Evoliucojos dekonstrukcija
Amerikiečių dietologas – natūropatas Piteris D‘Adamas sukūrė savo sistemą, paremtą turimos žmogaus kraujo grupės pagrindu. Keturios kraujo grupės atsirado įvairiais žmonijos vystymosi evoliucijos etapais - tai nutiko dėl mutacijos, kuri vyko žmonėms apsigyvenant naujose vietovėse bei jų prisitaikymo prie naujo maisto. Gerai įsisavinamas būtent tas maistas, kurį valgė mūsų protėviai - tos kraujo grupės turėtojai. Žemiau pateikiame jų klasifikaciją.
Pati pirmoji pasirodė I-oji kraujo grupė (0). Šios kraujo grupės turėtojai buvo pirmieji medžiotojai. Todėl ir dabar turintieji pirmąją kraujo grupę (0) labiausiai mėgsta mėsišką maistą, o pieno produktų jiems reikėtų vengti.
Antroji kraujo grupė (A) manoma, kad pasirodė Artimuosiuose Rytuose kartu su žemdirbystės gimimu. Jos turėtojai - „žemdirbiai“, todėl jiems reikėtų būti vegetarais ir vengti pieno bei mėsos produktų.
Turintieji trečiąją grupę (B) - „klajokliai“. Jiems geriau atsisakyti nuo daugelio grūdinių kultūrų ir pasirinkti pieno produktus.
Ketvirtosios kraujo grupės atstovai (AB) - „naujieji žmonės“. Jie susimaišė iš skirtingų žmonijos tipų, vykstant didžiajam tautų kraustymosi laikotarpiui. „Naujieji žmonės“ gali derinti produktus, rekomenduojamus likusioms kraujo grupėms, tačiau jie turi jautriausius skrandžius ir žarnyną.
"Jeigu analizuotume šią teoriją iš mokslinio taško, ji sugriūtų iš karto. Neįtikima žmogaus kraujo grupių atsiradimo priežastis įvairiuose žmonijos vystymosi etapuose žiūrint iš socialinės ir net iš biologinės žmonijos evoliucijos pusės", – aiškina antropologas Andrejus Kozlovas.
Kraujo grupės pasirodė ne prieš 60 tūkstančių metų, kaip tvirtina D‘Adamo, o daug anksčiau. Kraujo grupes turi net žmogbeždžionės. Vien šis faktas griauna visą sistemą.
Medžiotojai ar žemdirbiai?
Genetikų arsenale yra ir kiti faktai, prieštaraujantys tokiai „evoliucijos teorijai“. Taigi, praktiškai visi Amerikos indėnai turi pirmąją kraujo grupę. Pagal D‘Adamo - tai „medžiotojų“ grupė. Žinoma, medžiotojų tarp indėnų gana daug, tačiau tikrai ne visi.
Pirmoji kraujo grupė nesutrukdė tam, kad Centrinėje Amerikoje išplistų senovinės žemdirbystės civilizacija. – nuo Kalifornijos šiaurinėje dalyje iki inkų pietuose,- komentuoja populiacijos genetikos specialistas Olegas Balanovskij. Jeigu majai, actekai ir inkai yra medžiotojai, tai jų kraujo grupė netrukdė jiems puikiai įsisavinti augalinį maistą - tai kodėl gali trukdyti mums?
Tačiau tarp Australijos čiabuvių dažnai sutinkama antroji žmonių kraujo grupė – žemdirbių. Tai dar kartą įrodo, kad šis genas nėra susietas su žemdirbyste, - pateikia naują argumentą Olegas Balanovskij. Australija buvo apgyvendinta prieš 30 – 60 tūkstančių metų, o žemdirbyste žmonės pradėjo verstis daug vėliau – panašiai prieš 9 tūkstančius metų. Vietiniai Australijos gyventojai žemdirbyste nesivertė – o tai žmonės, turintys antrąją kraujo grupę.
Ne tas genas
Kraujo grupę nulemia tik vienas iš dešimčių tūkstančių žmogaus genų, pažymi mokslininkai. Tačiau lieka neaišku, kodėl vienam iš tų genų reikia atlikti būtent tokį svarbų vaidmenį – nustatyti optimalius mitybos produktus. Iš tikrųjų kiekvienas organizmo požymis (tame tarpe ir individuali reakcija į skirtingą maistą) vyksta dėl dešimčių skirtingų genų poveikio.
Tarp jų yra genų, kurie ypač svarbūs mitybos atžvilgiu. Pavyzdžiui genas, atsakingas už laktazę – fermentą skaidantį cukrų, esantį piene. Esant jo trūkumui, žmogus negali įsisavinti nenugriebto pieno. Būtent čia pastebimas įdomus dalykas.
Laikant, kad trečioji kraujo grupė (B) charakteringa klajokliams – gyvulių augintojams, D‘Adamas šios kraujo grupės žmonėms rekomenduoja dažniau gerti pieną. Tuo tarpu laktazės fermento trūkumas – genetinis požymis, būdingas būtent mongoloidams, tarp kurių labiausiai paplitusi trečioji (B) kraujo grupė. Taigi, D‘Adamo patarimas jiems kategoriškai netinka.
Dietologija kaip astrologija
Nekreipiant dėmesio į šį mokslinį neatitikimą, nieko blogo mityboje pagal kraujo grupę nėra. Jeigu sektume D‘Adamo patarimais, galima pasiekti teigiamų rezultatų. Juk nei vienai kraujo grupei šis amerikiečių gydytojas nerekomenduoja valgyti riebaus ar kepto maisto, persivalgyti desertų ar mėgautis greituoju maistu, skanauti maistą, pagardintą dirbtiniais dažikliais ar aromatizuotais skonio priedais.
Priešingai – jis siūlo rinktis natūralius produktus ir gaminti maistą išsaugant pagrindines produktų savybes. Dieta pagal kraujo grupę, kaip ir bet kuri kita dieta siūlo skirti daugiau dėmesio maistui, protingam produktų pasirinkimui. Net tokio dalyko pakaktų, kad normalizuotumėte svorį ir išspręstumėte nedidelius virškinimo sutrikimus. Čia aiškiai pastebimas placebo efektas: kuo daugiau jėgų mes įdedame tobulindami save, tuo daugiau galimybių pasiekti sėkmę.
D‘Adamo patarimai dažniau primena nekaltas astrologines pranašystes, pastebi Andrejus Kozlovas. Tarkime, tokia prognozė: „artimiausią antradienį neįsipainiokite į atsitiktinius seksualinius santykius“ – žinoma, kad to visai nereikėtų. Kitomis dienomis – vėl panašiai. Taigi, jeigu patinka, galima maitintis pagal kraujo grupę, tačiau rimtai į tai žiūrėti nereikėtų, mano mokslininkas.
Ką dar papasakos kraujas
Kitas požiūris, su kuriuo asocijuojasi mityba pagal kraujo grupę – išsiaiškinti individualius mitybos poreikius, produktų toleravimą atlikus kraujo tyrimus. Suprantama, neištirta alergija ir maisto netoleravimas gali rimtai pakenkti sveikatai. Tai netinkamos imuninės sistemos reakcijos į maisto produktus, kai maistas organizme priimamas kaip „priešas“.
Skirtingai nuo įprastos alerginės reakcijos, kuri pastebima iš karto suvalgius atitinkamo produkto, tai „paslėpta“ alergijos forma – tikra uždelsto veikimo bomba organizmui. Ji gali provokuoti kitus susirgimus, taip pat įtakoti svorio problemas, trikdyti virškinimo sistemos darbą, sukelti chroniškus odos susirgimus.
Normaliomis sąlygomis jokios imuninės reakcijos produktams neturi kilti. Virškinimo proceso metu baltymai iš maisto privalo būti pilnai suskaidyti į amino rūgštis ir būtent šios atskiros amino rūgštys patenka į kraują. Tačiau jeigu fermentacijos procesai yra sutrikdyti, pavyzdžiui sergate chronišku uždegimu, tai žarnyno sienelės tampa pralaidžios ir neatlieka savo apsauginių funkcijų. Būtent tuomet į kraują ir patenka nepilnai suskaidyti maisto fermentai – vadinamieji imunogeniniai baltymai ir mikromolekulės.
Paaiškėjus šiam mechanizmui, kilo idėja įvertinti organizmo imuninės sisetmos reakcijas konkretiems produktams. Gydytojas ima kraujo mėginį ir tiria reakciją specialiai šiam tikslui naudojant paruoštus produktų ekstraktus. Yra parengta keletas metodikų. Pagal vieną sistemą yra stebimas eritrocitų nusėdimo greitis. Šiandien tokia sistema yra ginčų objektas: ryšys tarp eritrocitų nusėdimo ir alerginių reakcijų kol kas neįrodytas.
Pagal kitą metodą, kuris vadinamas chemiliuminescensiniu, tiria kraujo ląstelių neutrofilų švytėjimą (tai leukocitų rūšis, atsakingų už fagocitozę – infekcinių ligų sukėlėjų ir ląstelių „šiukšlių“ suradimą ir sunaikinimą.).
Galiausiai – trečiasis metodas – labiausiai pripažintas, jis matuoja savo alerginę reakciją – antikūnių bei imunoglobulino kiekį kraujyje. Tačiau ir šis metodas turi skeptikų: daugelis gydytojų tvirtina, kad net ir antikūnių buvimas dar nerodo apie produkto netoleravimą ar jo kenksmingumą.
Suprantama, atlikti tyrimai apie produktų netoleravimą turi daug daugiau įrodymų, negu dieta pagal kraujo grupes. Ir vis dėl to jų negalima pavadinti tiksliais. Esmė tame, kad produkto reakcija kraujyje ir mėgintuvėlyje gali nesutapti su tuo, kas vyksta tarp jų esant realioms sąlygoms mūsų organizme. Todėl negalima žiūrėti į panašius testus kaip į vienintelę tiesą.
Tiesa genuose?
Tendencija, kurią komercinės klinikos plačiai pritaikė – tai būtent tai, kad ateities medicina - tai personalizuota, individuali pagalba pacientui. Medicinos įstaigos remsis būtent rezultatų analizėmis. Tai gali būti ne tik kraujo tyrimai.
Atsiveria didžiulės perspektyvos naujose genetikos šakose, tiriančios genų ir mitybos ryšį, tai mitybos genetika. Genetiniams tyrimams tinka ne tik kraujas iš venos, bet ir žando odos epitelio audinys (nugramdytas iš vidinės skruosto pusės) ar seilės. Kiekviena mūsų organizmo ląstelė neša identišką genetinę informaciją.
Norėdami sudaryti individualų mitybos racioną, laboratorijoje analizuojama daugiau negu 60 genų, kontroliuojančių pagrindines įvairių maisto komponentų metabolizmo grandis bei endokrininį ir fermentinį aktyvumą. Būtent mitybos genų tyrimų pagrindu galima nustatyti, kokie produktai yra naudingi ar žalingi kiekvienam iš mūsų genų lygmenyje.
Tyrimai parodo individualų atskirų produktų netoleravimą, duoda galimybę su kitų maisto komponentų pagalba profilaktiškai daryti įtaką atitinkamų genų aktyvumą ir apsisaugoti nuo susirgimo paveldimomis ligomis bei gydantis chroniškus susirgimus. Pakeisti geno neįmanoma, tačiau maisto komponentai gali padaryti genus aktyvesniais, o reikalui esant juos „išjungti“, mano mokslininkai.
Būtina ne tik gauti savo genų „šifruotę“ – tiems, kas genetikoje nenusimano, vis tiek tai atrodo kaip slaptas šifras. Tyrimų rezultatai duos naudos tik kartu su interpretacija ir konkrečiomis gydytojo rekomendacijomis.
Būtent todėl labai svarbu tinkamai pasirinkti laboratoriją ir gerą specialistą. Jeigu gydytojas paprasčiausiai praneša, kad tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui didelė rizika susirgti diabetu, vargu ar tokia informacija jus pradžiugins (gal kitas net nenorėtų tokios informacijos išgirsti ir toliau ramiai gyventų). Tačiau jeigu gydytojas paaiškins, kad tai tik potenciali grėsmė, kurios galima išvengti, laikantis atitinkamų mitybos ir gyvenimo būdo rekomendacijų, žmogus pilnai galės gyventi ilgą ir sveiką gyvenimą.
Kai kurios laboratorijos jau siūlo pasidaryti mitybos genų tyrimus. Artimiausioje ateityje šis tyrimas nebebus toks egzotiškas.
„Sveikatos“ išvados
1. Dieta pagal kraujo grupę vis dar priskiriama mokslinės fantastikos sričiai. Maitintis pagal „kraujo grupę“ – praktiškai yra tas pat, kaip ir tikėti astrologinėmis prognozėmis: ne tik kenksminga, bet ir nenaudinga.
2. Asmeninio maisto netoleravimo išaiškinimas atlikus kraujo tyrimus – labiau pagrįstas metodas. Tačiau kraujo reakcija į maisto produkto ekstraktą laboratorijos sąlygomis gali nesutapti su tuo, kas vyksta realiomis mūsų organizmo sąlygomis.
3. Šiai dienai pačios patikimiausios viltys teikiamos genų analizei. Būtent genų tyrinėjimas įtikinamiausiai parodo, kokie produktai naudingiausi ir kurie žalingiausi mūsų organizmui.
