologinį laikrodį, dėl to arba vakare jų neima miegas, arba jie tampa vyturiais – labai nori miego anksti vakare, o prabunda antrą valandą nakties.
Ką dar reiktų žinoti depresija sergantiems ligoniams ir jų artimiesiems?
Geriausia būtų, kad depresijos kamuojamą žmogų gydytojai laikytų ne tik ligoniu, bet ir žmogumi, kuris šiuo metu išgyvena tam tikrą gyvenimo etapą. Tiesiog jis šiuo metu taip jaučiasi, toks yra jo gyvenimo būdas. Gydytojas turėtų padėti tokiam žmogui ieškoti gyvenimo prasmės. Ir dar – padėti išreikšti jausmus. Liūdesys, netektis, skausmas ir pyktis turėtų būti išgyvenami, jie neturėtų būti užspausti ir kelti depresijos.
Gerai, jei depresija sergantieji turi nedepresyvų partnerį – geriausia, jei tai būtų psichoterapeutas. Visus pagerėjimo simptomus turėtų įvardyti pats ligonis. Gydytojas neturėtų sakyti: „Na, štai jūs jau šypsotės – vadinasi, jums pagerėjo!“
Sergantieji depresija mano, kad susirgo jų protas, bet taip nėra, dažnai jie mąsto aiškiai. Kaip tik dėl to, kad jie stebi ir supranta, kas su jais vyksta, jiems ypač sunku. Depresija pamažu pereina iš vieno lygmens į kitą.
Sergantieji bando valios pastangomis susidoroti su darbais, tačiau jiems nuo to darosi dar blogiau. Apima beviltiškumo jausmas, nes negali atlikti įprastų darbų. Šie žmonės nenori su niekuo susitikti, vengia draugų, nenori būti netgi su artimaisiais, nes nepageidauja, kad juos kas stebėtų ir klausinėtų. Jie tarytum sako: „Aš tame gyvenime nedalyvauju. Visi yra kaip vaiduokliai, visur yra tuštuma.“ Jokie žmonės jiems nereikalingi, netgi nuosavi vaikai tampa nepageidaujami.
Visi depresija sergančiųjų šeimos nariai patiria stresą. Atsiranda tuštuma tarp žmonos ir vyro. Sveikasis partneris vis daugiau darbų užsikrauna ant savo pečių ir nejučia ima kritikuoti bei žeminti ligonį. Bendraudami su depresija sergančiu žmogumi dauguma sveikų žmonių praranda pasitikėjimą savimi. Tačiau tie, kurie tik retkarčiais pabūna su jais, pasitikėjimo nepraranda. Artimieji – tėvai, vyras, vaikai – nenorėdami, kad tas nepasitikėjimo savimi jausmas užgraužtų juos pačius, ima labai kritikuoti ligonį. Tai – savotiška savigyna, šitaip jie patys su savimi susitvarko.
Sakoma, kad depresijos kamuojamas žmogus nesugeba jausti liūdesio.
Yra didžiulis skirtumas tarp liūdesio, kurį sukelia praradimas, ir depresinės reakcijos į tą praradimą. Esant liūdesiui, kenčiantis žmogus mato savo kančių priežastį ir išeitį iš to liūdesio – nors ir per kančias. Viltis lieka. Depresija sergantis žmogus jausdamas siaubą ir baimę nusisuka nuo savo kančios šaltinio ir išstumia jį iš savo sąmonės.
Yra sakoma: depresija – tai liūdesys be naudos. Liūdesys yra normalus ir geras jausmas, jei žmogus prašo pagalbos, galima (ir reikia) padėti jam išgyventi liūdesį. Tačiau nereikia kištis, jei jis to neprašo – juk kartais keletą dienų ar net savaičių žmogui reikia pabūti vienam su savo praradimais. Tačiau jeigu tas liūdesys trunka mėnesius, jis vadinamas „liūdesiu be naudos“.
Žmogus liūdi, nes išlydėjo į aną pasaulį savo artimą žmogų, tėtį ar mamą. Kokia nauda iš tokio liūdesio?
Kartais praradimas padeda suprasti, kiek daug gero tas žmogus mums padarė. Liūdesys padeda suvokti daugelį dalykų ir kitaip juos įvertinti. Na, o bartis ant pono Dievo už tai, kad jis kažką atėmė, nevertėtų. Juk mes esame mirtingi. Ir ne tik mūsų kūnas miršta – miršta jausmai ir atsiminimai, ir, ačiū Dievui, blogi jausmai ir blogi norai.
Patyrę praradimų mes geriau suvokiame pasaulį. Taip, netenkame tėvų, tai tikrai labai skaudu. Tačiau juk mums gimsta vaikai! Ir jeigu kas leistų pasirinkti, kas turėtų mirti – tėvai ar vaikai, – mes vis dėlto pritartume, kad tėvai. Ir patys tėvai tam pritartų – geriau jau jie miršta, tik ne vaikai ar anūkai.
Neseniai gydžiau moterį, kurią tris mėnesius kamavo liūdesys dėl šuns mirties. Negalėjo atsigauti, sakė: kai jos šuo mirė, ji niekaip negalinti „sugrįžti į save“. Ta moteris, aišku, buvo savotiška, jai lengviau buvo savo jausmus rodyti šuniui nei vyrui ar vaikams. Liūdesys padėjo jai tai suvokti.
Ar liūdesys yra laikomas lengva depresijos forma?
Ne, liūdesys nėra depresija. Aišku, labai stiprus liūdesys mažai skiriasi nuo lengvos depresijos formos. Lengvą depresiją galima išsigydyti patiems, ji gali praeiti ir be jokio gydymo. Įveikti lengvą depresiją geriausiai padeda šeima – tie žmonės, kurie myli besąlygiškai. Tie, kurie myli visada, net ir tada, kai visi kiti nusisuka. Tačiau jeigu žmogų užpuola tikra depresija, šeima nepadės. Reikia specialistų – psichiatrų ar psichoterapeutų – pagalbos.
Sunkios depresijos atvejais yra skiriami vaistai. Ar jie iš tiesų gydo, ar tik lengvina simptomus?
Kartais vaistai tik sušvelnina depresijos keliamą skausmą. Žmogus serga, kaip ir turėjo sirgti, pavyzdžiui, tris mėnesius, bet dėl vartojamų vaistų jis nejaučia depresijos keliamos kančios. Vaistais galima dirbtinai pagerinti žmogaus nuotaiką, bet tada ji lengvai ir vėl pablogės. Geriau, kad nuotaika pasitaisytų pati. Žmogus pamažu susirgo depresija, taigi pamažu turėtų ir pasveikti.
Čia aš kalbu apie totalinės depresijos atvejus, tačiau būna ir kitokių: neurotinių depresijų, psichozių lydimų depresijų. Šios formos laikomos lengvesnėmis. Kartais žmonės perserga aštrios formos psichoze ir ji greitai praeina. O būna taip, kad tęsiasi metų metus ir niekada nesibaigia. Žinoma, geriau būtų persirgti aštria forma, taip greičiau galima pasveikti, tačiau esant aštriai formai žmogui yra sunkiau, jis nespėja adaptuotis, todėl gali netgi nusižudyti. O kai depresija tampa chronine, žmogus kažkaip prisitaiko ir išgyvena.
Beje, kiekvienas depresijos atvejis yra skirtingas, dėl to gydytojai nemėgsta prognozuoti. Gydymas priklauso nuo to, kokia yra depresija, kas ją sukėlė. Ir, žinoma, nuo to, koks yra sergančio žmogaus charakteris: ar jis jautrus, ar linkęs būti blogos nuotaikos, ar atsparus jai.
Ar būna taip, kad niekas negali padėti ir depresija tęsiasi metų metus?
Visko būna. Trečdalis depresijų yra atsparios psichoterapiniam gydymui ir medikamentams. Negalima išgydyti ir trečdalio šizofrenijos atvejų. Galų gale jeigu jau tikrai niekas nepadeda, reiktų bent būti šalia to žmogaus, dalintis jo skausmu, jo liga. Juk žmonės net ir likimu dalinasi! Jeigu mes mylime žmogų tik tada, kai jis laimingas, tai nėra tikra meilė. Mylėti žmogų tada, kai jam sunku, yra daug sudėtingiau, bet tokia meilė reikalinga ir tam žmogui, ir mums.
Ar depresija sergantieji patys kreipiasi, ar kas nors iš artimųjų atveda juos pas jus?
Įvairiai būna. Ačiū Dievui, kad žmonės neskuba kreiptis į psichiatrus. Juk daugumai psichiatrų trūksta patirties, tačiau kuo jos mažiau, tuo labiau mano galintys „visada ir visiems padėti“. O kai pradeda gydyti, tai dažnai gydo metų metus. O tada šią ligą „užfiksuoja“ ilgam.
Kodėl poliklinikų gydytojai labai retai taiko psichoterapiją?
Todėl, kad tai labai sudėtingas darbas. Šiuo atveju man labai patinka religija. Kodėl kunigas gali žmogui padėti? Todėl, kad atleisdamas nuodėmes pats jas prisiima, o paskui prašo Dievo, kad padėtų jam.
Panašiai dirba ir psichoterapeutai. Jie turi įsijausti – kad susigaudytų, ką jaučia pacientas, – ir šitaip patys pasineria į jo depresiją. O jeigu psichiatrui reikia priimti per dieną dvidešimt tokių ligonių? Suprantu, dėl ko jie nenori taikyti psichoterapijos. Todėl ir negali padėti, tikisi, kad padės vaistai. Poliklinikose dirbantiems gydytojams tikrai sunku, jie neturi sąlygų dirbti ir tikrai negali kiekvieno užjausti.
Pradėjote apie religiją. Ar malda gali padėti pasveikti?
Gydytojas gydo sielą, o kunigas ją gelbėja. Būna ir taip, kad kunigas negali išgelbėti sielos dėl to, kad ji per daug serga. Jei yra sunki depresija, jokie žodžiai sielos nepasiekia. Todėl pradžioje turi gydytojas pagydyti, ir tik paskui kunigas gali padėti gelbėti sielą.
Ligų kilmė yra labai sudėtinga. Juk beveik visų ligų gydymui daugiausia reikšmės turi tai, kas yra mūsų galvoje: mintys, nusiteikimas, noras padėti sau nulemia net 90 proc., o medikų pagalba – dažnai tik 10 proc.
Net pati baisiausia liga – šizofrenija – trečdaliui ligonių praeina negydoma. Tą patį galima pasakyti ir apie depresiją. Būna tokių depresijos atvejų, kai liga kartojasi pavasarį ir rudenį, būna, kad tęsiasi porą savaičių ar porą mėnesių, būna ir porą dienų. Yra labai retų atvejų, kai depresija užgriūva ir nepaleidžia ištisus metus. Jeigu organizmas pats sau nepadėtų, negalėtume padėti ir mes. Nedaug yra tokių piktų ligų kaip depresija, kurios gali atvesti žmogų iki savižudybės arba mirties.
Kokie žmonės turi rizikos susirgti depresija?
Tie, kurie nuo jaunystės negali rasti ryšio nei su savo esme, nei su išoriniu pasauliu, kurie nepajėgia suvokti pasaulio kaip vieningo ir pastovaus. Jie gali susirgti netgi šizofrenija, tapti alkoholikais arba susirgti įvairiomis psichozėmis ir neurozėmis, beje, būdami jauno amžiaus (nuo 25 iki 45 metų).
Tačiau tie žmonės, kurie sėkmingai atsiskiria nuo tėvų, randa savo vietą pasaulyje ir užmezga su tuo pasauliu gerą ryšį, randa savo pašaukimą ir įgyja profesiją, sutinka mylimą ir patikimą partnerį, tikrai turėtų rasti gerą santykį ir su vidiniu, ir su išoriniu pasauliu.
Knygose rašoma, kad sergantieji depresija griauna save ir kitus.
Visų pirma – save. Tie žmonės yra riboti, nes būna praradę neribotas galimybes laike ir erdvėje. Jie nebeturi laiko, nes būna patys save tame laike apriboję. Iš daugybės galimybių (galimybių jūros!) jie pasiima tik vieną nedidelę salelę ir joje gyvena tarytum mažytėje savo tikrovėje.
Šie žmonės gali tapti priklausomais, nes tai jiems nekelia jokios baimės. Jie meilės jausmą supainioja su kitais jausmais, užmiršta savo lyties draugus, o ištikus pirmajai šeimos krizei tampa ypač pažeidžiami. Tokie žmonės paprastai turi porą vaikų ir gyvena užsidarę siaurame savo šeimos ratelyje, vadinamojoje izoliacijoje dviese. Tokioje intymumo tironijoje iškyla pavojus „uždusti“. Kadangi šie žmonės žengia „tik tiesiai ir tik pirmyn“, greitai jų jaukus lizdelis gali tapti karo lauku, pragaru, nes jie be pasigailėjimo vienas su kitu kovoja dėl valdžios.
Po kiek laiko atsitinka taip, kad poroje vienas tampa auka, o kitas – kaltas dėl to, kad šis yra auka. Tada visa partnerystės sistema griūva. Tas, kuris yra silpnesnis, lygiai taip pat griauna ir save, ir kitą. Amerikiečių gydytojai tvirtina, kad vienam sutuoktiniui sergant depresija, gydyti reikia abu. Tik kartu jie gali išeiti iš savo šeimos-sistemos-kalėjimo.
Ar galima kaip nors atpažinti artėjančią depresiją ir imtis priemonių jos išvengti?
Depresijos pamatai paklojami jau tada, kai jūs nesugebate liūdėti, nenorite pripažinti, kad kažkas jums labai nepatinka, guodžiatės iliuzinėmis gėrio situacijomis – įsivaizduojate, kad yra gerai tai, kas iš tiesų yra blogai, valdote save ir komanduojate sau: „Aš niekada neliūdžiu! Nieko nebijau! Aš esu stiprus, kovosiu ir laimėsiu, nes turiu stiprią valią! Aš galiu valdyti save, suimti save į rankas.“ Taip pradedamas kurti depresijos kalėjimas.
Depresija tarytum skydas saugo žmogų nuo liūdesio. O kai skydas praplyšta ir žmogus iš tiesų suvokia, kas atsitiko, gali netgi nusižudyti. Nereti atvejai, kai tik situacijai pagerėjus ligonis gali išsakyti savo jausmus ir pasipasakoti, kas iš tiesų atsitiko.
